Išsilaisvinimas iš organizuoto nusikalstamumo — „aš buvau jakuza“

„TĖTI, pažadėk man sugrįžęs namo vaikščioti kartu į sueigas. Gerai?“ Aš gavau šį laišką iš savo antrosios dukters kalėdamas trečiąjį kartą. Kartu su mano žmona ji reguliariai lankė Jehovos Liudytojų sueigas. Šeimos laiškai man buvo vienintelė paguoda, tad aš pažadėjau dukrai, kad padarysiu, ko ji prašo.

„Kodėl aš gyvenu nusikalstamą gyvenimą, atskiriantį mane nuo šeimos?“ — svarsčiau. Prisiminiau savo vaikystės dienas. Tėvas mirė, kai man buvo tik 18 mėnesių, tad net neprisimenu jo veido. Mama po to dar du kartus ištekėjo. Tokios šeimos aplinkybės mane labai paveikė, todėl vidurinėje mokykloje susidėjau su chuliganais. Aš pasidariau aršus ir dažnai įsiveldavau į muštynes už mokyklos. Antraisiais savo mokymosi vidurinėje mokykloje metais aš subūriau grupę mokinių kovoti su kita grupe. Dėl to buvau suimtas ir kuriam laikui nusiųstas į pataisos koloniją.

Lyg kamuolys riedėjau žemyn į smurto pasaulį. Netrukus surinkau nusikaltėlių gaują, ir mes pradėjome trainiotis apie vienos jakuza grupės būstinę. Kai sukako 18, tapau tikru tos grupės nariu. Dvidešimtmetis buvau suimtas už įvairius smurtinius poelgius ir nuteistas trejus metus kalėti. Iš pradžių aš sėdėjau Naros nepilnamečių kalėjime, tačiau mano elgesys nepasitaisė. Tad buvau nusiųstas į kitą kalėjimą — suaugusiesiems. Bet aš pasidariau dar blogesnis ir galiausiai atsidūriau Kioto kalėjime užkietėjusiems nusikaltėliams.

„Kodėl aš darau tokius nusikaltimus?“ — klausiau savęs. Prisimindamas praeitį suprantu, kad taip elgiausi dėl savo kvailo samprotavimo. Tada maniau, kad tai vyriškas elgesys — mano vyriškumo įrodymas. Kai 25 metų amžiaus buvau paleistas iš kalėjimo, mano sėbrai laikė mane labai svarbiu žmogumi. Dabar jau galėjau lipti aukštyn nusikaltėlių pasaulio laipteliais.

Mano šeimos reakcija

Maždaug tuo pat metu aš vedžiau ir netrukus su žmona susilaukėme dviejų dukrų. Tačiau mano gyvenimas nepasikeitė. Aš ir toliau mėčiausi tarp namų ir policijos, nes mušdavau žmones ir užsiiminėjau turto prievartavimu. Kiekvienas incidentas padėdavo man laimėti savo bendrininkų pagarbą ir vado pasitikėjimą. Galiausiai mano vyresnysis „brolis“ jakuza įgijo aukščiausią padėtį gaujoje ir tapo jos vadu. Aš džiaugiausi tapęs antruoju gaujoje.

„Ką žmona ir dukterys mano apie mano gyvenimo būdą?“ — mąsčiau aš. Jos tikriausiai jaučiasi nesmagiai, kai šeimoje vyras ir tėvas yra nusikaltėlis. Kai man buvo 30 metų, buvau vėl įkalintas, po to dar sykį — 32 metų amžiaus. Šį kartą tie treji metai kalėjime man buvo tikrai sunkūs. Dukroms neleido manęs aplankyti. Aš ilgėjaus pokalbių su jomis ir troškau jas apkabinti.

Maždaug tuomet, kai buvau įkalintas paskutinį kartą, mano žmona pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. Diena iš dienos ji man rašė apie tiesą, kurios mokėsi. „Apie kokią tiesą mano žmona kalba?“ — galvojau aš. Kalėjime perskaičiau visą Bibliją. Aš apmąstydavau tai, ką savo laiškuose žmona pasakodavo apie ateities viltį ir Dievo tikslą.

Viltis amžinai gyventi žemės Rojuje man buvo miela, nes mirtis tikrai baugino. Aš visada galvodavau: „Jeigu miršti, esi pralaimėtojas.“ Kai prisimenu praeitį, suvokiu, kad būtent mirties baimė skatino mane žaloti kitus, kol jie nesužalojo manęs. Be to, žmona savo laiškais padėjo man suprasti, koks tuščias mano tikslas kilti aukštyn nusikaltėlių pasaulyje.

Vis dėlto aš nebuvau paskatintas tyrinėti tiesą. Mano žmona pasiaukojo Jehovai ir tapo krikštyta jo Liudytoja. Nors savo laiškuose rašiau, kad sutinku eiti į jų sueigas, aš neketinau tapti Jehovos Liudytoju. Jaučiausi lyg žmona ir dukterys būtų labai nutolusios ir palikusios mane.

Išeinu iš kalėjimo

Pagaliau atėjo diena išeiti į laisvę. Prie Nagojos kalėjimo vartų manęs pasveikinti susibūrė daug banditų. Tačiau toje didžiulėje minioje aš ieškojau tik savo žmonos ir dukterų. Pamatęs dukteris, kurios per trejus metus ir šešis mėnesius labai paaugo, susijaudinau iki ašarų.

Praėjus dviem dienoms po sugrįžimo į namus aš ištesėjau pažadą savo antrajai dukrai ir apsilankiau Jehovos Liudytojų sueigoje. Mane stebino džiaugsminga visų dalyvavusiųjų sueigoje nuotaika. Liudytojai mane šiltai sveikino, tačiau jaučiausi lyg ne savo kailyje. Vėliau suglumau sužinojęs, kad mane sveikinę žmonės žinojo apie mano nusikalstamą praeitį. Vis dėlto aš jaučiau jų šilumą ir man patiko Biblija pagrįsta kalba. Ji buvo apie žmones, kurie amžinai gyvens žemės Rojuje.

Mintis, kad mano žmona ir dukterys išgyvens ir pateks į Rojų, o aš būsiu sunaikintas, mane labai slėgė. Aš rimtai svarsčiau, ką turėčiau daryti, kad galėčiau amžinai gyventi su savo šeima. Kilo mintis užbaigti nusikaltėlio gyvenimą, ir aš pradėjau studijuoti Bibliją.

Išsilaisvinimas iš nusikalstamo gyvenimo

Aš nustojau lankyti gaujos sueigas ir bendrauti su jakuza. Buvo nelengva keisti savo mąstyseną. Savo malonumui važinėdavausi dideliu užsienietišku automobiliu — taip patenkindavau savo egoizmą. Man prireikė trejų metų parduoti savo automobilį ir įsigyti kuklų modelį. Taip pat buvau linkęs elgtis kaip lengviau. Tačiau sužinojęs tiesą supratau, kad turiu keistis. Bet, kaip sakoma Jeremijo 17:9 (Brb red.), „širdis yra labai klastinga ir be galo nedora“. Aš galėjau pasakyti, kas teisinga, tačiau buvo sunku pritaikyti tai, ko mokiausi. Susidūriau su problemomis, kurios atrodė lyg didelis kalnas. Aš pradėjau nerimauti ir daugelį kartų ketinau mesti studijas ir atsisakyti minties tapti Jehovos Liudytoju.

Tada mano Biblijos studijų vadovas pakvietė keliaujantįjį prižiūrėtoją, kurio praeitis panaši į manąją, pasakyti mūsų susirinkime viešąją kalbą. Jis važiavo 640 kilometrų iš Akitos į Sudzuką mane padrąsinti. Nuo tada, kai tik aš pailsdavau ir ketindavau viską mesti, gaudavau iš jo laišką, kuriame jis klausdavo, ar tvirtai einu Viešpaties keliu.

Aš nuolat meldžiau Jehovos padėti man nutraukti visus ryšius su jakuza. Pasitikėjau, kad Jehova atsilieps į mano maldą. Pagaliau 1987 metų balandį galėjau išeiti iš jakuza organizacijos. Aš turėdavau kas mėnesį išvažiuoti verslo reikalais į užjūrį, toli nuo šeimos, tad pakeičiau darbą — įsidarbinau kiemsargiu. Todėl popietės liko laisvos dvasinei veiklai. Pirmą kartą gavau uždarbį voke. Vokas buvo lengvutis, bet jis mane labai nudžiugino.

Kai buvau antras jakuza organizacijoje, buvau materialiai turtingas, bet dabar turiu nenykstančių dvasinių turtų. Aš pažįstu Jehovą. Žinau jo tikslus. Žinau, pagal kokius principus turiu gyventi. Aš turiu tikrų, rūpestingų draugų. Jakuzos pasaulyje banditai paviršutiniškai rūpinosi, bet nė vienas man pažįstamas jakuza narys, nė vienas nepasiaukotų už kitus.

1988 metų rugpjūtį aš simbolizavau savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu ir nuo kito mėnesio pradėjau bent po 60 valandų kas mėnesį pasakoti kitiems gerąją naujieną, kuri pakeitė mano gyvenimą. Nuo 1989 metų kovo aš esu visalaikis tarnas ir dabar turiu privilegiją tarnauti tarnybiniu padėjėju susirinkime.

Aš sugebėjau ištrinti daugumą „jakuzos“ gyvenimo pėdsakų. Tačiau vienas liko. Tai tatuiruotė, primenanti man, šeimai ir kitiems apie mano praeitį jakuza organizacijoje. Kartą mano vyriausioji duktė parėjo iš mokyklos verkdama ir pasakė nebeisianti į mokyklą, nes jos draugai jai kalbėjo, jog aš esu jakuza ir kad esu ištatuiruotas. Mes nuodugniai apsvarstėme tai su dukterimis, ir jos viską suprato. Aš laukiu dienos, kai žemė taps rojumi ir mano kūnas ‛atjaunės’. Tuomet mano tatuiruotės ir prisiminimai apie 20 metų gyvenimo būnant jakuza bus praeityje (Jobo 33:25, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys; Apreiškimas 21:4). (Papasakojo Jasuo Kataoka.)

[Iliustracija 11 puslapyje]

Aš nekantriai laukiu dienos, kai mano tatuiruotės bus ištrintos

[Iliustracija 13 puslapyje]

Šalia Karalystės salės su šeima