Žvaigždės gimsta Erelio „lizde“

● KAIP gimsta žvaigždės? Kodėl vienos yra didesnės ir ryškesnės už kitas? Kosminiu Hablio teleskopu padarytų nuotraukų rinkinys gali įspūdingai atskleisti žvaigždžių formavimosi procesą. Šio unikalaus vyksmo vieta — Erelio ūkas, dujų ir dulkių debesis, esąs mūsų Paukščių Tako galaktikoje.

Žvaigždžių stebėtojams žemėje Erelio ūkas atrodo kaip paukštis išskleistais sparnais ir atkištais nagais. Astronomas Džefas Hesteris bei jo kolegos iš Arizonos valstybinio universiteto norėjo nufotografuoti sritį „nagų“, kurių kiekvienas yra tarsi stulpas, panašus į dramblio straublį. Ten ultravioletinis spinduliavimas jonizuoja vandenilio molekules — tai yra, atima jų elektronus.

Hablio nuotraukų mozaikoje matyti daugybė mažų pirštelių, kyšančių stulpų galuose. Besikondensuodamos dujos ant pirštų galiukų sudaro sferinius rutulius, kuriuose vystosi žvaigždės, o, pasak kai kurių astronomų, galbūt netgi planetos. Tačiau šių objektų plėtotę stabdo stiprūs kosminiai vėjai gal iš šimto naujų žvaigždžių, susiformavusių iš ūko anksčiau. Ryškiausios iš šių žvaigždžių gali būti 100000 kartų ryškesnės ir daugiau nei aštuonis kartus karštesnės už mūsų Saulę. Jų spinduliavimas jau mãtomai suardė labiau išretėjusias ūko dalis. Šis procesas, vadinamas fotoišgarinimu, galimas daiktas, trukdo žvaigždėms formuotis, pašalindamas medžiagą, kurią kitaip prarytų besiformuojančios žvaigždės. Sklindančios dujos nuotraukose atrodo lyg garas, kylantis iš dujų ir dulkių kolonų.

Kad toks dujų rutulys pradėtų šviesti, jis turi būti pakankamai masyvus branduolinei reakcijai prasidėti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jo tūris turi būti bent jau 8 procentai Saulės tūrio. Be to, turi būti pašalinta pakankamai jį supančių dulkių, kad prasiskverbtų šviesa. O jei rutulys nepasidaro pakankamai didelis, kad šviestų, jis paprasčiausiai gali virsti tamsiu dujų kamuoliu, vadinamu raudonąja nykštuke. Neseniai astronomai atrado savo pirmąją įmanomą pastebėti raudonąją nykštukę.

Erelio ūko dulkių debesys panašūs į didžiulius debesis, matomus audringomis dienomis, o tai gali apgauti jus: atrodys, kad tie dulkių debesys nėra labai dideli. Iš tikrųjų kiekvienas debesų stulpas yra toks ilgas, kad šviesos blyksnis, atsiradęs viename gale, turėtų keliauti beveik metus, kad pasiektų kitą galą. Taip pat kiekvienas nuotraukoje matomas „mažutis“ rutulys yra mūsų Saulės sistemos dydžio. Be to, ūkas yra toks tolimas, kad jo šviesai, sklindančiai 299792 kilometrų per sekundę greičiu, kad pasiektų mus, prireikė maždaug apie 7000 metų. Tai reiškia, kad mes regime Erelio ūką tokį, koks jis atrodė prieš žmogui atsirandant žemėje.

Astronomai sako, kad žvaigždės susidaro, rodos, ir kituose ūkuose; vienas iš jų — Oriono ūkas. Tačiau kitų pavyzdžių matomumo kampas neleidžia aiškiai stebėti to proceso. Žvaigždės irgi gali žūti paprasčiausiai sudegdamos, ūmiai sprogdamos ir tapdamos supernovomis arba suirdamos, veikiant gravitacijos jėgoms, ir tapdamos juodosiomis skylėmis. Visatos Kūrėjas, Jehova Dievas, skaičiuoja žvaigždes; jos visos jo suskaičiuotos ir pavadintos vardais (Izaijo 40:26). Kaip Dievas „kuria šviesą“ ir daro skirtingos didybės žvaigždes, — kai ką gali atskleisti kosminis erelio „lizdas“ (Izaijo 45:7; 1 Korintiečiams 15:41). (Atsiųsta.)

[Iliustracija per visą 15-ą puslapį]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

J. Hester and P. Scowen, (AZ State Univ.), NASA