Gėlės — kažkieno meilės išraiška
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KOLUMBIJOJE
Žavi mažylė putnia rankyte priskina puokštelę vėdrynų ir bėga pas mamytę su savo brangiu radiniu. Mylintis vyras pakelės krautuvėlėje išrenka tuziną rožių savo žmonai, norėdamas parodyti, kaip labai ją myli. Savo motiną branginantis sūnus skambina artimiausiam gėlininkui ir užsako tik ką nupjautų rutulinių jurginų, kad pradžiugintų ją. Savitarnos parduotuvėje rūpestinga namų šeimininkė ant vežimėlio su pirkiniais viršaus deda įvairiaspalvių gvazdikų puokštę. Tai bus paskutinė smulkmena, kuria ji užbaigs puošti savo skoningai sutvarkytus namus.
GĖLĖS vienodai sušildo ir jaunųjų, ir senųjų širdis. Jos yra puiki jausmo „kažkas myli“ perdavimo priemonė. Ispanų patarlė sako: „Kas nėra dėkingas už rožę, nebus dėkingas už nieką“ (Quien no agradece una rosa, no agradecerá ninguna cosa).
Prekyba gėlėmis klesti kaip niekada anksčiau. Šiame greito oro transporto amžiuje gėlės gali būti auginamos toli nuo parduotuvių, prekybos centrų ir pakelės krautuvėlių, kur jos patraukia praeivių žvilgsnius. Žurnalas Time pareiškė, kad gėlių pramonė „sparčiai plečiasi ir dar sparčiau kinta: vis daugiau produkcijos gaunama iš pietų pusrutulio — daugiausiai iš Kolumbijos, kuri tapo antrąja didžiausia eksportuotoja po Olandijos“.
Plastiku dengti šiltnamiai ir dirbtiniai ežerai
Jau daugiau nei 25 metus užsiimdama šia prekybos rūšimi, Kolumbija pirmauja gvazdikų eksporto srityje, o pagal bendrąjį gėlių pardavimą yra antroje vietoje. 1964 m. vienas Kalifornijos (JAV) universiteto studentas atliko tyrimą kompiuteriu nustatyti vietovėms, kur būtų palankiausios aplinkos sąlygos auginti gėles ištisus metus. Jis nustatė, kad idealios sąlygos — klimatas ir aukštis virš jūros lygio — yra kiek šiauriau nuo pusiaujo, apie 2700 metrų aukštyje Andų kalnuose, kur yra Bogota.
Nuostabiai žalia Santa Fe de Bogotos savana, kurioje auginama 92 procentai iš Kolumbijos eksportuojamų gėlių, nusėta dirbtiniais ežerais ir plastiku dengtais šiltnamiais. Šiuose statiniuose su mediniais arba metaliniais karkasais, kruopščiai palaikant pavasariškas sąlygas, auga milijonai gvazdikų, rutulinių jurginų, rožių, chrizantemų, meilenių ir daugybė kitokių gėlių, kurios netrukus bus nupjautos ir supakuotos gabenti į Šiaurės Ameriką, Europą ir Aziją.
Pati idealiausia temperatūra auginti gėles yra tarp 18 ir 20 laipsnių Celsijaus — įprastinė dienos temperatūra savanoje apskritus metus. Čia gausu lietaus vandens, trąši žemė ir lengvai prieinamas nebrangus rankų darbas. Naktį temperatūra gali nukristi beveik iki nulio, o retkarčiais būna šalnos iki 2 laipsnių. Dūminiai šildytuvai, galingos šviesos lempos arba purkštuvai saugo nuo šalčio. Be to, šviesos lempomis pailginamas šviesus paros metas, — taip „budinant“ kai kuriuos augalus, paspartinamas jų augimas.
Gerokai iš anksto planuojama produkcija
Per 120000 darbininkų Kolumbijoje kaip nors yra susiję su gėlių pramone. Tarp jų yra daug Jehovos Liudytojų, kurie gyvena po savaną išsibarsčiusiose gyvenvietėse. Benitas Kvintana, vieno iš Fakatativos krikščionių susirinkimo vyresnysis prižiūrėtojas, yra produkcijos kontrolierius daigyne. Jis aiškina: „Kad patenkintume sezoninę rinkos paklausą, mes turime planuoti auginimą jau prieš kelis mėnesius. Veisliniai gvazdikai importuojami iš Olandijos arba Italijos, jurginai — iš Floridos. Moterys atsargiai nupjausto mažytes atžalėles, sodina eilėmis šiltnamyje, o čia jos drėkinamos sodria migla tol, kol įsišaknija. Jurginams tam reikia 12 dienų, esant nuo 20 iki 35 laipsnių Celsijaus ir papildomo dviejų valandų apšvietimo naktį. Gvazdikams — 23 dienų, temperatūrai svyruojant nuo 15 iki 25 laipsnių Celsijaus, naktį neapšviečiant. Paskui mažyčius augalėlius persodiname į lysves kituose šiltnamiuose, kur jie tręšiami, dezinfekuojami ir laistomi tol, kol pražysta — gvazdikai po šešių, rutuliniai jurginai — po trijų mėnesių.“
Sunkus darbas per patį sezono įkarštį
Kai ateina gėlių pjovimo metas, tą darbą, geriau be pirštinių ir kruopščiai nuplautomis rankomis, kokybiškiausiai atlieka moterys. Mašinos negali įvertinti žiedų prasiskleidimo laipsnio arba stiebų tiesumo — faktorių, kurie lemia gėlių kokybę.
Judita Koredor iš Fakatativos aiškina: „Moterys turi kantrybės ir švelnumo, taip pat spartumo bei įgudimo, kurie yra reikalingi. Kai auštant įeiname į šiltnamius, — tęsia Judita, — savaną dažnai gaubia rūkas; jis gali būti labai šaltas, kartais net šąla. Daugelis merginų ryši kaklaskares. Dieną atšyla, kartais iki 32 laipsnių. Tai sunkus darbas, ypač per patį sezoną, kai mes skubame ir turime dirbti viršvalandžius.“
Spalvinga ir kvapni žinia
Nupjautos gėlės gabenamos į specialią patalpą, kurioje daug oro ir šviesos. Čia moterys jas atrenka ir surūšiuoja pagal žiedų kokybę ir stiebų tiesumą, storį bei ilgį. Tada gėlės įvyniojamos į permatomą plastiką po 25 kiekvienoje puokštėje — paruošiamos pakuoti. Tik pačiõs geriausios kokybės yra atrenkamos eksportui.
Vyrai pakuoja gėles į specialias gofruoto kartono dėžes, po 24 puokštes į kiekvieną dėžę, ant kurios nurodomas daigyno gvazdikų pavadinimas. Benito brolis Alejandras Kvintana, kuris dirba pakavimo skyriuje, sako: „Mes turime dirbti sparčiai, nes gėlės yra viena iš greičiausiai gendančių kultūrų. Mūsų bendrovė turi du siurblius, kuriais išsiurbia šiltą orą iš dėžių, iš 112 vienu metu; tuo pat metu dvi valandas pučia šaltą orą į dėžes — taip gėlių temperatūra sumažinama vos iki kelių laipsnių aukščiau nulio. Tada angos dėžėse hermetiškai uždaromos, ir gėlės laikomos šaltame sandėlyje tol, kol pakraunamos į sunkvežimius pervežti į oro uostą.“
Tarptautiniame Bogotos El Dorado oro uoste gėles patikrina eksporto prekių inspekcija, tada jos talpinamos keletui valandų į šaldymo saugyklas, kol bus pakrautos į didžiulius reaktyvinius lėktuvus, kad jas nugabentų į paskirstymo punktus užsienyje. Po kelių dienų šios gėlės išskleis savo žiedlapius namuose, įstaigose, ligonių palatose ir kažkur kitur, perduodamos spalvingą ir kvapnią žinią apie kieno nors meilę.
Tas, kuris iš tiesų parodo meilę
Beveik visur, kur mes žemėje beeitume, savo džiaugsmui randame gėlių. Jas pastebime aukštai kalnuose sniegynų ir ledynų pakraščiuose, miškuose ir pievose, greta upelių bei upių, jūros pakrantėje ir net karštose, sausose dykumose. Gėlės jau čia buvo gerokai prieš žmogui pasirodant žemėje. Botanikai tvirtina, kad ‛žydintieji augalai yra gyvybės pagrindas visiems gyvūnams ir žmonėms. Be jų nei gyvūnai, nei žmonės negalėtų egzistuoti’.
Karalius Saliamonas įžvalgiai pareiškė: ‛Dievas viską padarė gražiai savo laiku’ (Ekleziasto 3:11). Tarp Dievo dovanų yra ir gėlės — su visu savo grožiu ir įvairove. Nuo neatmenamų laikų jos vienodai šildė ir jaunųjų, ir senųjų širdis. Žinoma, Dievas iš tiesų parodo meilę!
[Rėmelis 17 puslapyje]
Kad gėlės kuo ilgiau išsilaikytų
• Prieš pamerkdami gėles į vazą, vandenyje įkypai nupjaukite jų stiebus. Prilipę prie stiebų galiukų vandens lašeliai neleis įsiskverbti orui, kuris vėliau kliudytų įsiurbti vandenį bei maistingąsias medžiagas.
• Žurnalas GeoMundo cituoja Kolumbijos sodininkus, kurie sako, kad aspirino tabletė, pilnas arbatinis šaukštelis cukraus arba truputis kolos, įpiltos į vandenį, ilgai išlaikys gėles šviežias. Keiskite vandenį kas dvi tris dienas; jį imkite gėlą, kambario temperatūros, nors, kad pumpurai greičiau prasiskleistų, galima naudoti ir šiltą vandenį.
• Truputį apvytusius žiedus galima atgaivinti panardinant stiebus į karštą vandenį dešimčiai minučių ir tuo pačiu metu apšlakstant žiedlapius vėsiu vandeniu. Saugokite gėles nuo karščio, skersvėjų ir tiesioginių saulės spindulių.