Širdies aimana

ŽURNALO Atsibuskite! 1996 m. gegužės 8 d. numeryje (rusų k.) pasirodė serija straipsnių apie įvaikinimą. Mes buvome maloniai nustebinti skaitytojų atsaku, kurio sulaukėme iš viso pasaulio. Šis laiškas buvo ypač jaudinantis:

„Jaučiuosi paskatinta atkreipti dėmesį, kad daugelis iš mūsų, kurios atsisakėme savo vaikų, iš tikrųjų norėjome juos auginti. Aš buvau netekėjusi paauglė, dar moksleivė. Kai tik tėvai sužinojo, kad aš nėščia, jie pareiškė man, jog privalau rūpintis vaiko gerove labiau nei savąja ir atiduoti jį įvaikinti. Man buvo pasakyta, kad ‛kūdikiui reikalingi abu — motina ir tėvas’, o to suteikti aš negalėjau. Mano tėvai nenorėjo, kad aš auginčiau kūdikį — jų namuose man su juo nebūtų buvę vietos. Ką aš galėjau daryti? ‛Tu piktinsies savo kūdikiu, nes jis atims iš tavęs laisvę’, — atkalbinėjo jie.

Kai tik nėštumas tapo pastebimas, mane paėmė iš mokyklos ir išsiuntė gyventi pas giminaitę. Išvykdama iš namų žinojau: čia nebūsiu laukiama tol, kol neatiduosiu kūdikio.

Mane pasiuntė į netekėjusių motinų namus. Kai socialinės rūpybos darbuotoja paklausė manęs, ar aš tvirtai apsisprendžiau atiduoti kūdikį įvaikinti, suvokiau — ji nesupranta, kad kito pasirinkimo neturiu. AŠ NORĖJAU AUGINTI SAVO KŪDIKĮ! Aš visuomet troškau matyti jį besijuokiantį ir laimingą. Jūsų skaitytojai težino, kad daugelis motinų jaučiasi taip kaip aš.

Man nebuvo duota jokio įmanomo pasirinkimo. Taigi padariau tai, kas man buvo sakoma ‛esą geriausia’ vaikui. Ir nuo tada visą laiką gyvenu su gilia žaizda. Aš kremtuosi, kad mano sūnus gali galvoti, jog niekada jis man nerūpėjo ir aš jo nenorėjau.

Dabar, kaip krikščionė, aš vertinu Biblijos patarimus, liečiančius sunkesnes aplinkybes, kurias mes patys sau susikuriame, nepritaikydami Dievo Žodžio savo gyvenime. Jie parodo skausmingas ir ilgalaikes pasaulietiško mąstymo pasekmes. Bet įvaikintieji turi žinoti: tai, kad jie buvo atiduoti įvaikinti, nereiškia, jog jie buvo nepageidaujami. Prašau pasakyti jiems apie tai!“