Kaip inkai prarado savo klestinčią imperiją

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO PERU

Saulėtekis. Sniegu padengti Andai nuo rytmečio dangumi slystančių šviesos spindulių nusidažė švelnia rožine spalva. Anksti pakilę indėnai džiaugėsi saulės šiluma, išsklaidančia šaltos nakties vėsą 4300 metrų aukštyje virš jūros lygio. Pamažu slinkdami saulės spinduliai apglėbė inkų imperijos sostinės Kusko (reiškiančio „pasaulio centras“) širdį — saulės šventyklą. Auksu žibančiose sienose atsispindėjo saulės spinduliai. Inkųa sode priešais šventyklą saulėje žaižaravo masyvios auksinės lamos, vikunijos ir kondorai. Praeiviai siuntė oro bučinius garbindami savo dievą — saulę. Kokie jie buvo dėkingi, kad gyvena ir yra laiminami saulės, kuri, jų įsitikinimu, teikė jiems pragyvenimą!

VAKARINĘ Pietų Amerikos pakrantę XIV—XVI amžiuje valdė galinga klestinti imperija. Vadovaujami talentingų architektų ir meistrų, inkai siekė pagerinti savo pačių gyvenimo sąlygas. Legendinė inkų imperija apėmė beveik 5000 kilometrų teritoriją nuo dabartinės Kolumbijos pietinių sričių iki pat Argentinos. Iš tiesų „inkai manė valdą beveik visą pasaulį“ (National Geographic). Jie tikėjo, kad už jų imperijos ribų nebebuvo nieko verto užkariauti. Tačiau kita pasaulio dalis net nežinojo, kad ši imperija egzistuoja.

Kas buvo inkai? Iš kur jie kilo?

Kas buvo inkų pirmtakai?

Archeologiniai radiniai liudija, kad inkai nebuvo pirmieji žemyno gyventojai. Jau keletą šimtmečių ar keletą tūkstantmečių iki jų ten būta gerai išsivysčiusių kultūrų. Archeologai jas skirsto į lambajekų, čavino, močių, čimu bei tiahuanako kultūras.

Šios ankstyvosios gentys garbino įvairius gyvūnus — jaguarus, pumas ir net žuvis. Labai paplitęs buvo kalnų dievų garbinimas. Jų moliniai indai rodo, kad kai kurios gentys dievino seksą. Netoli Titikakos ežero, aukštumoje prie Peru ir Boliviją skiriančios sienos, viena gentis buvo pasistačiusi šventyklą su falo simboliais, kurie buvo garbinami vaisingumo ritualų metu norint užsitikrinti gerą derlių iš Pača-Mama, tai yra „Motinos Žemės“.

Mitas ir tikrovė

Pirmą kartą inkai paminėti apie 1200 metus. Pagal kronikininką Garsilasą de la Vegą, inkų princesės ir ispanų riterio bei žemvaldžio sūnų, vienas mitas byloja, kad pirmasis inkas Mankas Kapakas kartu su savo seseria-sužadėtine, buvo siųstas savo tėvo, saulės dievo, prie Titikakos ežero išmokyti visus žmones garbinti saulę. Šiandien ši legenda tebepasakojama vaikams kai kuriose mokyklose.

Mitas lieka mitu, tačiau inkai greičiausiai kilo iš tiahuanako genties, gyvenusios prie Titikakos ežero. Besiplečianti imperija per laiką perėmė daugelį pavergtų genčių sumaniai organizuotų darbų, plėtė bei tobulino jau nutiestus kanalus ir įrengtas terasas. Inkai visus pranoko savo milžiniškais statiniais. Yra įvairių nuomonių dėl to, kaip jų architektai sugebėjo sujungti Saksahumano tvirtovę su šventykla, kurios žvelgia į Kusko miestą nuo iškilios plynaukštės. Glaudžiai sudėti milžiniški 100 tonų monolitai. Nebuvo naudojamas joks jungiamasis skiedinys. Tų meistriškai sudėtų didžiulių akmenų, matomų senovinio Kusko miesto sienose, žemės drebėjimai beveik nepalietė.

Spindinti saulės šventykla

Garbinti saulę tviskančioje akmeninėje šventykloje karališkajame Kusko mieste inkai sutelkė dvasininkus. Vidinės šventyklos sienos buvo išpuoštos grynu auksu bei sidabru. Be dvasininkų, buvo įkurti ir specialūs vienuolynai — tokie kaip rekonstruotasis tuojau už Limos, prie Pačakamako saulės šventyklos. Skaisčios nepaprasto grožio mergaitės nuo aštuonerių metų būdavo ruošiamos tapti ‛saulės mergelėmis’. Archeologiniai radiniai liudija, kad inkai aukojo ir žmones. Jie aukodavo vaikus kalnų dievams — apus. Keletas įšalusių vaikų kūnų buvo rasti Andų viršukalnėse.

Nors inkai ir pirm jų gyvenusios gentys nemokėjo rašto, jos sukūrė tam tikrą faktų ir skaičių registravimo sistemą — kipu. Tai „įtaisas, kurį sudarė stora virvė su priraišiotomis mažesnėmis įvairiaspalvėmis virvelėmis su mazgeliais, naudojamas senovės perujiečių“ kaip atminties priemonė asmenims, paskirtiems rūpintis turto priežiūra bei surašymu (Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary).

Kaip buvo išsaugoma imperijos vienybė?

Griežti įstatymai bei planinga strategija įtvirtino vieną pagrindinę vyriausybę. Pirmiausia buvo reikalaujama, kad visi mokytųsi inkų vartojamos kečujų kalbos. Knygoje El Quechua al Alcance de Todos (Kečujų kalbą gali išmokti kiekvienas) sakoma, kad „iš visų Pietų Amerikos dialektų kečujų kalba“ laikoma „išsamiausia, įvairiausia ir gražiausia“. Ja tebekalba maždaug penki milijonai Peru kalnų gyventojų bei keletas milijonų žmonių penkiose tai imperijai priklausiusiose šalyse. Grupė, gyvenanti Titikakos ežero pietrytinėje dalyje, kalba aimarų kalba — kilusia iš inkų pirmtakų vartotos kečujų kalbos.

Kečujų kalbos vartojimas padėjo suvienyti beveik 100 nukariautų genčių, o kaimo kurakai (valdytojui) ji buvo priemonė vadovauti atskiroms grupėms. Kiekvienai šeimai buvo skiriamas dirbamos žemės sklypas. Po nukariavimo imperatorius leido vietinėms gentims šokti savo šokius bei rengti šventes ir organizavo teatro pastatymus bei žaidimus, kad visi pavergtieji būtų patenkinti.

Mità prievolė

Imperijoje nebuvo jokių pinigų, todėl paties aukso žmonės nevertino. Jis žavėjo tik todėl, kad atspindėjo saulę. Vienintelis pavaldiniams paskirtas mokestis, mità (kečujų kalba „paslauga“), buvo reikalavimas atlikti privalomuosius darbus inkams tiesiant daugelį kelių bei statant pastatus. Taip, remiantis įstatymu, buvo sutelkta tūkstančiai indėnų darbininkų.

Išnaudodami mità prievolininkus, įgudę inkų statybos meistrai nutiesė daugiau kaip 24000 kilometrų kelių! Pradėdami nuo Kusko, akmenimis grįstų kelių tinklą inkai išraizgė iki tolimiausių imperijos kampelių. Tais keliais bėgdavo treniruoti žinių nešėjai, časki. Jie būdavo postuose — nuo vieno iki trijų kilometrų atstumu išdėstytose pakelės trobelėse. Kai vienas časki atbėgdavo su žinia, kitas časki pradėdavo bėgti šalia jo, kaip estafetiniame bėgime. Taip bėgdami, jie per dieną įveikdavo 240 kilometrų. Per trumpą laiką inkų valdovą pasiekdavo žinios iš visų imperijos vietų.

Palei kelius inkų valdovai statė didžiules saugyklas. Jose jie laikė maisto atsargas ir drabužius savo armijai, kai ši eidavo į karo žygį. Imperatorius kiek įmanydamas vengė karo. Remdamasis savo strategija, jis siųsdavo pasiuntinius kviesti gentis pasiduoti jo viešpatavimui su sąlyga, kad šios sutiks garbinti saulę. Jeigu jos paklusdavo, jų nariams leisdavo pasilikti savo gentyje, kuriai vadovauti paskirdavo paruoštus inkų mokytojus. O jeigu atsisakydavo, jas be gailesčio nukariaudavo. Užmuštų priešų kaukoles naudodavo vietoje taurių svaiginančiam iš grūdų padarytam gėrimui, čičai, gerti.

Taip valdant devintajam imperatoriui Pačakučiui (pradedant nuo 1438 metų), jo sūnui Topai Inkui Jupankiui ir valstybės užkariautojui Huajanai Kapakui, imperija greit išplėtė savo ribas nuo šiaurės iki tolimiausių pietų pakraščių. Bet ji neišsilaikė.

Įsibrovėliai iš šiaurės

Suviliotas pranešimų, esą šioje nežinomoje šalyje, tuomet apimtoje pilietinio karo, yra aukso, maždaug 1530 metais iš Panamos atsibrovė ispanų užkariautojas Fransiskas Pisaras su savo kariais. Princas Huaskaras, teisėtas sosto įpėdinis, buvo nugalėtas ir įkalintas link sostinės besitraukiančio savo įbrolio Atahualpos.

Nelengvai pasiekusius imperijos miestą Kajamarką, Pisarą ir jo vyrus maloniai priėmė valdžią užgrobęs Atahualpa. Nepaisant to, ispanams pavyko klasta ištraukti jį iš neštuvų ir laikyti nelaisvėje, kol jie išžudė tūkstančius apstulbusių, iš netyčių užkluptų jo kareivių.

Tačiau ir būdamas nelaisvėje Atahualpa tęsė pilietinį karą. Jis siuntė pasiuntinius į Kuską nužudyti savo įbrolį princą Huaskarą ir dar šimtus karališkosios šeimos narių. Pats to nenorėdamas, jis padėjo Pisarui pasiekti pergalę.

Matydamas ispanų gobšumą aukso ir sidabro, kaip išpirką už išlaisvinimą Atahualpa pažadėjo vieną didelį kambarį prikrauti aukso bei sidabro statulėlių. Bet tai nepadėjo. Jis buvo antrą kartą apgautas! Kai pažadėta išpirka buvo sunešta, Atahualpa, 13-asis imperatorius, kurį vienuoliai laikė stabmeldžiu, pirmiau buvo pakrikštytas kataliku, o po to pasmaugtas.

Artėjantis imperijos galas

Atahualpos paėmimas į nelaisvę ir nužudymas buvo galutinis smūgis inkų imperijai. Tačiau indėnai priešinosi įsibrovėliams, todėl imperijos agonija tęsėsi dar 40 metų.

Atvykus pastiprinimui, Pisaras ir visi jo kariai nekantravo žygiuoti į Kuską pasiglemžti dar daugiau inkų aukso. Šio žygio metu, norėdami išgauti iš indėnų lobių paslaptis ar įbauginti bei numalšinti bet kokį pasipriešinimą, ispanai griebėsi žiaurių kankinimų.

Lydimas Huaskaro brolio princo Manko II, būsimojo imperatoriaus (Manko Inko Jupankio), Pisaras išskubėjo į Kuską ir pagrobė visus jo nesuskaičiuojamus aukso lobius. Dauguma auksinių atvaizdų buvo sulydyti į aukso luitus ir išsiųsti Ispanijon. Nenuostabu, kad anglų piratai troško užpulti ispanų prekinius laivus, gabenančius gausius Peru turtus! Prisikrovęs daug brangenybių, Pisaras leidosi link pajūrio, kur 1535 metais įkūrė Limos miestą, savo vyriausybinį centrą.

Mankas Inkas Jupankis, aiškiai įsitikinęs užkariautojų godumu bei klasta, surengė maištą. Ir kiti sukilo prieš ispanus, bet galiausiai indėnai turėjo pasitraukti į tolimas vietas, kad galėtų kaip nors priešintis. Vienas iš tokių saugių prieglobsčių galėjo būti aukštai kalnuose pasislėpęs šventasis Maču Pikču miestas.

Paskutinysis valdovas

Galiausiai 1572 metais imperatoriumi tapo Manko Inko Jupankio sūnus, Tupakas Amarus. Dabar Peru valdė ispanų vicekaraliai. Vicekaraliaus Toledo tikslas buvo galutinai sunaikinti inkus. Su didele armija jis įžengė į Vilkabambos sritį. Tupakas Amarus buvo sučiuptas džiunglėse. Jis ir jo nėščia žmona buvo atgabenti į Kuską ir nubausti mirtimi. Kanjarų genties indėnas virš Tupako Amaraus galvos iškėlė bausmės įrankį. Galva nusirito po pirmojo smūgio, o tūkstančiai aikštėje susirinkusių indėnų garsiai raudojo dėl savo imperatoriaus. Jo karo vadai buvo nukankinti arba pakarti. Su inkais buvo žiauriai susidorota ir taip jų valdymas baigėsi.

Paskirtųjų vicekaralių, taip pat daugelio katalikų vienuolių bei kunigų įtaka — gera ir bloga — pamažu paveikė indėnus, kurie ilgą laiką tiesiog buvo laikomi vergais. Daugelis jų buvo priversti dirbti aukso ar sidabro kasyklose, viena iš kurių buvo Potosi vietovėje (Bolivija) esantis kalnas su sidabro rūdos klodais. Kad ištvertų nežmoniškas sąlygas, išnaudojami indėnai pradėjo vartoti svaiginantį poveikį turinčius kokamedžio lapus. Tik XIX šimtmečio pradžioje Peru ir Bolivija tapo nepriklausomos nuo Ispanijos.

Šiuolaikiniai inkų palikuonys

Kokia inkų palikuonių padėtis šiais laikais? Peru sostinėje Limoje, kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių miestų, knibžda milijonai žmonių. Tačiau atsidūrus provincijose kartais atrodo, jog viskas čia liko kaip prieš šimtą metų. Daugumą tolimų kaimų tebekontroliuoja katalikų kunigai. Indėnų fermerį labiausiai traukia kaimo aikštėje esanti katalikų bažnyčia. Daugybė puikiai aprengtų šventųjų statulėlių, įvairiaspalvės ugnelės, auksinis altorius, degančios žvakės, paslaptingos kunigo atliekamos apeigos ir ypač šokiai bei šventės — visa tai jam yra maloni laukiama pramoga. Bet šios akiai mielos pramogos neišnaikino senovinių įsitikinimų. Kokamedžio lapai, turintys, kaip manoma, antgamtinę galią, tebežaloja daugelio gyvenimą.

Savo nepalenkiamu charakteriu šie inkų palikuonys — dabar jau daugelis mišraus kraujo — sugebėjo išsaugoti spalvingus šokius bei tradicinę huaino muziką. Ir nors pradžioje su nepažįstamais žmonėmis jie būna santūrūs, greit pasireiškia įgimtas svetingumas. Tiems, kurie patys pažįsta šiuos inkų imperijos palikuonis — mato jų kasdienes pastangas išgyventi ir stengiasi parodyti asmenišką dėmesį bei rūpinimąsi, — jų istorija iš tiesų paliečia širdį!

Mokymas keičia žmones

Valentinas Arizaka, vienas iš aimarų kalba kalbančių indėnų iš Sokos kaimo prie Titikakos ežero, žurnalo Atsibuskite! korespondentui pasakoja: „Prieš tapdamas Jehovos Liudytoju buvau formalus katalikas. Kaip ir kai kurie mano draugai, laikiausi daugelio pagoniškų tradicijų. Kramčiau ir kokamedžio lapus, bet dabar visa tai mečiau.“

Gerai prisimindama, kaip dėl įvairių prietarų buvo apimta nuolatinės baimės sukelti apus nepasitenkinimą, 89 metų Petronila Mamani sako: „Aš nuolat aukojau aukas, kad nuraminčiau kalnų dievus ir užsitikrinčiau pragyvenimą. Tikrai nenorėjau užrūstinti jų, kad neužsitraukčiau nelaimės. Dabar jau būdama sena, išmokau į viską žvelgti kitaip. Biblija ir Jehovos Liudytojai padėjo man išsivaduoti nuo tokių minčių.“

Jehovos Liudytojai daugelį kečujų ir aimarų kalba kalbančių indėnų moko skaityti. O šie moko Biblijos kitus. Taip tūkstančiai inkų ir ispanų kilmės indėnų mokomi pagerinti savo gyvenimą. Iš Biblijos jie dar sužino, kad Dievas žada greitai atkurti naują teisingumo, taikos ir doros pasaulį visoje žemėje (2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:1-4).

[Išnaša]

[Žemėlapiai 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Klestinti inkų imperija

PIETŲ AMERIKA

Kuskas

Potosì

INKŲ IMPERIJA

KARIBŲ JŪRA

RAMUSIS VANDENYNAS

KOLUMBIJA

EKVADORAS

ANDAI

PERU

Kajamarka

Lima

Pačakamakas

Vilkabamba

Maču Pikču

Kuskas

Titikakos ežeras

BOLIVIJA

ČILĖ

ARGENTINA

[Iliustracija 16 puslapyje]

Viršuje: Ši katalikų bažnyčia Kuske pastatyta ant pirmosios saulės šventyklos pamatų

[Iliustracija 16 puslapyje]

Kairėje: Falo simbolis inkų pirmtakų šventykloje Čukuite

[Iliustracija 16 puslapyje]

Dešinėje: Šiais išdailintais akmenimis tekėjo inkų aukų kraujas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Dešinėje: Drėkinamosios terasos prie Maču Pikču, netoli Kusko

[Iliustracija 17 puslapyje]

Apačioje: Žvilgsnis pro senovinių durų tarpą Maču Pikču

[Iliustracija 17 puslapyje]

Apačioje dešinėje: 100 tonų akmens blokai Saksahuamano tvirtovėje-šventykloje