„Didėja praraja tarp dvasininkijos ir pasauliečių“

„AMERIKOS protestantų bažnyčiose didėja praraja tarp dvasininkijos ir pasauliečių“, — pažymi teologijos ir kultūros profesorius Robertas K. Džonstonas. Pasaulinės bažnyčių tarybos žurnale Ministerial Formation jis pamini keletą veiksnių, lemiančių tą santykių atšalimą: įtampai šeimoje didėjant, pastoriai pageidauja darbo tvarkaraščio, primenančio „gydytojų budėjimą savaitgaliais“. Jei pastorius dirba viršvalandžius, jis tikisi, kad už pastangas bus atlyginta. Be to, sako profesorius, „etinei ir teisinei įtampai didėjant“, teologijos seminarijos įspėja savo absolventus problemų vengti taip: „artimai bendrauti tik su kitais dvasininkais“, o parapijiečius laikyti „klientais“. Nenuostabu, kad daugelis parapijiečių į savo pastorius žiūri kaip į elitinės klasės narius, atitrūkusius nuo vidutinio tikinčiojo poreikių bei problemų.

Koks pastorius sumažintų prarają? Tiriant, kodėl pastoriams nesiseka tarnyboje, buvo nustatyta, jog pastoriaus akademinių žinių ir profesinių įgūdžių parapijiečiai nelaiko lemiamais. Bažnyčios nariai neieško minties galiūno, iškalbingo lektoriaus nei sumanaus administratoriaus. Labiausiai jie nori, kad pastorius būtų „religingas žmogus“ — darytų tai, ką sako. Jeigu jis toks nėra, pasak profesoriaus Džonstono, „kiek beduotų žinių ar koks įgudęs beatrodytų“, neužpildys prarajos.

Ko Biblijoje reikalaujama iš susirinkimo vyresniojo? „O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. ... Be to, jam privalu turėti gerą liudijimą tarp pašalinių, kad nebūtų jam priekaištaujama ir neįkliūtų į velnio pinkles“ (1 Timotiejui 3:2-4, 7, Brb red.).