Švyturininkai — nykstanti profesija
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KANADOJE
„NIEKO kito nenorėčiau daryti“, — kartoja švyturininkai. Vyras, palikęs vadovo postą plastmasės gamykloje Toronte (Kanada) ir tapęs 106 metų senumo švyturio prižiūrėtoju, sakė, kad dirbdamas šį darbą pasijuto „10-čia metų jaunesnis“.
Pagrindinė švyturininko pareiga — rūpintis, kad šviesa būtų aiškiai matoma jūrininkams. Be to, jam reikia valdyti ir prižiūrėti rūko sirenas, žvejams bei praplaukiantiems laivams radiogramomis pranešinėti apie orus.
Anksčiau švyturininkams tekdavo papildyti aliejaus atsargas, žiūrėti, kad liepsnotų dagčiai ir nebūtų aprūkę žibintų stiklai. Kai švyturio nepavykdavo greitai pataisyti, saugius vandenis laivams jie paprastai rodydavo kiaurą naktį sukdami ranka žibintą; jei neveikdavo rūko ragelis, jie visą naktį skalambydavo plaktuku varpą!
Atlaikyti audras
Didžiausias rūpestis — smarkios audros. Kartą vienas švyturininkas pamatė neva „didžiulį baltą debesį“, bet tai pasirodė esanti milžiniška banga! Ji pakilo virš stačios, maždaug 15 metrų aukščio uolos ir užliejo švyturininko namus. Ta vienintelė banga pridarė tiek žalos kiek visa audra.
Kitąsyk visą naktį didžiulė vėtra svaidė bangas į Pubniko uosto (Naujoji Škotija) švyturį. Švyturininkui su šeima beliko tik laukti ir tikėtis. Paryčiui audra nuščiuvo. Bet išėjęs laukan švyturininkas nustėro iš nuostabos: aplink švyturį nebebuvo sausumos. Jų niekas nebesiejo su žemynu!
Vienatvė ir monotonija
Paklaustas apie vienatvę, vienas švyturininkas sukrizenęs tarė: „Mums sako: ‛Žmogau, kaip tu ištveri tokią vienatvę?’ O mes klausiame: ‛Na, kaip jūs ištveriate gyvendami mieste, kur tiek triukšmo ir sumaišties?’“
Praeityje atokesni Jungtinių Valstijų švyturiai būdavo aprūpinami nedideliais knygų rinkiniais. Taigi 1885-aisiais jau cirkuliavo 420 bibliotekų. Matyt, švyturininkai pasidarė geri skaitytojai.
Nykstanti profesija
Pastaraisiais metais žmogaus valdomus mūrinius švyturius pakeičia automatiniai plieninių konstrukcijų bokštai su galingais prožektoriais. Jūrininkai jau nesistebeilija į tamsą, kad pastebėtų blausų žiburį ar miglose skendinčią liepsnelę. Šiandien galingos halogeninės volframo lempos ir griausmingi, skardūs rūko signalai perspėja jūrininkus apie vandenyse tykančius pavojus.
Koks tirštas betvyrotų rūkas, laivai, parengti priimti švyturių signalus, dabar žino savo padėtį. Dabartinė technika leidžia šturmanui perplaukti jūras tikram, kad pavyks išvengti pavojingų seklumų, grėsmingų rifų ir klastingų pakrantės uolų.
Šiuolaikinė technika priverčia švyturininkus skubiai trauktis iš pasaulio scenos. Jausdamas, kad nebeliko jo gyvenimo dalies, vienas švyturininkas liūdnai prisiminė, kaip išsikraustė iš salos, kuri 25 metus buvo jo namai: „Čia mes gerai gyvenome. Tikrai niekada nenorėjome iš čia išsikelti.“
Tačiau rotorinius, pagalbinius ir avarinius žiburius, garsinę signalizaciją bei radijo švyturius vis tiek reikia prižiūrėti, o švyturių pastatus — išlaikyti tvarkingus. Švyturius dabar aptarnauja keliaujantieji technikai.
Tie, kurie vertina ilgametę švyturininkų tarnybą, supras vyrą iš Ogastos (Meino valstija), sielvartavusį: „Tikrai ne vis tiek žiūrėti į švyturį, kai žinai, jog šviesą valdo kompiuteris, o žmonių nebėra.“
[Rėmelis 11 puslapyje]
Pirmasis švyturys
Pirmasis rašytinėje istorijoje minimas švyturys buvo baigtas statyti Egiptą valdant Ptolemėjui II. Apie 300 m. p. m. e. jį sumūrijo Faro saloje, tiesiog priešais dabartinio Aleksandrijos uosto vartus. Statyba truko 20 metų ir kainavo 10 milijonų litų.
Istorijos raštai pažymi, kad jis buvo aukštesnis nei 90 metrų. Viršutinio kambario langai žvelgė į jūrą, už jų degė laužai, o gal fakelai, anot Juozapo Flavijaus, matomi toliau negu už 50 kilometrų.
Tą didžiulį akmenų statinį laikė vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jo ryški ugnis liepsnojo kaip perspėjimas 1600 metų, kol galiausiai jis sugriuvo — turbūt nuo žemės drebėjimo.
Per šimtmečius pasaulio uostuose buvo pristatyta tūkstančiai visokiausių didesnių ir mažesnių švyturių. Nacionaliniuose, valstijų, apygardų bei miestų parkuose seni mūriniai švyturiai šiandien gyvuoja kaip muziejai ir traukia turistus; milijonai atvyksta pasižiūrėti jų.
[Iliustracija 10 puslapyje]
Keip Spero švyturys (Niufaundlandas, Kanada)