Jehovos Liudytojai — drąsūs nacizmo pavojaus akivaizdoje

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO VOKIETIJOJE

JEHOVOS LIUDYTOJAI gerai žinomi dėl savo tvirtos ištikimybės Dievo Žodžiui, Biblijai. Dažnai tai reikalauja drąsos ir, be abejo, paveikia jų gyvenimą bei santykius su kitais.

Pavyzdžiui, Liudytojai yra dėmesingi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų etninės ar kultūrinės kilmės. Jie myli Dievą ir savo artimą (Mato 22:35-40). Jie iš tikrųjų visiškai sutinka su apaštalu Petru, kuris pareiškė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35).

Jehovos Liudytojai taip pat žinomi pasaulyje dėl jų pagarbos įstatymui, tvarkai bei vyriausybinei valdžiai. Jie niekada nėra skatinę ir niekada neskatins maištauti. Iš tiesų jie taip nesielgia net tuomet, kada būna persekiojami kai kuriose šalyse už laikymąsi apaštalų požiūrio: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29; Mato 24:9). Drauge Liudytojai pripažįsta kitų teisę garbinti pagal savo sąžinę.

Drąsi krikščioniška Jehovos Liudytojų nuostata Vokietijoje bei kitose Adolfo Hitlerio valdytose šalyse yra patvirtinta dokumentais. Žymus 1933 metų įvykis Berlyne (Vokietija) pailiustruoja jų drąsą, meilę Dievui ir artimui bei pagarbą įstatymui, tvarkai ir religijos laisvei.

Jokio kompromiso su Hitleriu

Siaubingas, kupinas rasizmo bei žudynių 12 metų trukęs Hitlerio režimas baigėsi daugiau kaip prieš 50 metų. Tačiau jo padarytos žaizdos ligi šiol kelia sielvartą žmonijai.

Istorija pripažįsta, kad tik kelios grupės narsiai atsilaikė ir pasisakė prieš nacių terorą. Tarp jų buvo Jehovos Liudytojai, apibūdinti kaip „mažytė nenuilstančio [moralinio] pasipriešinimo salelė, egzistuojanti terorizuojamoje šalyje“. Apie jų drąsą puikiai liudijo žymūs istorikai.

Tačiau keletas kritikų, tarp jų kai kurie anksčiau bendravę su Jehovos Liudytojais, kaltina juos neva bandžiusius pirmosiomis dienomis eiti į kompromisą su Hitlerio režimu. Jie tvirtina, kad Sargybos bokšto bendrijos atstovai nesėkmingai stengėsi įsiteikti naujajai vyriausybei ir bent kurį laiką rėmė rasistinę nacių ideologiją, kuri galų gale vedė prie šešių milijonų žydų nužudymo.

Šie pavojingi kaltinimai yra visiškai neteisingi. Toliau atvirai aptariami įvykiai, pagrįsti turimais dokumentais bei istorija.

Žvilgsnis į praeitį

Vokietijoje Jehovos Liudytojų veikla vystoma jau daugiau kaip 100 metų. 1933-iaisiais čia buvo maždaug 25000 Liudytojų, garbinančių Jehovą Dievą bei platinančių biblinę literatūrą visoje šalyje.

Nepaisant tuometinės Vokietijos konstitucijos pripažįstamų laisvių, Jehovos Liudytojai dažnai tapdavo taikiniu šmeižikiškų kampanijų, kurias pirmiausiai pradėdavo religiniai oponentai. Dar prieš 1921 metus Liudytojai, tada vadinami Ernste Bibelforscher (Uolūs Biblijos Tyrinėtojai), buvo apkaltinti ryšių palaikymu su žydais griaunamojoje politinėje veikloje. Biblijos Tyrinėtojai buvo laikomi pavojingais bolševikais, „žydų pakalikais“, nors niekada nebuvo pateikiama įrodymų, jog jiems metami kaltinimai teisingi. Šveicarų teologas Karlas Bartas vėliau rašė: „Kaltinimas, neva Jehovos Liudytojai susiję su komunistais, gali būti nesąmoninga arba net tyčinė klaida.“

Vienas bažnytinis Vokietijos žurnalas kaltino, kad Liudytojai buvo revoliucinių judėjimų bendrasąmokslininkai su žydais. Atsakant į tai, 1930 m. balandžio 15 d. žurnalo „Aukso amžius“ (Atsibuskite! pirmtakas) vokiškajame leidime buvo pareikšta: „Mums nėra priežasties laikyti šio neteisingo kaltinimo įžeidimu, — esame įsitikinę, kad žydas yra bent jau tiek pat vertingas žmogus kaip ir formalus krikščionis, — bet mes atmetame populiaraus bažnyčios laikraščio šmeižtą, nes juo siekiama pasmerkti mūsų darbą, tarytum jis būtų daromas ne dėl evangelijos, o dėl žydų.“

Taigi istorijos profesorius Džonas Vaisas rašė: „Liudytojai buvo laisvi nuo vokiečių rasinio nacionalizmo ir šimtmečiais nesuko galvos dėl to, kad žydai neatsivertė. Liudytojai tebesilaikė pirmųjų krikščionių nusistatymo, jog reikia visus įtikinėti, kad atsiverstų į Kristų.“

Kas įvyko Hitleriui atėjus į valdžią?

1933 m. sausio 30 d. Adolfas Hitleris buvo paskirtas naujuoju Vokietijos kancleriu. Pradžioje Hitlerio vyriausybė stengėsi nuslėpti savo žiaurų, ekstremistinį pobūdį. Taigi Liudytojai drauge su milijonais kitų vokiečių 1933-iųjų pradžioje į nacionalsocialistų partiją žiūrėjo kaip į teisėtą to meto valdžią. Liudytojai tikėjosi, kad nacionalsocialistų (nacių) vyriausybė supras, jog ši taikinga, įstatymą gerbianti krikščionių grupė nekelia grėsmės valstybei. Tai nebuvo ketinimas eiti į kompromisą dėl Biblijos principų. Kaip ir kitose šalyse Vokietijos Liudytojai norėjo informuoti vyriausybę apie tikrąjį nepolitinį savo religijos pobūdį.

Greitai tapo aišku, kad Jehovos Liudytojai bus vieni pirmųjų, kuriuos naciai bandys brutaliai užgniaužti. Juos vėl pažymėjo gėdos žyme, nepagrįstai tvirtinant, esą Liudytojai — bolševikų bei žydų sąmokslo bendrininkai. Prasidėjo persekiojimo kampanija.

Kodėl tokia maža religinė bendruomenė sukėlė naujosios santvarkos įniršį? Istorikas Brajanas Denas nurodo tris esmines priežastis: 1) tarptautinė Liudytojų veiklos sfera, 2) jų priešiškumas rasizmui ir 3) neutrali padėtis valstybės atžvilgiu. Remdamiesi Šventuoju Raštu, Vokietijos Liudytojai atsisakė atiduoti pagarbą Hitleriui, remti nacionalsocialistų partiją arba vėliau dalyvauti nacių karinėje veikloje (Išėjimo 20:4, 5; Izaijo 2:4; Jono 17:16).

Dėl to Liudytojams teko iškęsti grasinimus, tardymus, namų kratas ir kitus policijos bei SA — Hitlerio smogiamųjų būrių (Sturmabteilung, fašistų armijos kareivių, vadinamų rudmarškinių) išpuolius. 1933-iųjų balandžio 24-ąją pareigūnai užėmė ir uždarė Sargybos bokšto biurą Magdeburge (Vokietija). Po nuodugnios kratos, nedavusios kaltinamųjų įrodymų, JAV užsienio reikalų ministerijai darant spaudimą, policija grąžino nuosavybę. Tačiau 1933-iųjų gegužės mėnesį kai kuriuose Vokietijos rajonuose Liudytojų veikla buvo uždrausta.

Liudytojai imasi drąsių veiksmų

Iš pradžių Hitleris rūpestingai stengėsi visuomenės akyse susikurti krikščionybės šalininko įvaizdį. Jis pasisakė už religijos laisvę, žadėdamas „objektyviai elgtis“ su krikščioniškomis religijomis. Kad pagerintų savo įvaizdį, naujasis kancleris pasirodydavo bažnyčiose. Tai buvo laikotarpis, kai daugelio vėliau prieš Vokietiją kariavusių šalių gyventojai reiškė susižavėjimą Hitlerio pasiekimais.

Susirūpinęs didėjančia įtampa Vokietijoje, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas F. Rezerfordas kartu su Vokietijos filialo vadovu Pauliumi Balceraitu nusprendė surengti kampaniją, kad informuotų kanclerį Hitlerį, vyriausybės pareigūnus bei visuomenę, jog Jehovos Liudytojai nekelia grėsmės nei vokiečių tautai, nei valstybei. Matyt, Rezerfordas buvo įsitikinęs, kad Hitleris arba nieko nežinojo apie išpuolius prieš Jehovos Liudytojus, arba iš religininkų buvo gavęs klaidingą informaciją.

Todėl Magdeburgo biuras, siekdamas pasinaudoti Vokietijos piliečių teise įteikti peticiją, surengė kongresą. Jehovos Liudytojai iš visos Vokietijos skubiai buvo kviečiami atvykti į Vilmersdorfo teniso halę Berlyne 1933 metų birželio 25 dieną. Buvo laukiama maždaug 5000 delegatų. Nors aplinka buvo priešiška, drąsiai susirinko daugiau kaip 7000. Delegatai priėmė rezoliuciją, pavadintą „Tiesos deklaracija“. Šiuo dokumentu buvo išreikštas protestas prieš Liudytojų veiklos apribojimus. Jame aiškiai išdėstyta Liudytojų nuostata bei paneigtas kaltinimas dėl kokių nors maištingų ryšių politiniais tikslais. Rezoliucija skambėjo taip:

„Mes esame melagingai apkaltinti priešiškumu šios vyriausybės valdžioms... Pagarbiai reikalaujame valstybės vadovų bei tautos bešališkai apsvarstyti čia pateiktus faktus.“

„Mes nekovojame su jokiais asmenimis arba religiniais mokytojais, bet privalome atkreipti dėmesį į faktą, kad apskritai būtent tie, kurie sakosi atstovaują Dievui bei Kristui Jėzui, yra mūsų persekiotojai, klaidingai nušviečiantys vyriausybėms apie mus.“

Ką parodė kongresas: kompromiso siekimą ar drąsą?

Kai kas dabar mano, kad 1933-iųjų Berlyno kongresas ir „Tiesos deklaracija“ buvo kai kurių aukštą padėtį užimančių Liudytojų mėginimas pademonstruoti pritarimą nacistinei vyriausybei bei jos rodomai neapykantai žydams. Bet jų tvirtinimai nėra teisingi. Jie remiasi dezinformacija bei klaidingu faktų aiškinimu.

Pavyzdžiui, kritikai pareiškė, kad Liudytojai papuošė Vilmersdorfo teniso halę vėliavomis su svastika. Iš 1933 metų kongreso fotografijų aiškiai matosi, kad jie nebuvo iškabinėję svastikų salėje. Tiesioginiai liudininkai tvirtina viduje vėliavų nebuvus.

Tačiau galimas daiktas, kad vėliavos buvo pastato išorėje. Birželio 21-ąją, trečiadienį, prieš kongresą sale naudojosi nacių kovinis būrys. Po to, kaip tik dieną prieš kongresą, minios jaunimo kartu su SS (Schutzstaffel, Hitlerio juodmarškinių asmens sargybinių) koviniais būriais, SA bei kitais netoliese šventė vasaros saulėgrįžą. Taigi Liudytojai, atvykę į sekmadieninį kongresą, galėjo išvysti pastatą papuoštą vėliavomis su svastika.

Ar tos vėliavos būtų puošusios salės išorę, koridorius ar net jos vidų, Liudytojai būtų jas palikę kaip buvo. Net šiomis dienomis, nuomodami visuomenines patalpas sueigoms bei kongresams, jie nenuiminėja tautinių simbolių. Bet nėra įrodymų, kad Liudytojai patys pakabino kokias nors vėliavas arba atidavinėjo joms pagarbą.

Be to, kritikai tvirtina Liudytojus pradėjus kongresą Vokietijos valstybiniu himnu. Iš tikrųjų kongresas prasidėjo giesme „Nuostabi Siono viltis“, religiniuose Liudytojų giesmynuose pažymėta 64-uoju numeriu. Šios giesmės žodžiai buvo pritaikyti muzikai, sukurtai Jozefo Haidno 1797 metais. 64-oji giesmė Biblijos Tyrinėtojų giesmynuose buvo bent jau nuo 1905-ųjų. 1922-aisiais vokiečių vyriausybė pasirinko Haidno melodiją bei Hofmano fon Falerslėbeno žodžius savo valstybiniam himnui. Nepaisant to, Biblijos Tyrinėtojai Vokietijoje, kaip ir jų bendratikiai kitose šalyse, kartais giedodavo savo 64-ąją giesmę.

Tai, kad buvo giedama giesmė apie Sioną, vargu ar gali būti laikoma bandymu palankiai nuteikti fašistus. Dėl antisemitiškai nusiteikusių nacių spaudimo kitos bažnyčios iš savo giesmynų bei bažnytinių apeigų netgi pašalino tokius hebrajiškus žodžius kaip „Judas“, „Jehova“ bei „Sionas“. Jehovos Liudytojai to nepadarė. Tad kongreso organizatoriai, be abejo, nesitikėjo laimėti vyriausybės palankumo Sioną liaupsinančia giesme. Galbūt kai kurie delegatai nenorėjo giedoti giesmės „Nuostabi Siono viltis“, nes šio Haidno muzikinio kūrinio melodija sutapo su valstybės himno.

Pareiškimas apie tikslus

Keičiantis vyriausybei bei esant neramumams šalyje, Liudytojai norėjo tiksliai suformuluoti savo nuostatą. Pasinaudodami „Deklaracija“, Liudytojai griežtai paneigė kaltinimus dėl įsivėlimo į finansinius arba politinius ryšius su žydais. Taigi dokumente buvo pareikšta:

„Mūsų priešai melagingai kaltina esą mes savo darbui gauname paramą iš žydų. Tai visiška netiesa. Iki šios valandos žydai mūsų darbui nebuvo paaukoję nė trupučio pinigų.“

Paminėjus pinigus toliau „Deklaracijoje“ demaskuojama nesąžininga veikla. Joje sakoma: „Britanijos ir Amerikos imperijoje esama žydų, kurie užsiima stambaus masto komercine veikla, išnaudodami bei engdami daugelio šalių žmones.“

Šis teiginys tikrai nelietė žydų tautos apskritai, tad labai gaila, jei jis buvo neteisingai suprastas ir ką nors užgavo. Kai kas tvirtina esą Jehovos Liudytojai buvo priešiški žydams kaip ir tuometinės Vokietijos bažnyčios. Tai visiška netiesa. Savo literatūra bei elgesiu nacizmo laikotarpiu Liudytojai atmetė antisemitines pažiūras bei pasmerkė netinkamą fašistų elgesį su žydais. Be abejo, jų gerumas rodomas žydams, su kuriais drauge teko būti koncentracijos stovyklose, duoda skambų atkirtį šiam neteisingam kaltinimui.

„Deklaracijoje“ nurodyta, kad Liudytojų veikla yra religinio pobūdžio: „Mūsų organizacija nėra politinė jokia prasme. Mes tik siekiame mokyti žmones Dievo Jehovos Žodžio.“

Be to, „Deklaracijoje“ vyriausybei buvo priminta apie jos pažadus. Liudytojai palaikė tam tikrus kilnius idealus; pasirodo, vokiečių vyriausybė taip pat viešai juos rėmė. Tarp minėtų idealų buvo šeima — kaip moralinė vertybė — bei religijos laisvė.

Dėl to „Deklaracijoje“ buvo pridurta: „Atidus mūsų knygų bei literatūros nagrinėjimas atskleis faktą, kad dabartinės šalies vyriausybės iškelti bei paskelbti aukšti idealai yra aiškinami ir remiami bei akcentuojami mūsų leidiniuose ir parodys, jog Jehova Dievas neabejotinai tinkamu laiku pasirūpins, kad šių aukštų idealų pasiektų visi teisingumą mylintys žmonės.“

Taigi Liudytojai niekada neišreiškė pritarimo nacistinei partijai. Be to, naudodamiesi religijos laisve, jie neketino nustoti viešai skelbę (Mato 24:14; 28:19, 20).

Pasak pranešimo „Jehovos Liudytojų metraštyje — 1974“ (anglų k.), kai kurie Liudytojai vokiečiai nusivylė, kad „Deklaracijos“ kalbos stilius nebuvo griežtesnis. Ar filialo biuro vadovas Paulius Balceraitas sušvelnino dokumento tekstą? Ne, palyginus vokišką tekstą su angliškuoju, matosi, kad taip nebuvo. Greičiausiai priešingas įspūdis buvo pagrįstas subjektyvia nuomone asmenų, tiesiogiai nesusijusių su „Deklaracijos“ rengimu. Jų išvadoms taip pat galėjo turėti įtakos tas faktas, jog vos po dvejų metų Balceraitas atsižadėjo savo tikėjimo.

Dabar yra žinoma, kad sprendimas apie Jehovos Liudytojų veiklos uždraudimą Vokietijoje buvo priimtas 1933 metų birželio 24 dieną, šeštadienį, kaip tik dieną prieš Berlyno kongresą. Renginio organizatoriai bei policija apie šį draudimą sužinojo po kelių dienų. Atsižvelgiant į aplinkybes, įtampą bei akivaizdų nacių pareigūnų priešiškumą, nuostabu, kad šis kongresas apskritai įvyko. Neperdėsime sakydami, kad 7000 Liudytojų, dalyvaudami susibūrime, labai rizikavo savo laisve.

Po kongreso Liudytojai išplatino 2,1 milijono „Deklaracijos“ kopijų. Kai kurie Liudytojai nedelsiant buvo areštuoti ir išsiųsti į darbo stovyklas. Taip nacistinė vyriausybė galutinai atskleidė savo žiaurią, smurtingą prigimtį ir netrukus iš visų jėgų pradėjo pulti šią mažytę krikščionių grupelę.

Profesorė Kristina King rašė: „Nacistams paaiškėjo, kad Liudytojų sustabdyti brutalia jėga neįmanoma.“ Įvyko tai, kas buvo pareikšta „Deklaracijoje“: „Jehovos Dievo valdžia yra aukščiausia ir nėra valdžios, kuri galėtų sėkmingai jam pasipriešinti.“a

[Išnaša]

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Autentiškos Jehovos Liudytojų kongreso, vykusio 1933-iaisiais metais teniso halėje, nuotraukos