Kiek religija domina jaunimą?
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO PRANCŪZIJOJE
SUSIRINKUSIEMS 750000 jaunuolių tai buvo džiugesio vakaras. Jie mojavo vėliavomis, dainavo bei plojo. Fejerverkai braižė ore kreives ir muzikantai kėlė miniai nuotaiką. Aplinka priminė „milžinišką improvizuotą diskoteką“. Pagaliau lydimas meilikavimo šūksnių ant scenos pasirodė lauktasis žmogus.
Ar tai buvo kokios nors roko grupės gastrolių po pasaulį pradžia? Ne. Tai buvo didžiulis religinis sambūris Paryžiuje — Pasaulinės katalikiškojo jaunimo dienos, o minėtas žmogus buvo ne kas kitas, kaip popiežius Jonas Paulius II!
Jaunimo susidomėjimas tokiomis, kaip šios, religinėmis iškilmėmis kai kam gali pasirodyti keistas. Tačiau dabar žiniasklaida kalba apie jaunimo religinį atgimimą.
Paviršutiniškas įspūdis
Viską imant už gryną pinigą, gali atrodyti, kad religija pakankamai gerai laikosi. Maždaug 68 procentai Europos jaunimo sakosi priklausą kokiai nors religijai, o Airijoje šis skaičius viršija 90 procentų. Armėnijoje, buvusioje tarybinėje respublikoje, kur vienu metu daugelis religiją laikė praėjusios epochos liekana, apie kadaise apleistas, o dabar pilnas bažnyčias kunigas pasakė: „Stebiuosi, kad religija tokia patraukli jaunesniajai kartai.“
Daugelyje šalių žiniasklaida plačiai skelbia, kad jaunimas įsitraukia į sektas bei charizmatines grupes. Populiarios yra religinės šventės, kaip anksčiau minėtoji. Tačiau ką išvystame pažvelgę atidžiai?
Kai patyrinėjame nuodugniau
Nuodugniau patyrinėję matome, kad 1967 metais Dievą tikėjo 81 procentas Prancūzijos jaunimo, tačiau 1997-aisiais tas skaičius sumažėjo daugiau nei per pusę. Apskritai Europoje Dievą kaip dvasinę būtybę tiki tiktai 28 procentai jaunimo. Tad nenuostabu, kad dažnai meldžiasi tik 12 procentų Europos jaunuomenės. O kaip su visu tuo siejasi jaunimo požiūris į religiją?
Danijoje 90 procentų jaunimo sakosi priklausą valstybinei bažnyčiai. Tik 3 procentai vadina save praktikuojančiais nariais. 1997-aisiais Prancūzijos katalikų laikraščio La Croix atlikta visuomenės apklausa parodė, jog 70 procentų Prancūzijos jaunimo pripažįsta, kad religija jų gyvenime neatlieka apčiuopiamo vaidmens. Trims ketvirtadaliams apklaustųjų kur kas reikšmingesnė asmeninė patirtis, o ne religijos mokymai. Taip yra ir daugumoje kitų Europos šalių.
Kodėl jaunimas nusigręžia nuo bažnyčių? Didžiajai daliai jų tradicinės religijos neįkvepia pasitikėjimo. Pavyzdžiui, Prancūzijoje dauguma jaunimo mano religiją esant pasaulio nesutarimų kurstytoją. Be to, neretai galima sutikti jaunuolių, manančių kaip 15-metė Judita, katalikė iš Ispanijos. Štai jos žodžiai: „Aš nesutinku su tuo, kas bažnyčioje kalbama apie moralę.“ Panašiai 20-metis Džozefas iš Taivano mano religiją esant „per daug tradicišką“. Tačiau jei dauguma jaunimo nesutinka su savo religijų mokymais, ką jie tiki?
Religija pagal skonį
Dabar jaunimas dažniausiai religinius įsitikinimus renkasi tarsi patiekalus iš valgiaraščio. Vienas žurnalas tai pavadino religine „praktika pagal skonį“. Katalikų žurnalas užsiminė apie tai kaip apie „žvalgymąsi po religijų vitrinas“. Dabar plačiai yra paplitusios idėjos, kurios buvo išėjusios iš mados. Taigi Europoje apie 33 procentai jaunimo tiki amuletų galia, 40 procentų, — kad būrėjos gali nuspėti ateitį, o 27 procentai, — kad žvaigždės daro įtaką žmonių gyvenimui. Daugelis jaunų europiečių dabar tiki tokiais dalykais kaip reinkarnacija.
Religinių įsitikinimų įvairovė tokia didelė, kad jaunimas gali pasirinkti idėjas pagal savo skonį. Mažai kas tiki, kad tiesos monopolį turi tik viena religija. Taip jaunimui renkantis, skirtumai tarp jų religinių įsitikinimų mažėja. Taigi sociologai dabar kalba apie oficialių tikėjimų „nykimą“ arba „visuotinę eroziją“. Kaip tradicinės religijos reaguoja į tokią dvasinę aplinką?
Religijos ieško jaunimo
Religijoms nelengva patraukti jaunimą. Vienas Prancūzijos kunigas klausė minios, susirinkusios Paryžiuje į Pasaulines katalikiškojo jaunimo dienas: „Iš kur atvyko šis jaunimas? Jaunuoliai į mano bažnyčias neateina. Aš niekada jų nematau.“ Kad patrauktų bei išlaikytų jaunimo dėmesį, Katalikų Bažnyčia turi pakeisti savo įvaizdį.
„Bažnyčia keičia savo stilių!“ — pareiškė prancūzų laikraštis Le Figaro. 12-ajai Pasaulinių jaunimo dienų šventei Paryžiuje suruošti bažnyčia pasitelkė tarnybas, labiau patyrusias kaip roko koncertų rengėjas. Užimti jaunimui, atvykusiam iš daugiau kaip 100 šalių, buvo pastatyta per 300 spektaklių; modeliuotojai specialiai sukūrė drabužius dvasininkijai.
Praradusios ryšį su jaunimu ir jausdamos poreikį prisitaikyti, daugelis religijų tampa tikybų samplaikomis. Turėdamas omeny šią tendenciją, Mišelis Diubo, dvasininkas, surengęs Pasaulinių jaunimo dienų šventę Paryžiuje, pasakė: „Žinoma, aš norėčiau, kad visi pakrikštytieji būtų ištikimi Kristui. Tačiau net ir nebūdami ištikimi jie priklauso bažnyčiai.“
Jaunimas ieško atsakymų
Pabrėždamas, kad jaunuoliai tikrai ieško atsakymų, vienas laikraštis jaunimo sambūrį — Paryžiaus religinę šventę apibūdino „greičiau kaip troškimą tikėti negu tikėjimo išraišką“. Ar Katalikų Bažnyčia patenkino šį troškimą?
Ką išvystame praskleidę uždangą, ką suvokiame perpratę, anot vieno katalikų laikraščio, didelės religinės šventės „optinę apgaulę“? Prancūzų laikraštis Le Monde po išviršine regimybe pastebėjo „tikro pasitenkinimo trūkumą“.
Nors ir svarbu, kad patiekalas atrodytų patrauklus, jis turi būti maistingas. Jaunimo klausimai apie gyvenimo prasmę reikalauja dvasiškai maistingų atsakymų. Patrauklūs, tačiau tušti jaunimui duodami atsakymai nenumalšina alkio.
Ar tikros prasmės neturintys religiniai sambūriai dabar daro kokį nors ilgalaikį poveikį jaunimui? Prancūzų sociologė Danielė Ervjo Leižė pastebėjo: „Šių įspūdingų renginių poveikis visuomenei dažnai būna neilgalaikis.“ Tad kur jaunimas gali surasti patenkinančius atsakymus į savo klausimus?
Patenkinantys atsakymai
1997 metais prancūzų žurnalas Le Point išspausdino straipsnį apie jaunimui iškylančius sunkumus. Jaunuolius kamuoja ne tik klausimai apie gyvenimo prasmę; jiems dar tenka priešintis nusikalstamumui bei smurtui. Ar įmanoma išvengti blogos įtakos? Žurnalo straipsnyje paaiškinta: „Sulaukęs 30-ties Deividas pradėjo nerimauti, kiek žalos jo organizmui daro alkoholis, narkotikai bei smurtas. Jehovos Liudytojai pasibeldė į jo duris ir davė jam doro gyvenimo viltį. Jis studijavo ir atsivertė. Deividas grąžino savo azartinio lošimo skolas ir atlygino net visiems tiems, kuriuos nežiniomis apgaudinėjo lošdamas pokerį. Jis neberūko, nebegirtuokliauja ir nebesipeša.“
Apie kitus jaunuolius, studijuojančius Bibliją su Jehovos Liudytojais, straipsnyje tęsiama: „Jie suranda atsakymus į visus savo klausimus.“ Vienas jaunas Liudytojas paprastai pasakė: „Biblija jau du tūkstančius metų kalba tiesą, tad kodėl aš turėčiau ieškoti nurodymų kažkur kitur?“
Dievo Žodis turi ką pasakyti jaunimui. Jo praktiški patarimai padeda susidoroti su šių dienų sunkumais ir duoda tvirtą pagrindą tikėti būsima taika bei brolybe. Nuolatos besikeičiančiame pasaulyje Biblijos viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras“, teikiantis pastovumą bei paguodą (Žydams 6:19). Šimtai tūkstančių jaunuolių, studijuodami Bibliją su Jehovos Liudytojais, suranda tikrą gyvenimo prasmę. Jie pastebi, kaip Biblija keičia juos pačius — ir ne paviršutiniškai. Taikydami Biblijos atsakymus jaunuoliai įsitikina, kad už jų tikro tikėjimo paieškas yra atlyginama.
[Iliustracija 12 puslapyje]
Religinė šventė priviliojo į Paryžių tūkstančius jaunuolių
[Iliustracija 13 puslapyje]
Pasaulinės jaunimo dienos Paryžiuje. Ar tai tikras religinis atgimimas?