Viljamo Šekspyro mįslė

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

VILJAMAS ŠEKSPYRAS visuotinai pripažįstamas kaip žymiausias dramaturgas istorijoje. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica nurodoma, kad jis „daugelio laikomas didžiausiu visų laikų dramaturgu. Jo dramos... šiomis dienomis statomos dažniau, jas išvysta daugiau šalių nei bet kurio kito dramaturgo kūrinius“. Jos išverstos į daugiau kaip 70 kalbų.

Apie daugybę jam priskiriamų darbų enciklopedijoje The World Book Encyclopedia teigiama: „Nei vienas Šekspyro kūrybos žinovas neabejoja, kad tas pjeses bei eilėraščius parašė Šekspyras.“ Tačiau kiti dėl to ginčijasi. Kodėl?

Šekspyras gimė Stratforde prie Eivono 1564 metais ir mirė ten pat po 52 metų — 1616-aisiais. Apie jį buvo išleista nesuskaičiuojama daugybė knygų, nemaža dalis jų — po kruopščių tyrinėjimų, bandant išspręsti esminį neduodantį ramybės klausimą: ‛Ar Viljamas Šekspyras parašė jo vardą išgarsinusius literatūros veikalus?’

Esminiai klausimai

Šekspyro dramose atsiskleidžia nepaprasti pasaulietinio gyvenimo patirties lobiai. Pavyzdžiui, jis išmanė įstatymus, įspūdingai vartojo teisinės sferos kalbą bei minėjo teisinius precedentus. Seras Džonas Baknilas 1860 metais straipsnyje Medical Knowledge of Shakespeare nurodė, kad Šekspyras turėjo išsamių medicinos žinių. Jis taip pat nusimanė apie paprastą medžioklę, medžioklę su sakalais bei apie kitas sporto šakas ir apie karališkųjų rūmų etiketą. Pasak Šekspyro istoriko Džono Mičelo, jis buvo „rašytojas, kuris žinojo viską“.

Penkis kartus Šekspyro dramose aprašytas laivo sudužimas ir iš jūrinių terminų vartosenos suprantame rašytoją buvus patyrusį jūrininką. Gal Šekspyras keliavo į užsienį? Gal jis buvo priverstas atlikti karinę jūrų tarnybą? Gal dalyvavo sutriuškinant ispanų laivyną 1588 metais? Teigiamas atsakymas į bent vieną iš tų klausimų suteiktų pasitikėjimo Šekspyro autoryste, tačiau patvirtinančių įrodymų nėra. Be to, jis puikiai išmanė karinius dalykus bei vartojo pėstininkų kalbą.

Jo veikaluose yra nemažai Biblijos citatų. Šekspyras galėjo jas išmokti iš savo motinos, tačiau nėra įrodymų, kad ji buvo raštinga. Šekspyras nusimanė apie Bibliją, dėl to kyla klausimas apie jo išsilavinimą.

O kaip dėl išsilavinimo?

Viljamo tėvas, Džonas, prekiavo pirštinėmis, vilna ir galbūt buvo mėsininkas. Jis buvo neraštingas, tačiau gerbiamas miesto gyventojas. Stratfordo pradinės mokyklos moksleivių sąrašų nėra, bet daugelis žinovų šiandien mano, jog vaikystėje Viljamas ją lankė. Vėliau Viljamo draugas, dramaturgas Benas Džonsonas, sakė jį mokėjus truputį „lotynų kalbos ir dar mažiau graikų“; iš to galima suprasti, kad Viljamas turėjo tik pradinį išsilavinimą.

Tačiau dramų rašytojas be prancūzų, italų bei ispanų literatūros, o galbūt ir kalbų, gerai nusimanė apie Graikijos bei Romos klasiką. Be to, jo žodynas turtingas. Šiais laikais labai išsilavinęs žmogus retai tevartoja daugiau kaip 4000 žodžių. XVII amžiaus anglų poetas Džonas Miltonas savo kūryboje vartojo maždaug 8000. Tačiau vienas žinovas teigia, kad Šekspyro žodyną sudaro ne mažiau kaip 21000 žodžių!

Knygos bei rankraščiai

Visa, kas priklausė Šekspyrui, buvo rūpestingai surašyta jo trijų puslapių testamente, bet apie jokias knygas arba rankraščius čia neužsimenama. Gal jie buvo palikti vyriausiai dukrai Zuzanai? Jei taip, knygos bei rankraščiai tikriausiai turėtų būti išsibarstę tarp jos palikuonių. Suintriguotas šios paslapties, vienas XVIII amžiaus dvasininkas patikrino visas asmenines bibliotekas 80 kilometrų spinduliu nuo Stratfordo prie Eivono ir nesurado nė vienos knygos, kuri būtų priklausiusi Šekspyrui.

Dar keblesnis klausimas kyla dėl rankraščių — nerasta nė vieno išlikusio originalo. Praėjus septyneriems metams po Šekspyro mirties, 1623-iaisiais pasirodė pirmoji jo trisdešimt šešių pjesių knyga. Dar gyvam esant buvo pažeistos autoriaus teisės ir dienos šviesą išvydo daugybė leidinių, tačiau Šekspyras, įžvalgus verslininkas, nesiėmė teisinių priemonių užkirsti kelią jų leidybai.

Į Londoną — į šlovę

Keliaujantys aktoriai buvo įprastas Elžbietos I laikų reginys. Kelios trupės 1587-aisiais apsilankė Stratforde prie Eivono. Jei Šekspyras prisidėjo prie jų, tai tų metų rudenį jis jau galėjo būti Londone. Žinoma, kad jis tapo pagrindinės Londono teatro draugijos, Lordo šambeliono trupės, vėliau vadintos Karaliaus trupe, nariu. Nuo to laiko, kai Šekspyras pasiekė sostinę, jo gyvenimas pasikeitė. Per tuos metus jis įgijo turtų Londone bei Stratforde prie Eivono. Tačiau nėra tikslių žinių apie jo veiklą nuo 1583-iųjų iki 1592-ųjų — tai svarbūs „praleisti metai“.

„Globe“ teatras buvo pastatytas Sadarke 1599-aisiais. Dar prieš tai Londone buvo žinomos Šekspyro vardu pasirašytos dramos, tačiau jis niekada neišgarsėjo kaip jų autorius. Jam nebuvo surengta iškilmingų laidotuvių, nors kiti dramaturgai — Benas Džonsonas bei Fransis Bomontas lydimi daugybės apeigų buvo palaidoti Vestminsterio vienuolyne.

Kandidatai

Gal Šekspyro vardu prisidengė tikrasis autorius arba net autoriai? Žmonės priskaičiuoja daugiau kaip 60 kandidatų. Tai ir dramaturgas Kristoferis Marlou,a ir tokie netikėti vardai kaip kardinolas Volsis, Seras Volteris Rolis ir net karalienė Elžbieta I. Kuris iš jų, teoretikų tvirtinimu, nusipelno didžiausio dėmesio?

Pirmasis kandidatas yra Fransis Bekonas, įgijęs išsilavinimą Kembridžo universitete. Trejetą metų vyresnis už Šekspyrą, jis tapo įžymiu teisininku bei karaliaus rūmų pareigūnu ir buvo parašęs daugelį literatūros veikalų. Teorija, priskirianti Šekspyro darbus Bekonui, pirmą kartą buvo iškelta 1769 metais, tačiau beveik 80 metų ji buvo ignoruojama. 1885-aisiais buvo įkurta Bekono draugija tai idėjai remti ir ji patvirtinta daugeliu faktų. Pavyzdžiui, Bekonas gyveno už kokių 32 kilometrų į šiaurę nuo Londono, šalia Sent Olbanso, — miesto, 15 kartų paminėto Šekspyro veikaluose; Šekspyro gimtasis miestas, Stratfordas prie Eivono, nepaminėtas nė karto.

Rodžeris Menersas, penktasis Ratlendo grafas, bei Viljamas Stenlis, šeštasis Derbio grafas, — abu turi savo rėmėjų. Jie buvo labai išsilavinę ir daug patyrę dvariškiai. Bet kodėl vienas ar kitas turėtų slėpti savo veikalus? Profesorius P. S. Porochovšikovas 1939 metais už Ratlendą pasisakė taip: „Jo pirmieji rašiniai buvo spausdinami anonimiškai, kiti — prisidengus slapyvardžiu, nes pero titulas tiesiog neleido rašyti paprastiems teatrams.“

Kai kas teigia, kad Šekspyro dramos buvo rašytojų grupės kūryba; kiekvienas prisidėjo savo komentarais. Kita vertus, gal Šekspyras, kaip prityręs aktorius, redagavo bei ruošė kitų pjeses scenai? Apie jį buvo pasakyta, kad jis niekada savo rankraščiuose ‛neišbraukė nė eilutės’. Taip galėjo būti, jei jis nedaug ką keisdamas redagavo kitų dramaturgų pateiktus rankraščius.

Koks yra svarbiausias argumentas, verčiantis abejoti Šekspyrą buvus autorių? Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia pažymima, jog žmonės „nenori tikėti, kad visa tai parašė aktorius iš Stratfordo prie Eivono. Šekspyro kaimiška kilmė neatitinka genialaus dramaturgo įvaizdžio“. Joje priduriama, kad beveik visi kiti, kuriuos siūloma laikyti autoriais, „buvo diduomenės arba aukštesnės klasės nariai“. Taigi daugelis abejojančiųjų Šekspyro autoryste mano, kad „tas pjeses galėjo parašyti tiktai išsilavinęs, prityręs aukštuomenės žmogus“. Tačiau, kaip jau buvo pažymėta šiame straipsnyje, daugybė autoritetingų Šekspyro žinovų tiki, kad rašė pats Šekspyras.

Ar šis ginčas bus netrukus išspręstas? Vargu. Jei neatsiras naujų įrodymų — rankraščių originalų arba faktų apie tuos jo gyvenimo metus, apie kuriuos nieko nežinoma, Viljamas Šekspyras, „šis didžiausias žodžio genijus“, liks žavi mįslė.

[Išnaša]

[Rėmelis 24 puslapyje]

Raštingumas bei vardas

Galimas daiktas, kad Viljamas Šekspyras yra šešiose vietose pasirašęs ant keturių išlikusių dokumentų. Jo vardas įskaitomas tik iš dalies ir rašyba skiriasi. Kai kurie autoritetingi šaltiniai teigia, kad testamentą Šekspyro vardu galėjo pasirašyti teisininkai; dėl to kai kam iškyla gana drąsus klausimas: ar Viljamas Šekspyras buvo raštingas? Jo rankraščių nesama. Šekspyro duktė Zuzana yra pasirašiusi, tačiau nėra įrodymų, kad ji mokėjo parašyti ką nors daugiau. Kita Šekspyro duktė, Judita, buvusi artima savo tėvui, vietoje parašo žymėdavo kryželį. Ji buvo beraštė. Niekas nežino, kodėl Šekspyras nesugebėjo pasirūpinti, kad jo vaikai iš literatūros turėtų neįkainojamos naudos.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Senoviniai portretai, kuriuose pavaizduotas Šekspyras, nors nėra žinoma, kaip jis atrodė

[Šaltinio nuoroda]

Encyclopædia Britannica/11th Edition (1911)

Culver Pictures