Skonis — meilingo Kūrėjo dovana

„TARP [penkių] pojūčių, — sako žymiausia skonio tyrinėtoja Linda Bartošek, — karaliauja skonis.“ Justi skonį — malonumas ir apsauga, nes atskiriame tinkamus dalykus nuo žalingų.

Skonio stebuklas leidžia mums pajusti šviežio apelsino saldumą, gaivią mėtinių ledų vėsą, teikiantį jėgų rytinės kavos kartumą bei malonų vienam virėjui težinomos sudėties padažo skonį. Skonio galia tokia didelė, kad su juo siejami net asmenybės bruožai.

Kai kurie žmonės galbūt tau atrodo saldūs. Antra vertus, kas nors kitas tau pasirodė rūgštus. Priešišką kitam žmogų galima pavadinti karčiu. Biblijoje, pavyzdžiui, kalbama apie „karčios sielos vyrus“ bei apie „kartų žodį“ (Teisėjų 18:25, NW; Psalmių 64:3, NTP; 2 Samuelio 17:8, NW).

Skonis ir pasaulio istorija

Skonis XV ir XVI amžiuje labiausiai skatino išsiruošti į atradimų keliones jūromis. Maždaug prieš 500 metų Vaskas da Gama apiplaukęs Afrikos smaigalį pasiekė Indiją ir grįžo atgal į Portugaliją su prieskonių kroviniu. Per kitus tris šimtmečius tarp Europos šalių kilo nesutarimų, kai Didžioji Britanija, Ispanija, Olandija, Portugalija bei Prancūzija ėmė varžytis dėl teisės valdyti prieskonių kraštus.

‛Kodėl, — galbūt tau įdomu, — tautos turėjo kovoti ir mirti dėl kažkokių prieskonių?’ Kad patenkintų skonio poreikį! Taip, europiečiai nepaprastai mėgo prieskonius. Pramonė, prekyba bei mokslas iki pat šiol tenkina skonio poreikį.

Tačiau kas yra skonis? Kaip jis susijęs su kitais pojūčiais?

Liežuvio paskirtis

Svarbiausias skonio organas — liežuvis. Daugiausia mūsų skonio svogūnėlių yra būtent čia, nors šiek tiek jų randama ir kitose burnos bei stemplės vietose. Atidžiai apžiūrėk savo liežuvį veidrodyje. Atkreipk dėmesį į daugybę mažų gumburėlių, kurie liežuvį daro tartum aksominį. Tai speneliai. Liežuvio paviršiuje, speneliuose, yra susispietę mažyčiai skonio svogūnėliai. „Kiekvienas svogūnėlis turi 100 ar daugiau skonio ląstelių, — sakoma žurnale Science. — Jas padirginus, sužadinama nervinė ląstelė, ir ji siunčia signalą smegenims.“

Skonio svogūnėlių kiekis labai skiriasi, nelygu žmogus, ir tai turi įtakos skoniui. Žmogaus liežuvyje gali būti daug skonio svogūnėlių, pavyzdžiui, 10000, ir mažai — apie 500. Inglis Mileris, studijavęs skonio svogūnėlių anatomiją, pastebėjo: „Žmonės, turintys daugiau skonio svogūnėlių, skonį jaučia geriau, o turintys jų mažiau — blogiau.“

Kaip jaučiamas skonis

Skonis — labai sudėtingas pojūtis. Tiksliau sakant, tai chemijos sritis. Ištirpusios cheminės maisto dalelės mūsų burnoje sudirgina liežuvio porose išsidėsčiusius skonio receptorius. Receptoriai atsako ir paskatina nervines ląsteles (neuronus) perduoti signalus iš skonio svogūnėlio į smegenis.

Nuostabu, kad vienas skonio svogūnėlis gali sužadinti daug skirtingų neuronų, o vienas neuronas gali priimti signalus iš kelių skonio svogūnėlių. Niekas gerai nežino, kaip skonio receptoriai bei sudėtinga jų sistema visa tai tvarko. Leidinyje The Encyclopedia Americana sakoma: „Smegenims perprasti pojūčius, matyt, leidžia elektrinių impulsų, perduodamų per receptorius, sudėtingas kodavimas.“

Su skoniu susiję ir kiti pojūčiai. Knygoje The New Book of Popular Science pastebima: „Kartais sunku nustatyti, ar medžiagą ragaujame, ar uostome.“ Pavyzdžiui, eidami pro duonos parduotuvę, pajuntame šviežiai iškeptos duonos kvapą. Burna prisipildo seilių. Kai įžengiame į parduotuvę, pamatome duoną ir galbūt net paliečiame plutelę, mūsų pojūčiai sužadinami dar labiau. Kyla noras tuoj pat atsikąsti!

Tad kas yra skonis? Žurnale Omni paaiškinama: „Ką paprastas žmogus vadina skoniu, iš tiesų yra samplaika daugybės jutimų: kvapo, skonio, lytėjimo, čiupinėjimo, regos, cheminio dirginimo (deginantis paprikos skonis, mėtos gaivumas) bei temperatūros.“

Kita vertus, kaip toliau rašoma straipsnyje, „skonis... yra gana paprastas dalykas. Mes skiriame keturias (ir tik keturias) skonio rūšis: saldumą, sūrumą, rūgštumą ir kartumą“. Nors priimta liežuvį dalyti į skonio jutimo zonas, dabar manoma, kad vienu atskiru svogūnėliu, kokioje liežuvio vietoje jis bebūtų, galima jausti keletą ar net visas keturias skonio rūšis.

Tačiau skonio cheminė prigimtis dar toli gražu neišaiškinta. Pavyzdžiui, nesuprantama, kodėl keli lašai rūgščios citrinos sulčių sustiprina maisto sūrumo pojūtį. Įdomu ir tai, kad saldus, rūgštus ir sūrus maistas sukelia skonio ląstelėse elektrinius impulsus, o kartus, matyt, — cheminius signalus.

Stenkis pamėgti

Tikriausiai dabar valgai tai, ko anksčiau nemėgai — alyvmedžio uogas, pelėsinį sūrį, ropes, aštrius prieskonius ir kartumynus. Nuo senovės laikų „karčios žolės“, pavyzdžiui, daržinė bei paprastoji trūkažolės, užkandžiams ir salotoms suteikdavo ypatingą skonį. Tačiau kad kartumas būtų malonus, tau reikia lavinti skonio pojūtį (Išėjimo 12:8, Brb red.).

Tyrimai rodo, jog pomėgis valgyti tam tikrą maistą dažnai priklauso nuo aplinkybių, kuriomis tas maistas valgomas. Pavyzdžiui, viena moteris niekada nebuvo ragavusi Bolonijos dešros. Vien jos vaizdas ir kvapas kėlė jai pasibjaurėjimą, nes tos dešros nemėgo jos motina. Tačiau kartą, būdama 20 metų, ta moteris labai išalko, o namuose, be Bolonijos dešros, nieko valgomo nerado. Ji truputį paragavo ir nustebo — dešra jai tikrai patiko!

Tad jeigu nori pamėgti naują valgį, ragauk jį gerokai išalkęs. Jeigu esi tėvas ar mama, atsimink: tavo pomėgis valgyti tam tikrą maistą ir jo patiekimas gali turėti įtakos tavo vaikams. Naujus patiekalus paduok malonioje aplinkoje. Vaikas gali stebėti jų ruošimą. Viena rašytoja patarė:

„Kai ruoši maistą, tavo kūdikis ar jau vaikštantis mažylis težaidžia virtuvės kamputyje ar krėsle. Jis matys šeimai ruošiamus patiekalus ir jaus jų kvapą malonioje, jaukioje aplinkoje; taip jis sužinos apie juos anksčiau, negu pradės valgyti. Po keleto mėnesių gali jam duoti po kąsnelį savo ruošiamo maisto — žalio ar apvirto.“

Ji pridūrė: „Nors galbūt teks iš anksto planuoti ir skirti daugiau laiko, tačiau kartais leisk savo vaikui drauge paruošti kokį nors naują ar nemėgstamą patiekalą. Begaminant paskatink jo paragauti. Tavo padėjėjas ragaudamas bus laimingas ir jaus alkį, — o tai geros aplinkybės sėkmingai mokyti jį pratintis prie šio maisto.“

Kai skonio pojūtis silpsta

Deja, skonio pojūtis ilgainiui silpsta, kaip nurodė pagyvenęs karaliaus Dovydo draugas Barzilajas: „Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. ... Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį?“ (2 Samuelio 19:35, Brb red.) Skonio pojūtis silpsta ar net išnyksta ir dėl kitų veiksnių.

Taip gali atsitikti dėl galvos traumos, alergijos, infekcijos, vaistų, nuodingo cheminių medžiagų poveikio ar net slogos. Uoslės ir skonio netekusių žmonių neviltį jautriai išreiškė viena tą patyrusi moteris. Ji rašė: „Kavos aromatas bei apelsino saldumas mums toks įprastas, jog praradę šiuos pojūčius jaučiamės taip, lyg nebemokėtume kvėpuoti.“

Yra dar vienas varginantis sutrikimas, vadinamas iliuziniu skoniu, nes asmuo nuolat jaučia tai, ko nėra. Vėžiu sergančių žmonių, gydomų chemoterapiniais vaistais, skonis bei uoslė irgi neretai pakinta.

Dievo suteiktos palaimos

Kokia palaima turėti jautrų skonį! Daugelis pagyvenusiųjų su malonumu prisimena, ką mėgo valgyti savo jaunystėje — prinokusius nuo medžio nuskintus vaisius ar ypatingai paruoštus valgius. Mūsų Kūrėjas trokšta, kad mes patirtume tą skonio malonumą, ir tai akivaizdu iš jo pažado surengti puotą „su sultingais, gardžiais patiekalais“ savo teisingame naujajame pasaulyje, kur daugiau nebebus kančių, senatvės ir mirties (Izaijo 25:6, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys; 25:7-9; Jobo 33:25; Apreiškimas 21:3, 4).

Skonis išties daro mūsų gyvenimą malonesnį. Valgyti nejaučiant skonio būtų tas pats, kaip pripildyti automobilį degalų. Šis pojūtis tikrai yra palaima, duota išmintingiausio bei meilingo Kūrėjo!

[Iliustracija 24 puslapyje]

Pratink savo vaiką valgyti tai, kas maistinga