Religija dabartinėje Lenkijoje
GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO LENKIJOJE
LENKAI visame pasaulyje garsėja dideliu religingumu. Iš tiesų apie 95 procentai jų laiko save Romos katalikais.
Į religines šventes Lenkijoje žiūrima labai rimtai ir jos yra neatskiriama nacionalinės tradicijos dalis. Ypač kaime tokios šventės spalvingos ir linksmos; jų dalyviai vilki tautiniais kostiumais ir žaidžia įvairius žaidimus.
Spaudoje nuolat skiriama dėmesio tiems renginiams, taip pat kelionėms į žinomas garbinimo vietas bei religinėms eisenoms. Krikštas, bažnytinės santuokos, šventųjų dienos ir pirmoji komunija irgi yra didžiai gerbiamos šventės.
Lenkas Karolis Voitila 1978 metais tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tai buvo dar vienas akstinas katalikų religijai Lenkijoje. Pagarbios minios sveikina tėvynainį, kai tik jis lankosi gimtinėje.
Tokia religinė veikla žmonėms už Lenkijos ribų sudaro įspūdį, kad lenkų tauta turi tvirtą viešai reiškiamą tikėjimą. Tačiau Lenkijos katalikų vadovai bei kiti stebėtojai yra susirūpinę, kad vis daugiau bažnyčios narių keičia savo pažiūras bei įpročius.
Lenkų požiūris
Žinomi Lenkijos katalikų hierarchijos atstovai, žurnalistai bei sociologai skirtingai žiūri į katalikų religijos padėtį dabartinėje Lenkijoje. Vis dažniau žymūs asmenys griežtai pasisako dėl didėjančio nusikalstamumo, smunkančių moralės normų ir mažėjančio dėmesio bažnyčios mokymams bei praktikai. Daug diskutuojama, kokią įtaką populiari Romos katalikų religija daro kasdieniam žmonių gyvenimui.
Pavyzdžiui, lenkų arkivyskupas Juzefas Glempas pastebėjo žmonių pasaulėjimą ir pasakė, jog būtina priešintis neopagonybės bangai šalyje. Katalikiškame žurnale Ład rašytojas Voicechas Chudis smulkiau apibūdino padėtį. Jis pareiškė: ‛Mums reikia aptarti klausimą, daug metų jaudinantį kunigus, sociologus ir religijos psichologus, — tai aiški riba tarp religinio ir kasdieninio gyvenimo. Išklausomas pamokslas, bet išėjus iš bažnyčios Dievo pasaulis tuoj užmirštamas. Pasineriama į kitą, kasdieninių grumtynių pasaulį, kuriame gyvenama, tarsi Dievo išvis nebūtų.’
Arkivyskupas Henrikas Mušinskis, vyskupų konferencijos vicepirmininkas, dar priduria: „Evangelija nepakeitė mūsų vidaus. Lenkai tėra krikščionys statistai. Negalima nuneigti, jog daugumai žmonių krikščionybė yra daugiau paprotys nei religija.“
Keičiasi vertybės — keičiasi elgesys
Tokie pasisakymai rodo, jog žymūs bažnyčios atstovai nerimauja dėl smarkiai pakitusių visuomenės vertybių ir elgesio. Ankstesnis religinis atsidavimas, atrodo, užleidžia vietą kitiems dalykams.
Pavyzdžiui, vieno sociologinio tyrimo duomenimis, lenkai svarbiausiu laiko šeimos gyvenimą; toliau seka sąžiningumas, teisingumas, gerumas bei patikimumas. Dalykai, susiję su Dievu ir religija, yra tik 16-oje vietoje. Dėl to mažėja bažnyčios lankytojų, netgi tarp tų, kurie laiko save tikinčiais.
Lenkų vyskupams kelia susirūpinimą ir statistikos duomenys, bylojantys apie paplitusį abejingumą bažnyčios mokymams. Pavyzdžiui, Irena Borovik iš Jogailos universiteto atliko apklausą apie religiją. Tik 50 procentų apklaustųjų sakė tikintys pomirtiniu gyvenimu, 47 procentai manė, jog kunigams turėtų būti leidžiama tuoktis, o 64 procentai pritarė skyryboms.
Kitas tyrimas, paskelbtas žurnale Wprost, parodė, kad „69 procentai lenkų smerkia bažnyčios draudimą vartoti kontraceptines priemones, 56 procentai prieštarauja draudimui daryti abortus, o 54 procentai pateisina ikisantuokinį seksą“. Šie skaičiai atspindi dabartinius nuomonių skirtumus bažnyčioje.
Per pastaruosius du dešimtmečius už priešinimąsi komunizmui bažnyčia įgijo didelę pagarbą. Tačiau dabar nuolatinis bažnyčios kišimasis į politinius ir socialinius reikalus kelia pasipiktinimą ir dėl to didėja praraja tarp bažnyčios narių ir hierarchijos.
Kokia tikroji išeitis?
Prieš 1989 metų istorinius politikos pokyčius vyriausybė buvo nustačiusi konkrečias elgesio taisykles. Dauguma jų dabar nebegalioja. Nauja politinė sistema įtvirtino demokratiją ir suteikė asmens laisvę, bet liberali laisvosios rinkos ekonomika verčia kovoti už būvį. Daugelis tenykščių gyventojų mano, jog Lenkijos visuomenė tiesiog nebuvo pasiruošusi tokiems esminiams pokyčiams. Ko trūko?
Išlikti moraliems ir dvasingiems šiuolaikiniame pasaulyje reikia tikėjimo, pagrįsto svaresniais dalykais negu religiniai papročiai ar ceremonijos. Kiekvienas turi įgyti tikėjimą, tvirtai paremtą Dievo Žodžio, Biblijos, pažinimu bei supratimu.
Net popiežius Jonas Paulius II neseniai pripažino, jog krikščionims būtina reguliariai skaityti Šventąjį Raštą. Jis kvietė žmones „ieškoti didesnio ir dažnesnio sąlyčio su Dievo Žodžiu“. Jis dar pasakė: „Labai svarbu tikinčiajam mokytis skaityti Šventąjį Raštą; tai pirmoji pakopa, o toliau — apmąstymas ir karšta malda.“ Popiežius ragino „kiekvieną, ieškantį tiesos, ... kasdien maitintis Gyvybės Žodžio duona“.
Prieš devyniolika šimtmečių, kai gyvenimas dar nebuvo toks audringas ir nepastovus kaip dabar, Jėzus Kristus prašė Dievo apsaugoti jo mokinius nuo aplinkos poveikio, žalingo dvasiai. Jis meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Biblija „yra tiesa“, nes ji Dievo, o ne žmogaus Žodis. Apaštalas Paulius rašė vienam susirinkimui: „Priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet kas jis iš tikro yra, — kaip Dievo žodį“ (1 Tesalonikiečiams 2:13).
Biblija yra „Dievo žodis“ ir „tiesa“, todėl ji gali padėti mums išlikti tvirtiems šioje pasaulietiškoje visuomenėje. Biblijoje sakoma: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).
Daugelis nuoširdžių mąstančių žmonių Lenkijoje ir visoje žemėje suvokia, jog studijuodami Bibliją pasideda tvirtą tikėjimo Dievu ir jo tikslais pagrindą. Toks tikėjimas teikia jiems jėgų dabartinėje vis labiau pasaulėjančioje visuomenėje gyventi iš tikro krikščioniškai.
[Anotacija 16 puslapyje]
„Lenkai tėra krikščionys statistai“ (Lenkijos arkivyskupas).
[Anotacija 17 puslapyje]
Plinta abejingumas bažnyčios mokymams
[Žemėlapis 15 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
LENKIJA