Biblijos požiūris
Vienumos vertė
KARTĄ Jėzus „užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas“ (Mato 14:23). Kitą sykį, „dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą“ (Luko 4:42). Šios Rašto eilutės patvirtina, kad Jėzus Kristus kartais ieškojo vienumos ir vertino ją.
Biblijoje minima ir daugiau žmonių, kurie, kaip ir Jėzus, brangino vienumą. Psalmininkas budėdamas naktį vienatvėje mąstė apie savo Didžiojo Kūrėjo didybę. Jėzus Kristus, išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, pasitraukė „į dykvietę, į vienumą“ (Mato 14:13; Psalmių 63:6, Brb red.).
Triukšmingame bei chaotiškame šių dienų gyvenime vienuma — atsitiktinė ar pasirinkta — nėra laikoma labai svarbia. Ar prisimeni, kada paskutinį kartą leidai laiką vienatvėje? Jauna ištekėjusi moteris pasakė: „Savo gyvenime niekada nesu buvusi viena.“
Bet ar vienuma tikrai reikalinga? Jeigu taip, kuo ramios valandėlės gali būti naudingos? Ir kodėl vienumos ieškoti reikia su saiku?
Kodėl vienuma vertinga?
Biblijoje sakoma, kad senovės laikų Dievo vyras Izaokas ieškojo vienumos ‛pavakary išėjęs į lauką’. Kodėl? „Pamąstyti“ (Pradžios 24:63, Brb red.). Pagal vieną žodyną, apmąstyti reiškia „įsigilinus arba neskubant galvoti“. Tai „yra ilgėlesnis rimto susikaupimo metas“. Izaokui, netrukus turėjusiam imtis atsakingų pareigų, tokie nedrumsčiami apmąstymai padėjo aiškiai protauti, sutelkti mintis ir nusistatyti prioritetus.
Vienas psichiatras sako, kad ‛retkarčiais būnant vienumoje galima sukaupti savo mintis, geriau susikoncentruoti’. Daugelis patvirtins, jog tai atgaivina, suteikia jėgų bei sveikatos.
Tarp pageidaujamų apmąstymo vaisių yra nuodugnumas ir santūrumas — savybės, padedančios taktiškai kalbėti bei elgtis, o tai pasitarnauja harmoningiems žmonių santykiams. Pavyzdžiui, kas išmoksta viską apmąstyti, žinos, kada pridera laikytis tyliai. Užuot kalbėjęs skubotai, jis iš anksto apsvarsto galimas savo žodžių pasekmes. „Ar matei žmogų, skubantį neapgalvotai kalbėti? — klausia įkvėptas Biblijos rašytojas ir tęsia: — Daugiau galima tikėtis iš kvailio, negu iš jo!“ (Patarlių 29:20, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys) Koks yra neapgalvotos kalbos priešnuodis? Biblijoje sakoma: „Teisiojo širdis apsvarsto, kaip atsakyti“ (Patarlių 15:28, Brb red.; palygink Psalmių 49:3, Brb red.).
Ramus pamąstymas vienumoje krikščioniui skatina dvasinę brandą. Tinkami yra apaštalo Pauliaus žodžiai: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą“ (1 Timotiejui 4:15).
Tegu vienuma padeda tau artintis prie Dievo
Vieno anglų rašytojo žodžiais, „vienuma yra Dievo priimamasis“. Kartais Jėzus jautė poreikį pasitraukti nuo kitų ir vienumoje melstis Dievui. Štai Biblijoje užrašyta: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Morkaus 1:35).
Psalmėse ne kartą minimas mąstymas apie Dievą. Karalius Dovydas į Jehovą kreipėsi: „Mąstysiu apie tave.“ Taip kalba ir Asafas: „Aš apmąstau visus tavo darbus, ir apsvarstau tavo veiksmus“ (Psalmių 62:7; 76:13). Tad mąstant apie Dievo savybes ir veiksmus susilaukiama gausių palaimų. Taip žmogus darosi vis dėkingesnis Dievui ir labiau priartėja prie jo (Jokūbo 4:8).
Būtinas nuosaikumas
Žinoma, ieškant vienatvės reikia būti nuosaikiam. Vienumą galima apibūdinti kaip aplankytiną palaimingą vietą, kurioje pasilikti ilgiau pavojinga. Pernelyg ilgas atsiskyrimas prieštarauja pagrindiniams žmogaus poreikiams bendrauti, kalbėtis ir reikšti meilę. Be to, vienumą galima palyginti su dirva, kurioje auga kvailybės ir savanaudiškumo piktžolės. Biblijos patarlė perspėja: „Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga“ (Patarlių 18:1, Brb red.). Kad nuosaikiai ieškotume vienumos, turime pripažinti jos pavojus.
Kaip Jėzus ir kiti biblinių laikų dvasingi vyrai, krikščionys šiandien brangina vienatvės valandėles. Tiesa, turint daug pareigų bei rūpesčių kartais tikrai sunku rasti laiko ir progų pamąstyti vienumoje. Tačiau, kaip ir dėl visų tikrai vertingų dalykų, mes turime išnaudoti „[„tinkamą“, NW] laiką“ (Efeziečiams 5:15, 16). Tada, kaip psalmininkas, galėsime pasakyti: „Tegul patinka mano burnos žodžiai ir mano širdies mąstymas tavo akyse, Viešpatie“ (Psalmių 18:15).