Taktiška karalienė sužlugdo vyskupo intrigas

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Pietų Afrikos Respublikoje

APSUPTA ištikimų savo freilinų, Anglijos karalienė Kotryna Par jaučiasi saugi. Karaliaus Henriko VIII liga, paaštrinta rūmų intrigų, ardo jo sveikatą. Karalienei kalbantis su drauge, suspaudusi popieriaus lapą įbėga viena jos freilina. Vos gaudydama kvapą ji paduoda lapą Kotrynai. Sujaudinta išsigandusio freilinos veido, karalienė neryžtingai paima lapą. Jį netoli karalienės apartamentų, matyt, pametė koks nors rūmų pareigūnas.a

Skaitydama Kotryna išblykšta. Jos netikėjimas virsta siaubu. Lape, pasirašytame paties karaliaus, ji kaltinama erezija. Kotryna surinka ir vos neapalpsta, bet draugės ją sulaiko. Ji bando nusiraminti, blaiviai mąstyti, tačiau yra per daug susijaudinusi. Laimei, freilinos paguldo ją į lovą.

Miegas neima. Mintyse Kotryna nerišliai perkrato savo santuokos su karaliumi Henriku VIII įvykius. Būdama 31-erių, turėjusi du vyrus ir likusi našlė, ji ruošėsi tekėti už Tomo Simoro. Tačiau karalius turėjo kitų planų. Jis pasipiršo. Kaip ji galėjo atsisakyti? Tai, žinoma, buvo garbė, bet laukė ir begalė sunkumų. 1543-iųjų liepos 12-ąją ji tapo šeštąja jo žmona.

Henrikas nebeatrodė toks šaunus, riteriškas ir atletiškas kaip jaunystėje. Sulaukęs 52-ejų, jis buvo pernelyg stambus ir nepastovios nuotaikos; be to, kojų opaligės kamuojamas dažnai nepaeidavo ir turėjo būti nešiojamas kėdėje.

Vis dėlto protinga ir gabi Kotryna dėjo pastangas, kad jų santuoka būtų laiminga. Ji susidraugavo su trimis jo vaikais iš ankstesnių santuokų ir labai stengėsi būti linksma žmona. Kai jam skaudėdavo kojas, Kotryna išblaškydavo jį gyvu pokalbiu, dažnai religine tema. Ji buvo jam paguoda senatvėje.

Dabar ji bando prisiminti savo gyvenimą su karaliumi. Ką ji padarė ne taip? Kotryna mąsto apie paskutinį jų susitikimą. Tą vakarą buvo keletas jo dvariškių, ir karalius atrodė linksmas. Kaip įpratusi, ji iškėlė religinį klausimą, jau aptarinėtą anksčiau. Jis suirzo ir šiurkščiai ją nutraukė. Ji nustebo, bet pamanė, kad tai dėl blogos vyro nuotaikos. Paprastai jis mėgdavo tokius pokalbius ir neprieštaravo jos domėjimuisi religija.

Kotryna bando atsiminti, kas dar tada buvo. Mintys atkakliai grįžta prie vieno žmogaus — žinomo priešo Stiveno Gardinerio.

Vyskupo intrigos

Gardineris, Vinčesterio vyskupas ir karaliaus patarėjas — įtakingas žmogus, religinės reformos priešininkas. Jis piktinasi Kotryna dėl jos domėjimosi religinėmis permainomis ir dėl jos įtakos karaliui.

Kai Henriko pirmasis patarėjas Tomas Kromvelis išstūmė Gardinerį iš karaliaus vyriausiojo sekretoriaus posto, šis ieškojo progos atsikeršyti. Jis surengė sąmokslą: Kromvelis žlugo ir buvo nužudytas. Gardineris nusivylė Henriku, nes šis Kenterberio arkivyskupu paskyrė ne jį, o palyginti nežymų Tomą Kranmerį, pritariantį protestantams. Kranmerio laimei, Henrikas atskleidė Gardinerio bei kitų prieš jį rengtą sąmokslą.

Kotrynai ir jos freilinoms kelia pavojų naujos vyskupo Gardinerio intrigos rūmuose. Viena jauna moteris, En Askju, nuoširdi religinės reformos gynėja, kalėjime laukė mirties už ereziją. Bet Gardineriui ji rūpėjo dėl kitos priežasties. Jis norėjo įrodyti ją turėjus ryšių su įtakingomis rūmų damomis, kad galėtų apkaltinti karalienę. Gardinerio bendras Tomas Rajotslis, vienas iš svarbiausių karaliaus patarėjų, nuvyko apklausti En Askju.

Ant kankinimo suolo

Rajotslis kurį laiką kamantinėjo En, bet neišgavo reikiamo kaltinamojo įrodymo. Galiausiai liepė ją pririšti prie kankinimo suolo,b nors kankinti moteris šiuo įrankiu buvo neteisėta. Kai nepasisekė jos prakalbinti, Rajotslis su kitu patarėju patys ėmė sukti suolą ir kiek tik įmanoma ištempė En kūną; vis dėlto trokštamų žinių jie negavo.

Galvodama apie En Askju kančias, Kotryna pravirksta. Ji pajunta, jog kažkas įėjo į kambarį. Viena jos freilina praneša, kad karalius atsiuntė savo gydytoją, dr. Vendį, pasiteirauti apie jos savijautą. Malonus gydytojas klausia, kaip ji jaučiasi, ir sako, jog karalius susirūpinęs jos sveikata.

Gydytojas paaiškina, kad karalius patikėjo jam paslaptį apie rengiamą prieš ją sąmokslą ir prisaikdino tylėti. Vis dėlto dr. Vendis papasakoja jai visą istoriją, jog tą vakarą, jai išsiskyrus su karaliumi, šis kandžiai pareiškė, esą jam didelė paguoda senatvėje „būti mokomam žmonos“.

Gardineris, pajutęs progą, pasinaudojo ja. Jis pasakė, jog karalienė užtaria eretikus ir veikia išdavikiškai, o tai kelia pavojų karaliaus valdžiai. Jis pridūrė, kad jeigu turėtų laiko, kitų padedamas pateiktų karaliui įrodymų. Supykęs karalius sutiko pasirašyti dokumentą su jai iškeltais kaltinimais.

Nupasakojęs šiuos įvykius, dr. Vendis ragina Kotryną eiti pas karalių pirma pasitaikiusia proga ir nuoširdžiai prašyti atleidimo. Tai vienintelis būdas pergudrauti savo priešus, kurie nesiliaus, kol ji neatsidurs Londono Taueryje ir kol jie nesurinks pakankamai įrodymų pasmerkti ją mirčiai.

Kotryna supranta, jog patarimas išmintingas. Vieną vėlų vakarą, išgirdusi karalių esant savo kambariuose, ji rūpestingai apsirengia ir surepetuoja, ką sakys. Ją lydi sesuo ir viena draugė, ledi Lein.

Išmintinga, apdairi karalienė

Karalius sėdi ir juokauja su keletu savo didikų. Žmoną jis sutinka šypsodamasis. Paskui nukreipia pokalbį religine tema. Henrikas prašo Kotryną išsklaidyti jo abejones dėl kai kurių dalykų. Kotryna tuoj pajunta spąstus. Ji stengiasi kalbėti kuo atviriau ir nuoširdžiau.

Kotryna sako, kad Dievas pirma sukūrė vyrą, o tik paskui moterį — pavaldžią jam. Ji tęsia: ‛Tada Dievas nustatė skirtumą tarp vyro ir moters; jūsų didenybė toks išmintingas, kad aš nė negaliu prilygti jums, tad kaip, jūsų didenybe, klausiate mano nuomonės tokiais sudėtingais religiniais klausimais?’ Taip ji pripažįsta, kad visose gyvenimo srityse jis yra jos galva, antras tik po Dievo.

‛Ne, — atsako karalius. — Tu, kaip mokytoja, turi šviesti mus, o ne mes tave mokyti ar tau nurodinėti.’

Ji atsako: ‛Jeigu jūsų didenybė taip mano, tada jūsų didenybė ne taip mane suprato; aš visada laikausi požiūrio, jog moteriai nepadoru ir kvaila būti savo viešpaties ir vyro mokytoja; jai verčiau mokytis iš savo vyro ir būti jo mokomai.’ Ji toliau paaiškina, kad kalbėdama su juo religiniais klausimais ir kartais išreikšdama tam tikrą nuomonę nenorėjo iškelti savo idėjų. Ne, ji tikėjosi pokalbiu išblaškyti jo negalės skausmą.

‛Ar tai tiesa, brangioji? — stebisi karalius. — Ar savo argumentais tu tikrai nesiekei nieko blogo? Tuomet kaip ir anksčiau, mes vėl ištikimi draugai.’ Sėdėdamas jis pakviečia ją prieiti, švelniai apkabina ir pabučiuoja. Jis sako, jog ši naujiena jam malonesnė už netikėtą dovaną, kad ir šimto tūkstančių svarų vertės. Jiedu meiliai kalbasi iki vidurnakčio, ir tada jis leidžia jai išeiti.

Kitą dieną, kaip įpratęs, lydimas dviejų savo miegamojo liokajų, karalius išeina pavaikštinėti karališkajame sode. Draugijon jis pasikvietė karalienę, ir ji skirtu laiku pasirodo su trimis savo freilinomis. Henrikas nepasakė Kotrynai, kad kaip tik tuo sutartu momentu ji turėjo būti suimta. Rajotsliui, turėjusiam ją suimti, jis irgi nepranešė, jog susitaikė su karaliene. Jiems maloniai šnekučiuojantis, pasirodo Rajotslis su 40 karaliaus sargybinių, tikėdamasis suimti karalienę ir jos freilinas.

Henrikas atsiskiria nuo grupės ir kviečia Rajotslį prieiti; šis puola ant kelių. Kiti negirdi, ką sako karalius, tik nugirsta jo tūžmingus žodžius: ‛Niekše! Galvijau! Kvaily!’ Jis liepia Rajotsliui nešdintis iš akių.

Karaliui vėl prisiartinus, Kotryna bando švelniai jį nuraminti. Ji netgi užtaria Rajotslį sakydama, jog tikriausiai šis suklydo.

Į tai karalius atsako: ‛Iš tiesų, brangioji, jis kėsinosi į tave kaip paskutinis niekšas; išmesk jį iš galvos.’

Taip karalienė buvo apsaugota nuo savo priešų, o vyskupas Gardineris prarado karaliaus malonę. Karalienė sužlugdė vyskupo intrigas. Sąmokslui atėjo galas.c

[Išnašos]

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Karalienė Kotryna Par

Vyskupas Stivenas Gardineris

[Šaltinio nuoroda]

Kotrynos Par portreto fragmentas: By courtesy of the National Portrait Gallery, London; Stivenas Gardineris: National Trust Photographic Library/J. Whitaker

[Iliustracija 22 puslapyje]

Henrikas VIII Apkaltino Tomą Rajotslį karalienės akyse

[Šaltinio nuoroda]

Holbeino tapytas portretas iš knygos The History of Protestantism (Vol. III)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

20—22 puslapių fone: Iš knygos The Library of Historic Characters and Famous Events, Vol. VII, 1895