Viktorijos ežeras — didžioji vidinė Afrikos jūra

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Kenijoje

PAČIOJE Afrikos širdyje per negyvenamą ir neištirtą žemę 1858 metais keliavo vienišas anglas. Lydimas tiktai kelių afrikiečių nešikų, kamuojamas ligos, nuovargio bei dvejonių, jis ragino vyrus žygiuoti pirmyn. Džonas Haningas Spykas ieškojo labai masinančio, tačiau sunkiai surandamo dalyko — Nilo ištakų.

Paskatintas pasakojimų apie žemyno viduje esantį didžiulį vandens telkinį, arabų vergų pirklių vadinamą Ukereve, Spykas brovėsi per, rodės, nesibaigiančius brūzgynus. Galiausiai po 25 žygio dienų mažai keliautojų grupelei buvo atlyginta nuostabiu reginiu. Priešais juos, kiek akys užmato, tyvuliavo didžiulė gėlo vandens jūra. Vėliau Spykas rašė: „Aš jau neabejojau, jog ežeras prie mano kojų — pradžia tos įdomios upės, kurios ištakos buvo daugybės spėlionių tema ir daugelio tyrinėtojų tikslas.“ Savo atradimą tuo metu valdžiusios Anglijos karalienės garbei jis pavadino Viktorija.

Nilo ištakos

Tuo vardu iki šiol besivadinantis ežeras žinomas kaip antras pagal dydį gėlo vandens ežeras pasaulyje; jį pranoksta tik Aukštutinis ežeras Šiaurės Amerikoje. Tarsi milžiniškas veidrodis, spindintis pusiaujo saulėje, lygus kaip stiklas Viktorijos ežero paviršius apima 69484 kvadratinių kilometrų plotą. Šiaurinėje pusėje jį kerta pusiaujas; įsiterpęs tarp rytinių ir vakarinių Rytų Afrikos rifto atšakų, ežeras driekiasi per Tanzaniją bei Ugandą ir ribojasi su Kenija.

Svarbiausias jo intakas yra Kageros upė, atnešanti vandenį nuo Ruandos kalnų. Tačiau daugiausia Viktorijos ežerą papildo lietaus vanduo, susikaupiantis milžiniškame upės baseine, kurio paviršiaus plotas siekia daugiau kaip 200000 kvadratinių kilometrų. Vienintelė iš ežero ištekanti upė yra prie Džindžios Ugandoje. Šioje vietoje vanduo plūsta šiaurės link — čia prasideda Baltasis Nilas. Nors Viktorijos ežeras nėra vienintelis Nilo upės šaltinis, jis yra kaip didžiulis rezervuaras, iki pat Egipto nuolat teikiantis gėlą vandenį ir palaikantis gyvybę.

Gyvenimas prie ežero

Burinė valtis slysta ežero paviršiumi; jos plevenanti burė primena išskleistą drugelio sparną. Kasdien nuo sausumos pučiantis vėjas nuneša mažytę valtelę į ežero vidurį. Vidurdienį vėjas keičia kryptį ir parplukdo ją atgal. Ežero žvejai taip plaukioja jau tūkstančius metų.

Viktorijos vandenis supa kaimai bei kaimeliai su patamsėjusiais šiaudiniais stogais. Šių vietų gyventojams nilotams žuvis yra pagrindinis produktas ir jų kasdieninis valgis priklauso nuo ežero. Žvejo diena prasideda prieš saulėtekį. Vyrai išsemia prakiurusias valteles ir pasileidžia per migloje skendintį vandenį. Sutartinai dainuodami, jie irkluoja kur giliau ir iškelia savo apdriskusias bures. Pranykstančias horizonte mažas valteles nuo kranto stebi moterys. Greitai jos nusigręžia, nes laukia daugybė darbų.

Kol vaikai pliuškenasi ir žaidžia seklumoje, moterys skalbia rūbus ir iš ežero semia geriamą vandenį. Pagaliau darbai prie vandens baigiasi. Su skrupulingai ant galvų uždėtais moliniais vandens ąsočiais, ant nugarų prisirišusios kūdikius ir abiejose rankose nešinos švarių skalbinių krepšiais, moterys neskubėdamos traukia namo. Čia jos prižiūri nedidelius javų bei pupų laukelius, renka malkas ir karvių mėšlo bei pelenų mišiniu glaisto savo molinius namukus. Toliau nuo kranto moterys veja iš sizalio stiprias virves ir pina gražius krepšius. Ore aidi kirvio smūgiai; tai keletas vyrų skobia didžiulį rąstą — bus valtis.

Dienai gęstant, moterys vėl sužiūra į begalinę gėlo vandens jūrą. Horizonte baltuojančios burių viršūnės praneš, kad grįžta vyrai. Jos nekantraudamos laukia ir labai trokšta pamatyti savo vyrus ir jų pargabenamą laimikį.

Šios nedidelės bendruomenės, gyvenančios ežero pakrantėse bei salose, susilaukia svečių, kurie atneša taikos žinią. Pėsčiomis ir valtimi pasiekiamas kiekvienas kaimas bei kaimelis. Čia žmonės nuolankūs ir labai trokšta klausytis. Jie ypač sujaudinti, kad gali skaityti biblinę literatūrą, išleistą jų gimtąja nilotų ir bantų kalba.

Vandens gyvūnija

Viktorijos ežere gyvena daugiau kaip 400 žuvų rūšių; kai kurių iš jų nerandama daugiau niekur pasaulyje. Labiausiai paplitusi rūšis yra cichlidės. Šios mažos spalvingos žuvytės vadinamos tokiais vaizdingais vardais, kaip antai: liepsnanugarė, rausvataškė, Kisumaus varliažiaunė. Kai kurios cichlidės savo jauniklius apsaugo gana neįprastai. Iškilus pavojui, žuvis motina plačiai išsižioja ir jos mažyliai šmurkšteli į atvertą plyšį. Pavojui praėjus, ji paprasčiausiai juos išspjauna ir jie plaukioja vėl.

Viktorijos ežeras — nuostabių ir įvairių vandens paukščių namai. Kragai, jūrvarniai bei žalčiakakliai nardo po vandeniu ir meistriškai žvejoja savo smailiais snapais. Gervės, garniai, gandrai ir girnovės braidžioja seklumose ir stypso ant vienos kojos kantriai laukdamos, kol praplauks nieko neįtarianti žuvis. Aukštai, tarsi didžiuliai pilvoti sklandytuvai, skraido pelikanai. Plaukiodami būriais, jie apsupa žuvų pulkus, o paskiau juos susemia savo milžiniškais, primenančiais krepšį snapais. Dangaus aukštybė priklauso ereliui žuvininkui, turinčiam galingus sparnus. Pakilęs nuo medžio šakos, pakibusios aukštai virš vandens, jis suglaudžia sparnus, švilpiant per juos vėjui staigiai neria žemyn ir be didelių pastangų sučiumpa žuvį nuo ežero paviršiaus. Tankiuose papirusų nendrynuose, supančiuose ežerą, suka lizdus ryškiaspalviai audėjai; toliau nuo kranto, akacijų miškuose, girdisi graudus ragasnapių riksmas.

Rytais ir vakarais nurimusiu ežeru sklinda duslus hipopotamų kriuksėjimas. Vidurdienį jie miega pakrantėje tarsi glotnūs, pilki rieduliai, pusiau panirę į seklų vandenį. Žmonės, gyvenantys prie ežero, nuolat turi saugotis grėsmingų Nilo krokodilų. Nors daugumą šių baisių roplių žmonės yra išnaikinę, jie vis dar gyvena nuošalesnėse Viktorijos ežero vietose.

Vandenys pavojuje

Nuo to laiko, kai Džonas Spykas pirmą kartą išvydo Viktorijos ežerą, Afrikos gyventojų skaičius smarkiai išaugo. Jo pakrantėse gyvena daugiau kaip 30 milijonų žmonių; jų išlikimas dabar priklauso nuo gėlo ežero vandens. Anksčiau žvejai pasikliaudavo tradiciniais žvejybos metodais. Turėdami pintas váržas žuvims, papirusinius tinklus, kablius bei žeberklus, jie sužvejodavo, ką norėdavo. Dabar per daug intensyvi žvejyba traleriais ir plokščiais nailoniniais vertikaliai vandenyje pakabinamais tinklais, kuriuos galima plačiai ištempti ir pakelti tonas žuvies iš didesnio gylio, kelia grėsmę ežero ekologijai.

Egzotiškų žuvų rūšių įvežimas sutrikdė ekologinę pusiausvyrą ir pakenkė vietinei žvejybai. Prie ežero negandų prisidėjo vandens hiacintas, plaukiojanti piktžolė gražiais violetiniais žiedais. Ta iš Pietų Amerikos atvežta piktžolė auga taip greit, kad užkimšo ir uždusino didžiulius ežero pakrančių bei įlankų plotus ir užkirto kelią į paplūdimius bei prieplaukas prekiniams laivams, keleiviniams keltams ir vietinių žvejų valtims. Paežerės miškų iškirtimas, nutekamųjų vandenų nuleidimas bei pramonės plėtra verčia nerimauti dėl ežero ateities.

Ar Viktorijos ežeras išliks? Tas klausimas svarstomas, bet iš tikrųjų niekas nežino, kaip bus išspręsta daugybė ežero problemų. Tačiau Viktorijos ežeras yra gamtos dalis, kuri, matyt, ir toliau ilgai egzistuos žemėje, kai Dievo Karalystė pašalins tuos, „kurie niokoja žemę“ (Apreiškimas 11:18).

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

Žuvis, praryjanti ežerą

Ji riebi, raji, greit dauginasi ir užauga iki 180 centimetrų ilgio. Kas tai? Lates niloticus! Labiau žinoma kaip Nilo ešerys, ši milžiniška plėšri žuvis, atvežta į Viktorijos ežerą šio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, pasirodė esanti ekologinė nelaimė. Per 40 metų ji sudorojo beveik pusę iš 400 vietinių rūšių žuvų. Tas masinis cichlidžių bei kitų vietinių žuvų išnykimas kelia grėsmę milijonams čia gyvenančių žmonių; šios žuvys yra pagrindinis jų šeimų maisto šaltinis. Be to, tos mažos žuvelės palaiko reikiamą pusiausvyrą ežere. Kai kurios iš jų maitinasi sraigėmis, bilharciozės sukėlėjomis, ir taip neleidžia ligai išplisti. Kitos minta jūros dumbliais bei kitais vandens augalais, kurių dabar pernelyg daug. Tas nesulaikomas jų augimas sukuria sąlygas, kai pūvantys vandenyje augalai išeikvoja deguonį. Išvalyti šioms užterštoms „mirties zonoms“ vietinių žuvų nepakanka, todėl daugėja likusių be deguonies vandens plotų ir žūva dar daugiau žuvų. Dėl žuvų stygiaus visada alkanas Nilo ešerys griebėsi naujo maisto — savo jauniklių! Žuvis, prarijusi ežerą, dabar ruošiasi praryti pati save!

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

UGANDA

KENIJA

TANZANIJA

VIKTORIJOS EŽERAS

[Iliustracija 15 puslapyje]

Liudijama Viktorijos ežero pakrantėse

[Iliustracija 16 puslapyje]

Audėjas

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Rusvieji pelikanai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Baltasis garnys

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Nilo krokodilas

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Pilkasis garnys ant hipopotamo