Viduržemio jūra — uždara jūra su atviromis žaizdomis

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO GRAIKIJOJE

Tūkstančiai plūduriuojančių negyvų delfinų jūros pakrantėse nuo Graikijos iki Maroko, raudono nuodingo planktono antplūdis Egėjo jūroje, milijonai tonų gleivingų putų Adrijos vandenyse, nykstantys vėžliai ir ruoniai, vandens plotai be jokios gyvybės. Kas atsitiko Viduržemio jūrai? Ar netaps ji teršimo ir niokojimo auka?

„SENIAUSIA pasaulyje žmonių įsisavinta sritis“. Taip Viduržemio jūrą bei jos pakrantes apibūdina zoologas Deividas Etenboras. Skalaujanti tris žemynus, ši jūra lėmė Egipto, Graikijos bei Romos iškilimą ir žlugimą. Tai pagrindinis šiuolaikinės kultūros bei civilizacijos lopšys. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl smarkaus pramonės vystymosi, turistų antplūdžio, intensyvios žvejybos bei taršos Viduržemio jūra darosi apgailėtina. Sunerimę mokslininkai ir to regiono šalys skubiai ragina imtis priemonių nors kiek padėti jūrai.

Viduržemio jūra yra didžiausia uždara jūra pasaulyje. 46000 kilometrų besidriekiantys jos krantai yra gamtinės sienos 20-ies valstybių, kuriose gyvena per 160 milijonų žmonių, o 2025-aisiais, manoma, ten jų gyvens antra tiek. Šiltesnė ir sūresnė už Atlanto vandenyną, svarbiausią jos vandens išteklių šaltinį, Viduržemio jūra beveik niekada nepatvinsta. Kadangi jos vanduo atsinaujina tik maždaug kas 80 ar 90 metų, ji neatspari taršai. „Visos atliekos Viduržemio jūroje užsilaiko gana ilgai“, — sakoma National Geographic.

Turistų gausa

Saulės nutvieksti paplūdimiai, žavingi vaizdai, įprastas tenykščių svetingumas bei įdomi istorija nepaprastai traukia čia praleisti atostogas. Kasmet šiose vietose apsilanko 100 milijonų vietinių šalių gyventojų bei užsienio turistų, o po 25 metų tikimasi trigubai didesnio jų skaičiaus. Ar ta žmonių daugybė neprisideda prie taršos? Pasvarstykime, kaip yra iš tikrųjų.

Atvykėlių minios palieka tiek atmatų, kad Viduržemio jūros šalys nebesugeba jų pašalinti. Apie 80 procentų išleidžiamų nutekamųjų vandenų — daugiau kaip 500 milijonų tonų per metus — į jūrą patenka visiškai nevalyti! Daugiausia turistų apsilanko sausuoju laikotarpiu, todėl riboti regiono vandens ištekliai dar labiau teršiami. O užterštas vanduo pavojingas sveikatai. Plaukiojant tam tikrose Viduržemio jūros vietose, galima susirgti ausų, nosies ir gerklės infekcinėmis ligomis, jau nekalbant apie hepatitą, dizenteriją ir neretus choleros atvejus.

Tačiau daugelio Viduržemio jūros šalių ekonomika priklauso nuo turizmo. Kalbėdamas apie tokias šalis, Mišelis Batisas, buvęs Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos direktoriaus pavaduotojas, sako: „Jų vienintelis pajamų šaltinis — turizmas, bet jis priklauso nuo to, ar pakrantė nebus suardyta beatodairiškomis statybomis siekiant greito pelno.“

Daugybė tanklaivių

Viduržemio jūra plaukioja daug naftos tanklaivių, nes ji yra svarbiausias transporto kelias tarp Viduriniųjų Rytų ir Europos. Ja pervežama apie 20 procentų viso pasaulio naftos. Neapdorotos naftos, kasmet patenkančios į Viduržemio jūrą, kiekis 17 kartų viršija tą, kuris 1989 metais išsiliejo prie Aliaskos iš supertanklaivio Exxon Valdez. Nuo 1980-ųjų iki 1995-ųjų nafta Viduržemio jūroje išsiliejo 14 kartų; be to, kasmet į vandenį iš laivų patenka beveik milijonas tonų žalios naftos, nes jos atliekoms susemti ar rezervuarams išvalyti uostai dažniausiai neturi įrangos.

Padėtį blogina tai, kad Viduržemio jūros vandenys įteka į Atlantą per Gibraltaro sąsiaurį gilioje vietoje. Kadangi nafta plūduriuoja, ji užsilaiko vandens paviršiuje, o giluminis, švaresnis vanduo išteka. „Visa Viduržemio jūros mitybos grandinė dabar paliesta naftos teršalų, — sako buvusi Izraelio okeanografijos instituto direktorė Koletė Seruja. — Naftos yra mūsų žuvų ir moliuskų audiniuose.“ 1990 metų Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos (UNEP) duomenimis, 93 procentai Viduržemio jūroje pagautų moliuskų bei vėžiagyvių fekalinių bakterijų turėjo daugiau negu leidžia Pasaulinės sveikatos organizacijos normos.

Silpstančios ekosistemos

Pražūtingai teršiamas ne tik vanduo; didelė žala daroma Viduržemio jūros pakrantėms, kurių nemaži plotai iki XV amžiaus buvo apaugę tankiais miškais. Miškų kirtimas, siekiant atkovoti dirbamą žemę, plėsti miestus ar ruošti statybinę medžiagą Venecijos galeroms, sukėlė negrįžtamą dirvos eroziją. Be kietų, lietaus išplaunamų medžiagų, upės neša į jūrą įvairius teršalus — detergentus, pesticidus bei sunkiuosius metalus. Rona Prancūzijoje, Nilas Egipte, Po Italijoje, Ebras Ispanijoje ir kitos upės plukdo vis daugiau žemės ūkio bei pramonės atliekų.

Vienas tiesioginis šios taršos padarinys — raudonasis planktonas jau pažeidė įvairias Adrijos bei Egėjo jūrų sritis; dėl to paplūdimiai pasidengė bjauriai dvokiančiu lipniu dumblu. Šį reiškinį sukelia eutrofikacija: pūvančios atliekos išeikvoja vandenyje ištirpusį deguonį ir dalis vietinės vandens floros bei faunos uždūsta. Panaši grėsmė iškilo Liono įlankai (Prancūzija), Tuniso sąsiauriui (Tunisas), Izmyro įlankai (Turkija) ir Venecijos lagūnai (Italija).

Pakrančių ekosistema taip susilpnėjo, kad vietinius augalus Viduržemio jūroje stelbia niekada ten neaugusios floros rūšys. Tipiškas pavyzdys — dumblis „žudikas“ Caulerpa taxifolia, naikinantis kitas jūros augalų atmainas. Atsitiktinai patekęs iš Monako, jis ėmė daugintis jūros dugne. Šis nuodingas augalas, atrodo, neturi priešų ir sparčiai plinta. „Tai ekologinės katastrofos pradžia“, — sako Nicos (Prancūzija) universiteto jūrų biologijos profesorius Aleksandras Menežas.

Yra ir daugiau blogų naujienų. Anot jūrų biologo Šarlio Fransua Buduresko, Viduržemio jūroje apsigyveno daugiau kaip 300 svetimų jūros organizmų. Dauguma jų pateko iš Raudonosios jūros per Sueco kanalą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, ši biologinė tarša negrįžtama ir gali tapti didžiausia kito amžiaus ekologine problema.

Mirtis vandenyje

Viduržemio jūros florai gresia daug pavojų; štai nyksta jūržolės Posidonia pievos, o jos yra jūros plaučiai, maisto sandėlis ir inkubatorius — slėptuvė, kurioje vystosi šimtai jūros gyvių rūšių. Įrengus tokiose vietose molus ir prieplaukas, jūržolės žūva; kenčia jos ir nuo jachtų — jų inkarai išrauna šiuos augalus su šaknimis.

Gresia pavojus ir jūros faunai. Ruonis vienuolis, viena iš 12-os sparčiausiai nykstančių pasaulyje rūšių, jau beveik išnaikintas. 1980-aisiais šių ruonių Viduržemio jūroje dar buvo apie 1000, bet gaudytojai ir žvejai jų skaičių gerokai sumažino ir šiandien jų liko maždaug 70—80. Vėžlys tikroji kareta dabar deda kiaušinius tik Graikijos ir Turkijos paplūdimiuose, ir kartais juos sumindo turistai. Vėžliai dažnai įsipainioja į žvejų tinklus ir taip atsiduria ant vietinių restoranų stalo. Nykstančių rūšių sąrašą dar papildo vėžys maldininkas, raginė kriauklė Pinna nobilis bei dvigeldis moliuskas Litophaga litophaga.

Gelbėjimo planas

Susidarius šiai pavojingai situacijai, 1975 metais UNEP iniciatyva buvo sudarytas Viduržemio jūros gelbėjimo planas (MAP). Šio regiono šalys bei kitos Europos Sąjungos valstybės juo įpareigojamos ne tik saugoti šią jūrą nuo taršos, bet ir užtikrinti, kad pakrančių plėtimas nepakenktų aplinkai. 1990 metais pradėta vykdyti Specialiosios pagalbos Viduržemio jūros aplinkai programa (METAP), o 1993-iaisiais sudaryta kita programa — METAP II. Įvairios pastangos atkurti gamtinius resursus, draustinius bei jūros nacionalinius parkus davė neblogų rezultatų apsaugant delfinus, banginius, ruonius vienuolius, vėžlius ir kitas nykstančias gyvūnų rūšis.

Tačiau daug sumanymų liko neįgyvendinta. Paskutinio dešimtmečio pradžioje MAP planas beveik žlugo, kai didelė dalis bendradarbiaujančių valstybių nesumokėjo mokesčių. Plano iniciatorių teigimu, nė vienas programos tikslas nebuvo pasiektas. Kalbėdamas apie Viduržemio šalių ryžtą imtis priemonių būklei gerinti, MAP koordinatoriaus pavaduotojas Liubomiras Jeftičius perspėjo: „Nebūkite tokie optimistai.“ Nors šios šalys ir tariasi veikti sutartinai, padarytai žalai atitaisyti reikia dešimtmečių. New Scientist žurnale pastebima: „Šiandien MAP planas, kaip ir daug Viduržemio jūros gyvūnų, plūduriuoja paviršiuje.“

Tad kokia Viduržemio jūros ateitis? Ar netaps ji mirusia jūra, pilna dvokiančių purvinų dumblių? Jeigu jos ateitis priklausytų tik nuo žmogaus, galbūt. Tačiau mūsų planetos Kūrėjas, Jehova Dievas, rūpinasi „jūra, nes jis ją padarė“ (Psalmių 94:5). Jis pažadėjo netrukus „sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę“ (Apreiškimas 11:18). Dievas tikrai pašalins neatsakingus žmones, kurie teršia viską, net jūrą, ir atkurs ekologinę pusiausvyrą bei gyvybės įvairovę visame žemės rutulyje. Tada „jūros ir kas tik juda jose“ ‛šlovins jį’ jau švarios ir, kaip pirma, neužterštos (Psalmių 68:35).

[Žemėlapis/iliustracijos 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ATLANTO VANDENYNAS

PORTUGALIJA

ISPANIJA

MAROKAS

PRANCŪZIJA

MONAKAS

ALŽYRAS

TUNISAS

SLOVĖNIJA

ITALIJA

KROATIJA

JUGOSLAVIJA

ALBANIJA

MALTA

GRAIKIJA

TURKIJA

LIBIJA

EGIPTAS

KIPRAS

SIRIJA

LIBANAS

IZRAELIS

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Dėl per didelės plėtros užsiteršė pajūris

Loret de Maras, Kosta Brava (Ispanija)

Viešbučiai Benidorme (Ispanija)

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Užteršti Ispanijos vandenys ir (apačioje) naftos sluoksnis prie Genujos (Italija)

[Šaltinio nuoroda]

V. Sichov/Sipa Press

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Tikrosioms karetoms gresia pavojus

Viduržemio jūros ruoniai vienuoliai yra prie išnykimo ribos

[Šaltinių nuorodos]

Vėžlys: Tony Arruza/Corbis; ruonis: Panos Dendrinos/HSSPMS