Veido žymės — nykstantis nigeriečių ‛asmens liudijimas’

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO NIGERIJOJE

SEPTINTOJO dešimtmečio pabaigoje vieną rytą šešiametis Dandžuma pareikalavo savo tėvo įrėžti jo veide žymes, kuriomis Igalos piliečiai labai didžiuojasi. Nuolat pajuokiamas savo mokslo draugų, kad neturi veido žymių, Dandžuma manė, jog ilgiau nebeištvers. Pjūvius veide igalai paprastai daro kūdikiams, kol šie dar per maži bijoti operacijos, tačiau jaunuoliams tos žymės yra narsumo ženklas. Neturinčius žymių jie laiko bailiais, negalinčiais iškęsti skausmingų pjūvių.

Iki tol Dandžumos tėvas priešinosi sūnaus norui turėti veido žymes. Bet tą rytą, matydamas sūnaus ryžtą parodyti savo drąsą, jis paėmė peilį ir įrėžė po tris gilius horizontalius pjūvius abiejose berniuko veido pusėse šiek tiek aukščiau burnos kampučių.

Dandžumos tėvas žinojo, kad tikroji pjūvių reikšmė neturi nieko bendra su drąsa. Sugiję pjūviai virs tapatybės randais. Jie bus amžinas ‛asmens liudijimas’, kurio nei pamesi, nei pamirši. Jo sūnų visada atpažins kiti jo giminės žmonės ir laikys jį teisėtu bei privilegijuotu Igalos piliečiu. Be to, žymės jį išskirs iš kitų etninių Nigerijos grupių, kurių ten daugiau kaip 250.

Pjūviai ir randai, nors būdingi ne vien Afrikai, šio kontinento istorijoje minimi seniai. Graikų istorikas Herodotas penktajame šimtmetyje p. m. e. rašė apie Egipte gyvenusius kãrus: „[Jie] išsiraižo savo kaktas peiliais norėdami parodyti, kad yra ne egiptiečiai, o svetimtaučiai.“ Prieš septynis šimtus metų Ifės mieste, Nigerijoje, pagamintose bronzinėse galvose matyti veido linijos; daugelio manymu, tai etniniai ženklai. Veido žymės ryškios ir senovės Nigerijos Benino karalystės skulptūrose.

Ne visos veido žymės daromos etniniais sumetimais. Kai kurie ženklai iš seno siejami su spiritizmu bei religiniais kultais. Kiti simbolizuoja tradicinės visuomenės statusą. Dar kiti laikomi grožio linijomis.

Bendruomenės specialistų įrėžtos veido žymės labai įvairios. Kai kurios vos matosi odoje, o kitos yra gilūs, pirštais praplėsti pjūviai. Kartais, norint spalvoto rando, žaizda tepama gamtiniais dažais. Kiekvienos etninės grupės žymės savitos. Pavyzdžiui, statmenas brūkšnys ant abiejų skruostų rodo, jog tai ondo bendruomenės vyrai ir moterys. Trys horizontalios linijos abiejuose skruostuose — tai ojo tautelė. Mokantieji skaityti žymes vos pažvelgę į kieno nors veidą pasako žmogaus etninę grupę, miestą ar net šeimą.

Įvairūs požiūriai

Kaip skiriasi pačios žymės ir jų įrėžimo priežastys, taip ir požiūris į jas. Dauguma didžiuojasi žymėmis. Nigerijos laikraščio Daily Times redaktorius pasakė: „Kai kuriems žymės — patriotizmo ženklas. Jos padeda jiems jaustis tikrais savo protėvių sūnumis.“

Nigerietis, vardu Džimo, sako: „Niekada nesigėdijau ojo žymių; jos rodo, kad esu tikrasis jorubų čiabuvis iš Alafino miesto.“ Jis pasakoja, kaip 1967 metais žymės apsaugojo jo gyvybę per Nigerijos pilietinį karą: „Namą, kuriame gyvenau, ... apsupo, ir visi [kiti] buvo išžudyti. Žudikai manęs nelietė dėl veido žymių.“

Kitus žymės labai piktina. Tadžudinas sako apie savo veido žymes: „Nekenčiu jų ir prakeikiu dieną, kai man jas įrėžė.“ Viena paauglė dėkoja savo mamai, kad neleido jų įrėžti jai dar mažai. Ji sako: „Jei turėčiau žymes, tikrai norėčiau nusižudyti.“

Ištverti pajuoką

Straipsnio pradžioje paminėtas Dandžuma buvo išjuoktas, kad neturi žymių. Bet paprastai vyrauja kitokia nuomonė. Daugiau kaip prieš 45 metus G. T. Basdenas knygoje Niger Ibos rašė: „Rėžiai ir tatuiruotės išeina iš mados. Daugelis jaunuolių... mielai atsikratytų [savo žymių]. Jeigu žymėmis didžiuojamasi tarp savo klano narių, jų pasidaro gėda atsidūrus kitose šalies vietose, kur jos kelia pajuoką ir panieką.“

Šie žodžiai pasitvirtina šiandien. Adžai, įgijusi mokslinį psichologės laipsnį Lagoso universitete, neseniai tyrinėjo Nigerijoje veido žymes. Ji pastebėjo: „Žmonių su veido žymėmis, bent jau tokiame mieste kaip Lagosas, labai nedaug ir kai kas juos pašiepia. Štai neretai koks nors asmuo pavadinamas pulkininku, — bet ne todėl, kad būtų ginkluotųjų pajėgų narys, o kad rėžių ant jo skruostų yra tiek pat, kiek ruoželių ant armijos pulkininko uniformos. Kai kurie žmonės dėl savo išraižytų skruostų vadinami tigrais, o kiti pravardžiuojami amžinais verksniais. ... Įsivaizduokite, kaip tai veikia asmens savigarbą.“

Turbūt sunkiausius mėginimus tenka iškęsti mokykloje. Samuelis vienintelis klasėje turėjo veido žymes. Jis pasakoja: „Mokykloje dauguma iš manęs šaipėsi. Mano mokslo draugai vadino mane ‛geležinkelio bėgiais’ ir ‛vaikinu su geležinkeliu’. Jie visada tyčiojosi iš manęs ir iškeldavo tris pirštus. Jausdavausi pažemintas.“

Kaip jis ištvėrė? Samuelis tęsia: „Vieną dieną išgirdau tiek pajuokų, kad nubėgau pas biologijos mokytoją sužinoti, ar nebūtų galima pašalinti žymes. Jis pasakė, jog reikėtų plastinės operacijos, bet patarė man nesijaudinti, nes tūkstančiai žmonių Nigerijoje yra su žymėmis. Jis sakė, jog bendraamžiai šaiposi todėl, kad yra nesubrendę, bet kai užaugsime, pajuokos liausis. Be to, žymės nelemia, kas aš buvau ar kas būsiu.

Tai mane paguodė ir nemalonus jausmas praėjo. Dabar retai kas užsimena apie mano žymes. Jei ir prakalba apie jas, aš tik nusišypsau. Mano santykiai su kitais geri. Žmonės gerbia mane už tai, kas esu, o ne dėl to, kad turiu žymes.“

Nykstanti tradicija

Kadangi žymės paprastai įrėžiamos vaikystėje, dauguma nigeriečių su etniniais veido ženklais neturėjo pasirinkimo. Tačiau, tapę tėvais, jie patys sprendžia, ar ženklinti savo vaikus.

Kai kurie tam ryžtasi. Anot Lagose leidžiamo žurnalo Times International, žymės daromos dėl keleto priežasčių. Žurnale sakoma: „Kai kurie žymes tebelaiko puošmena. Kitų nuomone, gentiniai ženklai gali padėti nustatyti asmens kilmę, suteikiančią pranašumą. Dar kiti mano, jog taip vaikas įgyja tam tikras teises tradicinėje aplinkoje.“

Tačiau šiandien vis daugiau tėvų nebepaiso šių priežasčių. Net ir besididžiuojantieji savo žymėmis retai kada leidžia genties gydytojui įrėžti savo vaikams veido žymes. Tai ypač akivaizdu miestuose. Skausmas ir galimybė užkrėsti, kaip ir panieka bei diskriminacija, kurią vaikas gali patirti vėliau, verčia tėvus atsisakyti veido žymių.

Aišku, veido žymės darosi vis mažiau populiarios ir nebepriimtinos. Regis, ateities Nigerijoje ‛asmens liudijimą’ žmonės nešiosis kišenėje, o ne ant veido.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Veido žymės rodo etninę grupę

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tradicija raižyti veidą nyksta