Altajai — žmonės, kuriuos pamilome

Devynioliktajame šimtmetyje Rusijos Stačiatikių bažnyčios kunigas archimandritas Makarijus išvertė į rusų kalbą Biblijos dalį — „Senąjį Testamentą“. Tačiau prieš tai bažnyčios sinodas pavedė jam supažindinti su krikščionybe altajus. Kas tie altajai? Kur ir kaip jie gyvena?

VIENAME iš Jehovos Liudytojų srities kongresų Rusijoje praėjusių metų liepą dalyvavo apie 40 altajų. Kongresas vyko Barnaūle, didžiausiame Rusijos Altajaus krašto mieste. Iš viso buvo 1730 dalyvių. Norėdamas aplankyti šį trijų dienų sambūrį, skridau su draugais iš Sankt Peterburgo apie 6500 kilometrų.

Per keletą dienų Barnaūle turėjome progą susipažinti su altajais ir karštai juos pamilome. Mus ypač sujaudino tai, kad daugelis jų keliavo autobusu kalnų keliais beveik 650 kilometrų ir nė nepagalvojo grįžti, kai krintantis akmuo išdaužė priekinį jų autobuso stiklą. Išgirdę apie jų šalį bei kultūrą, panorome apsilankyti jų namuose ir kaimuose. Tad po kongreso išsirengėme į nepaprastą daugiau kaip 1500 kilometrų kelionę po altajų žemę.

Jų šalis ir religija

Dauguma tikrųjų krašto gyventojų altajų (jų yra maždaug 70000) įsikūrę kalnuotose srityse netoli Kazachstano, Kinijos ir Mongolijos sienos. Kraštovaizdis tiesiog stulbina — nuostabūs kalnai, krištolinio tyrumo upės ir daugybė gėlių. Vietiniai žmonės renka visokiausias šakneles, iš kurių verda kvapią malonaus skonio arbatą. Jie valgo ir kedro riešutus.

Kai kurie altajai turi ūkius. Viena Liudytoja sakėsi kartu su giminaičiais laikanti 75 galvijus ir 80 avių. Mėsą jie parduoda, o vilną keičia į miltus ir cukrų. Kita krikščionė sesuo sakė turėjusi parduoti keturis avinus, kad su savo dukra galėtų nuvykti į kongresą. Su ja atkeliavo dar septyni žmonės, su kuriais ji studijuoja Bibliją! Per kongresą vienas iš jų tarė man: „Mes teturime vieną gyvenimo kelią — Dievo nurodytąjį.“

Nors ši tolima sritis nepaprastai graži — lankytojai vadina ją antrosiomis Šveicarijos Alpėmis, — gyvenimas net čia labai pasikeitė. Vienas pagyvenęs žmogus prisipažino: „Jeigu prieš keletą metų man būtų pasakę, kad eidamas gulti turėsiu rakinti savo jurtos duris, nebūčiau patikėjęs. Tačiau dabar užsirakinu kas vakarą.“ Šie „kritiški laikai“ daugelį paskatino tyrinėti Biblijos pranašystes (2 Timotiejui 3:1-5, NW).

Altajai paprastai didžiuojasi savo senovės tradicijomis bei garbinimu. Dauguma tiki upių ir kalnų dvasiomis; kalnai jiems simbolizuoja dievus. Dar jie garbina gyvūnus — išpiešia triušio atvaizdą ant balto audeklo ir pasikabina ant sienos jurtoje. Kai prasidėjus liūčių sezonui sugriaudžia pirmoji perkūnija, prieš triušio atvaizdą atliekamas ritualas: atvaizdas šlakstomas arbata, pienu ar alkoholiniu gėrimu, vadinamuoju araku. Tačiau ypač jie garbina tai, ką laiko esant mirusiųjų sielomis.

Jų religiniai vadai vadinami šamanais. Tiek pavasarį, tiek rudenį šamanai atlieka apeigas „šventose vietose“ ant kalnų viršūnių ar jų papėdėse. Tada jie riša ant medžių šakų balto audeklo skiautes, taip papuošdami daugybę medžių. Jie mano, jog tai malonu kalnų dvasioms, ir tikisi jų apsaugos nuo nelaimių kelionėse.

Spiritizmo poveikis

Tačiau mane ir mano draugus labiausiai paveikė žmonės bei nepaprastas jų nuoširdumas. Barnaūle sutikome Svetlaną su dukra Tulunai ir jų svetingumu džiaugėmės Ust Kane — kaime su maždaug 3000 gyventojų. Senelė auklėjo Svetlaną pagal vietines tradicijas ir palaikė artimą ryšį su šamanais. Svetlana net išmoko bendrauti su tariamomis mirusiųjų dvasiomis. Dėl tų ypatingų žinių ji turėjo tam tikrą autoritetą ir tuo džiaugėsi.

Tačiau greit atsirado sunkumų. „Mane ėmė kankinti demonai, — pasakojo ji. — Negalėjau naktimis išsimiegoti.“ Tarpais ją apimdavo pusiau hipnozė. „Kartą, — aiškino ji, — pamačiau, kad mano šešių mėnesių dukra Tulunai virto paršeliu ir šliaužia prie manęs. Norėjau jį pasmaugti. Bet Tulunai ėmė garsiai verkti. Atsitokėjusi pašiurpau: juk galėjau nužudyti savo dukrą.“ Svetlana ėmė domėtis tikrąja tų dvasių prigimtimi.

Paskui 1991 metais viena altajė atgabeno į Ust Kaną Jehovos Liudytojų išleistos biblinės literatūros. Kaskart pradėjusi skaityti brošiūrą „Štai Aš visa darau nauja!“ Svetlana užmigdavo. „Aš juokiausi, — kalbėjo ji, — ir sakiau, kad Liudytojai davė man kai ką geresnio už migdomuosius.“ Bet naktį ją vis dar kamavo bauginančios vizijos, todėl Svetlana ėmė nuoširdžiai melsti: „Jehova, jeigu tu toks galingas, padėk man išsivaduoti iš šių košmarų.“ Po keleto sekundžių viskas atslūgo ir ji pasijuto geriau.

Svetlana pradėjo melstis prieš guldama miegoti ir, savo nuostabai, greitai užmigdavo. „Buvo tiesiog neįtikima, kad galiu miegoti kaip normalus žmogus“, — sakė ji. Svetlana nusprendė rimtai studijuoti Bibliją naudodamasi Sargybos bokšto bendrijos leidiniais ir 1992 metais parodė atsidavimą Jehovai Dievui krikštydamasi vandenyje. „Suvokiau viena: jeigu visiškai pasitikėsiu Jehova, man nebus nieko negalimo“, — sakė ji man (Filipiečiams 4:13).

Krikščioniškas garbinimas klesti

1993 metais Ust Kane buvo įkurtas Jehovos Liudytojų susirinkimas ir į sueigas rinkdavosi apie 70 žmonių. 1998-ųjų balandį Kristaus mirties Minėjime dalyvavo 120. Jakonuro kaimas, esantis už keleto kilometrų į šiaurę nuo Ust Kano, kažkada buvo šamanizmo centras. Bet vienas vyras, vardu Šamytas, sakė, kad Liudytojams pradėjus čia skelbti šamanai pamažu prarado savo jėgą. Šiame kaime dabar aktyviai darbuojasi grupė Liudytojų ir daug žmonių domisi Biblija.

Čiagan Uzuno kaime, apie 90 kilometrų nuo Mongolijos sienos, dauguma gyventojų (jų yra apie 500), kaip teigiama, skaito mūsų leidinius. O Gorno Altaiske, Altajaus Respublikos sostinėje, yra du susirinkimai, kuriuose maždaug po 160 Liudytojų.

Tačiau 1994-ųjų pradžioje daug Liudytojų, įskaitant gyvenusius Ust Kane, buvo pakviesti atvykti Gorno Altaiskan į teismą. Jie buvo kaltinami siaubingu nusižengimu — vaikų aukojimu. Dėl priešininkų spaudimo kai kurie Liudytojai buvo atleisti iš darbo ir išvaryti iš Altajaus. Bet laikui bėgant paaiškėjo, jog Liudytojai buvo apkaltinti neteisingai. Tad 1994-ųjų gegužę Altajaus Respublikos teisingumo departamentas teisiškai įregistravo Gorno Altaisko Jehovos Liudytojų bendriją. Šiandien Liudytojus ir jų biblinę literatūrą Altajuje žino daugelis.

Kartu su kitais tarnyboje

Lankydamiesi Ust Kane su vietiniais Liudytojais galėjome dalyvauti viešoje tarnyboje. Iš tiesų pasklido žinia, kad yra atvykę svečių. Taigi matydamas mus skelbiant vietinio laikraščio korespondentas priėjo prie mūsų grupės ir pasakė: „Girdėjau, jog mūsų rajone lankosi įžymūs žmonės. Kaip man juos susitikti?“

Kaip jis nustebo išgirdęs, kad tie, jo žodžiais, įžymūs žmonės — tai mes! Jis negalėjo patikėti, kad kartu su vietos žmonėmis lankėmės jo kaimynų namuose. Per mūsų pokalbį jis pasakė: „Matau, kad tarp jūsų nėra viršininkų. Jūs — paprasti žmonės ir nelaikote savęs ypatingais. Tai nuostabu! Jūs esate tikrieji krikščionys, ir aš jums pritariu.“

Gaila, bet atėjo laikas atsisveikinti. Mums išvykstant mūsų bičiulių akyse žibėjo ašaros. Jie stovėjo kartu suglaudę pečius tarsi gyva užtvara. Tai tradicinis altajų atsisveikinimas su artimiausiais draugais. Per tas keletą dienų mes labai prisirišome vieni prie kitų. Tapome tikrai artimi. Kodėl? Todėl, kad mus suvienijo Jehova, nešališkas Dievas (Apaštalų darbai 10:34).

Pakeliui į namus

Grįždami į Barnaūlą sustojome prie parduotuvės viename kalnų kaimelyje. Pardavėja buvo viena ir labai nudžiugo pamačiusi mus. Po trumpo pokalbio aš paklausiau: „Ar kada nors teko girdėti vardą Makarijus?“

„Ne“, — atsakė ji šiek tiek patylėjusi.

Tada jai parodžiau Makarijaus Biblijos vertimą ir paaiškinau: „Šį vertimą devynioliktajame šimtmetyje Makarijus ruošė būtent čia, Altajaus krašte.“ Įteikiau jai šią Bibliją kaip dovaną.

Mums besižvalgant po parduotuvę, moteris tuoj pat ėmė skaityti knygą. Netikėtai jos akyse sužibo vilties kibirkštėlė. Išeinant ji pasakė turinti daug draugų ir giminaičių, kurie tikriausiai domėsis Biblija. Tad prieš atsisveikindami palikome jai nemažai biblinės literatūros.

Nuo to laiko, kai Makarijus gyveno tarp altajų ir ruošė savąjį Biblijos vertimą, praėjo daugiau kaip 150 metų. Tačiau kaip malonu žinoti, kad daugeliui altajų ši Biblija labai naudinga šiandien! (Atsiųsta.)

[Žemėlapis 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RUSIJA

Altajus

Kalnų Altajus

Kazachstanas

Kinija

Mongolija

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Altajai kongrese Barnaūle

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Altajaus peizažas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Daugelio manymu, šios audinio skiautės saugo keliautojus

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Skelbiame Ust Kane

[Iliustracija 18 puslapyje]

Svetlana su dukra

[Iliustracija 19 puslapyje]

Makarijaus Biblija