Buvau riaumojantis liūtas, tapau švelniu avinėliu
PAPASAKOJO ENRIKĖ TORESAS JAUN.
GIMIAU 1941-aisiais Karibų jūros saloje Puerto Rike, kur visi kalba ispaniškai. Mano nepasiturintys tėvai buvo Romos katalikai, tačiau nei jie, nei mano seserys, nei aš su broliu (kuris mirė dar vaikas) nebuvome mokomi religijos ir bažnyčią lankėme retai.
1949-aisiais mūsų šeima paliko Puerto Riką ir išvyko į Jungtines Valstijas. Apsistojome rytiniame Harleme (ispaniškai kalbančiųjų rajonas), Niujorko mieste. Čia išgyvenome iki 1953-iųjų. Man buvo sunku priprasti prie anglų kalbos, todėl jaučiausi menkavertis.
Maišto dvasios poveikis
Paskui mūsų šeima persikėlė į Aukštutinio Prospekto rajoną Brukline. Kaip tik tada bendraamžių paveiktas susidėjau su gatvės gauja ir net buvau pramintas jos vadu. Netrukus ėmiau vadovauti kitai gaujai, kuri vogė automobilius. Be to, tapau vietinių bùkmekerių pasiuntiniu (surinkdavau skolas iš nelegalių lošėjų). Paskui pradėjau laužtis į butus ir dar neturėdamas nė 15 metų jau buvau keletą kartų areštuotas. Mokyklos nebelankiau.
Sulaukusį 16-os valdžia mane ištrėmė į Puerto Riką — malonės prašymu penkeriems metams buvau apgyvendintas pas senelį ir jo šeimą. Senelis, į pensiją išėjęs policininkas, buvo gerai žinomas ir visų gerbiamas. Tačiau po metų jis grąžino mane į Brukliną, nes išgėręs mušdavausi, bendravau su abejotinos reputacijos asmenimis ir lauždavausi į žmonių namus.
Tėvo vaidmuo mano gyvenime
Grįžęs iš Puerto Riko į Niujorką sužinojau, jog tėvas pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. Tačiau mano gyvenimas krypo kita linkme. Toliau gyvenau bedieviškai, vartojau narkotikus, girtavau. Prisidėjau prie ginkluotos gaujos ir dalyvavau įsilaužime, todėl 1960 metais buvau areštuotas. Mane pripažino kaltu ir nuteisė trejus metus kalėti.
1963-iaisiais buvau lygtinai paleistas. Bet tuoj ir vėl mane areštavo už įsilaužiamąją vagystę. Dvejus metus teko praleisti kalėjime Rikerso saloje (Niujorkas). 1965 metais, vos atgavęs laisvę, buvau suimtas už žmogžudystę. Kokie laukiniai ir žvėriški buvo mano polinkiai!
Teismas nuteisė mane 20 metų kalėti Danimoroje (šiaurinė Niujorko valstijos dalis). Ten elgiausi netinkamai, kaip ir kiti nuteistieji.
Mano tėvas, kaip minėjau, studijavo Bibliją su Jehovos Liudytojais. Vėliau jis pasikrikštijo ir tarnavo vyresniuoju Harlemo susirinkime. Tėvas visada mane lankė, kalbėjo apie Dievą, Jo vardą bei tikslą.
Kalėdamas Danimoroje, susidėjau su grupe lupikautojų, skolinusių pinigus už dideles palūkanas. Tuo metu, 1971-aisiais, Atikos pataisos darbų kolonijoje (Niujorko valstija) kilo riaušės. Šį įvykį plačiai nušvietė laikraščiai, radijas bei televizija. Kad to neatsitiktų Danimoroje, kalėjimo prižiūrėtojas nutarė atskirti dalį kalinių, galinčių blogai paveikti kitus. Juos iškėlė į atskirus specialius korpusus.
Iš 2200 kalinių apie 200 buvo izoliuoti. Kai kuriems iš mūsų, atrinktiems po tolesnio patikrinimo, teko kęsti žiaurų mušimą. Be to, paskyrus vadinamąjį „perauklėjimo režimą“, į maistą dėdavo vaistų.
Izoliuotas buvau ne sykį, nes maištaudavau. Tačiau tokio žiauraus elgesio dar nebuvo tekę patirti, ir tai labai paveikė. Man surakino rankas, sukaustė kojas; ne kartą buvau smarkiai sumuštas sargybinių. Be to, nuolat kenčiau įžeidinėjimus dėl savo tautybės. Taip žeminamas ir mušamas, pradėjau bado streiką. Jo nenutraukiau visą izoliacijos laiką, maždaug tris mėnesius. Dėl to netekau beveik 23 kilogramų svorio.
Tėvas nuolat teiravosi kalėjimo pareigūnų apie mano blogėjančią sveikatą, tačiau jie nekreipė dėmesio. Padėtis buvo beviltiška, todėl parašiau valstybės veikėjams — šaukiausi pagalbos nutraukti tą baisų elgesį.
Tėvas ne kartą kreipėsi į laikraščių redaktorius prašydamas paskelbti apie tai, kas darosi specialiajame korpuse: apie mušimą, žeminimą bei į kalinių maistą dedamus vaistus. Tik vienas laikraštis, Amsterdam News, išspausdino straipsnį apie tas baisias sąlygas. Tėvas ne kartą lankėsi ir pas Olbanio miesto (Niujorko valstija) Pataisos reikalų komisarą, tačiau kaskart išgirsdavo, jog aš nelaikomas atskirame korpuse. Į mano pranešimą apie kalėjimo sąlygas politikai taip pat nereagavo. Buvau be galo nusiminęs, nes jau nebežinojau, kur kreiptis.
Ir tada prisiminiau tai, apie ką man buvo kalbėjęs tėvas. Nusprendžiau šauktis Dievo pagalbos.
Šaukiuosi Dievo
Prieš maldą man dingtelėjo mintis: tėvas nuolat drąsino mane melstis ne Jėzui, bet Jėzaus Tėvui, Jehovai. Suklupau kameroje ant grindų ir didžiai apgailestavau dėl savo pasirinkto blogo kelio, dėl kurio daugiau kaip pusę gyvenimo praleidau kalėjime. Suvokiau, jog tik Jehova turi galios išlaisvinti mane iš tos padėties, tad nuoširdžiai meldžiau jo pagalbos.
Nežinau, kiek laiko meldžiausi, tačiau išsakiau savo praeitį ir didžiai apgailestaudamas prašiau Jehovos atleidimo. Pažadėjau stengtis daugiau sužinoti apie jį. Netrukus iš tos panašios į požemį vienutės buvau perkeltas pas kitus kalinius. Bado streiką nutraukiau.
Tesėdamas pažadą daugiau sužinoti apie Jehovą, pradėjau skaityti Bibliją — „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimą“. Šis Biblijos vertimas buvo įdomus ir tuo, kad turėjo žalią viršelį. Tai man patiko, nes kalinių drabužiai, kameros, sienos ir koridoriai buvo niūriai pilki. Vėliau, mano nuostabai, ta pilka spalva buvo pakeista į miško žalumo. Ją pasirinko Pataisos įstaigų departamentas po Atikos kalėjime kilusio maišto.
Pradėjau skaityti ir Sargybos bokšto bei Atsibuskite! žurnalus, kurių parūpindavo tėvas. Skaitydamas pasakojimus apie Jehovos Liudytojus, kalėjusius už tikėjimą ir patyrusius daugiau kančių už mane, negalėjau nesijaudinti. Šie žmonės nebuvo nusikaltėliai; jie neteisėtai kentė dėl to, kad buvo ištikimi Dievui. Aš, priešingai, kenčiau pelnytai. Šie pasakojimai palietė mano širdį. Norėjau daugiau sužinoti apie Jehovą ir jo tautą.
Galiausiai po metų stojau prieš Lygtinio atleidimo nuo bausmės nepasibaigus terminui komisiją. Mano byla buvo peržiūrėta, atsižvelgta ir į kančias, patirtas specialiajame korpuse. Džiaugiausi sužinojęs, kad 1972-aisiais būsiu paleistas lygtinai.
Grįžęs iš kalėjimo, po dviejų savaičių apsilankiau vietinėje Jehovos Liudytojų Karalystės salėje, ispanų Harleme. Tačiau vis dar jaučiausi nevertas bendrauti su Jehovos tauta. Dar tiek daug turėjau sužinoti apie Jehovą, jo organizaciją bei žmones. Praleidus nemažai metų kalėjime, reikėjo laiko prisitaikyti prie visuomenės.
Gaila, tačiau nesugebėjau atsisakyti senų įpročių. Viskas pasikartojo: narkotikai, nusikaltimai ir bedieviška gyvensena. Rezultatas liūdnas — dar 15 metų kalėjimo. Vis dėlto jaučiau, kad Jehova įžvelgė kažką gera mano širdyje, nes niekada neapleido. Galiu pasakyti viena: ar esate kalėjime, ar ne, Jehova niekada nepalieka ir nepamiršta tų, kurie linkę pažinti jį.
Studijuoju Bibliją kalėjime
Vėl kalėdamas Danimoroje, pasinaudojau galimybe kas savaitę studijuoti Bibliją su vienu iš Jehovos Liudytojų. Vėliau buvau perkeltas į Midorindžo pataisos darbų koloniją, vidutinės apsaugos kalėjimą šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje. Čia sąlygos buvo kitokios nei didžiausios apsaugos kalėjime Danimoroje.
Po dvejų metų Midorindžo pataisos darbų kolonijoje ėmiau aktyviai studijuoti Bibliją kartu su kitu kaliniu, kuriam studijos buvo vedamos kalėjimo valdžiai leidus. Tuo pasirūpino to kalinio motina, Jehovos Liudytoja. Įgydamas vis daugiau žinių, pagaliau ėmiau taikyti Biblijos principus ir taip dvasiškai tvirtėjau.
Septynis kartus mano prašymas paleisti mane lygtinai buvo atmestas, tačiau aštuntą kartą buvau paleistas, nors ir nenoromis. Anksčiau vis atsisakydavo paleisti dėl mano „nusikalstamų polinkių“. Dabar, iškalėjęs 8 metus iš man skirtų 15-os, išėjau į laisvę.
Pagaliau išeinu į šviesą
Išėjęs vėl blaškiausi ir net kurį laiką griebiausi narkotikų. Be to, nuo 1972-ųjų gyvenau su moterimi nesusituokęs. Vis dėlto 1983-iaisiais atnaujinau Biblijos studijas su Jehovos Liudytojais. Tuomet ėmiau reguliariai lankyti krikščionių sueigas. Prieš pradėdamas studijuoti ir lankyti sueigas, atsisakiau narkotikų ir rūkymo.
Tačiau vis dar nesilaikiau Dievo nurodymų dėl santuokos — gyvenau nesusituokęs. Sąžinė buvo nerami, taigi raginau savo draugę studijuoti Bibliją ir įteisinti mūsų santykius. Bet ji pareiškė, kad Biblija — žmonių knyga, skirta vyrams pavergti moteris, o santuoka nebūtina.
Supratau, kad negaliu toliau pažeidinėti moralės įstatymų ir gyventi su moterimi, negerbiančia Dievo nurodymų dėl santuokos. Taigi palikau ją ir persikėliau į Brukliną. Žinojau, kad negaliu kitiems kalbėti apie Dievą ir jo tikslą, kol mano paties gyvenimas nesiderina su jo nuostatais.
Išsivadavęs iš visų pasaulio pinklių ir trejus metus studijavęs Bibliją, švaria sąžine pasiaukojau Dievui vykdyti jo valią ir viešai tai parodžiau krikštu per vieną Jehovos Liudytojų kongresą. Davęs pažadą pažinti Dievą, kurio vardą dažnai minėdavo tėvas, niekada nesigailėjau. O savo pažado, duoto Jehovai tamsiame kalėjime Danimoroje, stengsiuosi laikytis tol, kol visos palaimos, nusakytos jo Žodyje, išsipildys.
Laukiu Rojaus
Labai laukiu dienos, kai Jehova pavers visą žemę puikiu rojumi (Psalmių 37:11, 29; Luko 23:43, NW). Laukiu ir kito Dievo pažado — mirusiųjų prikėlimo su viltimi amžinai gyventi žemėje (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15). Koks tai bus nuostabus laikas, kai galėsiu pasveikinti sugrįžusius iš kapų man brangius žmones: tėvą, savo mažąjį brolį bei kitus, taip anksti išėjusius! Dažnai mąstau apie šią viltį ir ji mane džiugina. Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad dvi mano seserys ir kai kurie jų vaikai pasiaukojo Jehovai ir krikštijosi.
Pasakodamas kitiems apie savo tikėjimą ir gyvenimą su malonumu nurodau paguodžiančius psalmininko žodžius, užrašytus Psalmių 72:12-14: „Juk jis gelbsti beturtį, kai jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais, — gelbės beturčių gyvastį. Atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto; jo akyse brangus bus jų kraujas.“
Jehovos kantrybė sušildė mano širdį ir padėjo ugdytis jam patinkamus bruožus — būti ne žvėrišku, o taikiu, maloniu ir švelniu žmogumi, koks yra avinėlis. Tai būtina, nes Dievo Žodis sako, jog „nuolankiesiems [Jis] teikia malonę“ (Patarlių 3:34, Brb red.).
[Anotacija 12 puslapyje]
„Tuoj ir vėl mane areštavo už įsilaužiamąją vagystę. Dvejus metus teko praleisti kalėjime Rikerso saloje (Niujorkas). 1965 metais, vos atgavęs laisvę, buvau suimtas už žmogžudystę. Kokie laukiniai ir žvėriški buvo mano polinkiai!“
[Iliustracija 13 puslapyje]
Savo krikšto dieną