Apetitą žadinantis vandenyno atletas

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AUSTRALIJOJE

KAS sakalai padangėms, tas šios nuostabios žuvys jūroms. Greitos ir grakščios, jos skrodžia gelmes tarsi tviskančios strėlės. Tykodamos grobio, jos be paliovos juda, be paliovos šmižinėja. Iš tikrųjų šių žuvų mokslinis pavadinimas — Thunnus thynnus yra kilęs iš žodžio „veržlus“. Jos iš garbingos šeimos: tarp jų giminaičių yra buržuvės, kardžuvės bei marlinos. Taigi, jei dar neįspėjote, šie vandens atletai priklauso tunų šeimai, kurią sudaro 13 rūšių žuvys.

Iš šios atletų šeimos labiausiai išsiskiria mėlynieji tunai. Pietų mėlynasis tunas, gyvenantis į pietus nuo pusiaujo, užauga mažiausiai iki dviejų metrų ilgio ir sveria iki 200 kilogramų. Tačiau šeimos sunkiasvoriai yra didieji šiaurės mėlynieji tunai, kurie, kaip rodo pavadinimas, randami šiaurės pusrutulyje. 270 ar daugiau centimetrų ilgio (šiais laikais beveik išžvejoti) jie gali sverti per 700 kilogramų; 75 procentus svorio sudaro galingi raumenys. Tačiau dydis mėlyniesiems tunams ne kliūtis. Iš tikrųjų tie stambūs gyvūnai yra tunų šeimos raketos — staiga gali pasiekti maždaug 70—80 kilometrų per valandą greitį.

Sukurtas sprintui bei maratonui

Kaip mėlynasis tunas pajėgia taip greitai plaukti? Žurnale National Geographic aiškinama: „Mėlynasis tunas sukurtas greičiui; tris ketvirtadalius jo kūno sudaro puikūs hidrodinamiški raumenys, jis turi galingą širdį, tiesiasrovę ventiliaciją, šildytuvus bei kitus specialiai pritaikytus organus.“ Iš tikrųjų galinga mėlynojo tuno širdis yra kelis kartus didesnė už kitų žuvų ir labiau panaši į žinduolio nei žuvies. Be to, jo širdis, kitaip nei šaltakraujų žuvų, po išmaniai sukurtą kraujo apytakos sistemą varinėja palyginti šiltą kraują. Kraujo temperatūrai pakilus 10°C, kokius triskart padidėja mėlynojo tuno raumenų jėga: ji paverčia jį grėsmingu plėšrūnu, tenkinančiu apetitą žuvimi, galvakojais bei kriliu.

Pastebėjęs skanėstą — tarkim, skumbrę, — mėlynasis tunas mosteli pjautuvo pavidalo uodega ir žaibiškai neria pirmyn. Kad pasipriešinimas būtų mažesnis, krūtinės bei pilvo pelekai plieno kietumo žuvies kūne įsitraukia į specialius plyšius. Nors ir labai greita būtų skumbrė, vargu ar išsigelbės, nes mėlynasis tunas, be viso to, dar apginkluotas ir abiakiu regėjimu, nepaprastai jautria klausa bei cheminiais vandenį tiriančiais ieškikliais. Kai jis jau pasiruošęs pulti, pelekai vėl išlenda ir padeda greit nustatyti kryptį. Paskui akimirksniu atsiveria žiaunos, jis išsižioja, įsiurbia skumbrę ir praryja.

Dėl galingos širdies, palyginti šilto kraujo ir nepaprastai didelių žiaunų tunas po tokio sprinto atsigauna maždaug dešimt kartų greičiau nei kitos žuvys. Net tada, kai ‛nori atsipūsti’ — kuomet miega, — jis vis tiek plaukia, nes yra sunkesnis už vandenį; jis neturi žiaunų siurblių, kurie leidžia kitoms žuvims visiškai ilsėtis. Todėl tunai, kaip ir rykliai, plaukioja prasižioję. Įrašas ant tuno antkapio galėtų skambėti taip: „Visas gyvenimas — maratonas su beprotiškais sprinto protrūkiais.“

Pats gražiausias iš tunų šeimos yra didysis geltonasis tunas. Jis užauga maždaug dviejų metrų ilgio ir didžiuojasi geltona juosta, geltonais pelekėliais bei nepaprastai ilgais įstrižais užpakaliniais pelekais. Kai ši nuostabi žuvis skrodžia bangas, ypač naktį, ji mirguliuoja tarsi liepsnojanti strėlė. Iš tikrųjų havajiečiai vadina ją achi — „ugnis“.

Atletams gresia didelis pavojus

Dėl rausvos, riebios mėsos, kurios tuno kūne gausu, jis labai geidžiamas ant pietų stalo. Iš jo gaminami gurmanų mėgstami japoniški patiekalai sešimi bei saši, todėl rinkoje mėlynasis tunas — vienas perkamiausių bei brangiausių maisto produktų. Saši barų lankytojai už nedidelę porciją tuno moka didžiulius pinigus. Jei būtum girdėjęs, kokią kainą pirkėjai varžytinėse siūlo tik už vieną mėlynąjį tuną, galėtum pagrįstai manyti, kad perkamas naujas automobilis. 11000 JAV dolerių (44000 litų) ar daugiau — įprasta kaina. Vienas 324 kilogramus sveriantis mėlynasis tunas buvo parduotas už 67500 dolerių (270000 litų)! ‛Didelis kaip „Porsche“, greitas kaip „Porsche“ ir brangus kaip „Porsche“’, — pasakė vienas gamtosaugininkas.

Dėl tokios paklausos tunų sparčiai mažėja. Kaip rašoma knygoje Saltwater Gamefishing, „dėl pinigų jie žvejojami be saiko ir nė kiek netausojami tarsi nebūtų rytdienos“. Modernūs pramoniniai laivai, aprūpinti naujausia technika, įskaitant žvalgybą iš oro, užtikrina didžiulį laimikį. Pavyzdžiui, kai nedidelis žvejybos laivas aptinka būrį tunų, jis nuleidžia motorinę valtį su dideliu gaubiamuoju tinklu, kuris žuvis atitveria ir neleidžia joms ištrūkti. Kita vertus, žinoma, jog kai kurių žvejybinių laivų tempiamos ūdos siekia iki 130 kilometrų. Prie pagrindinės ūdos pritvirtinta dar kokie 2200 trumpesnių ūdų, kurių kiekviena turi daugybę kabliukų su masalu. Tunams tai tikras košmaras! Dideli tunai — toks geidžiamas laimikis, kad, anot Tarptautinio laukinių gyvūnų fondo, laivai bei žvalgybiniai lėktuvai „gali keletą gyvūnų persekioti ištisas savaites“.

Kai kurios šalys nustato žuvies gaudymo limitą savo teritoriniuose vandenyse, tačiau kaip sukontroliuoti žvejybą tokios vandenynų žuvies kaip tunas? (Vienas šiaurinis mėlynasis tunas, paženklintas ir paleistas netoli Japonijos, vėliau buvo sugautas prie Meksikos, beveik už 11000 kilometrų!) Kol kas atsakymas aiškus — kontroliuoti neįmanoma. Jungtinių Tautų organizacijos stengiasi išlaikyti stabilumą, tačiau yra priverstos kovoti su suinteresuotais įtakingais asmenimis. Iš tikrųjų, kai kurioms šalims pabandžius kontroliuoti žvejybą, kilo didelis priešiškumas.

Galbūt tau įdomu, kodėl žvejai toliau naudoja smarkiai sumažėjusius žuvų išteklius, nors rizikuoja netekti vandenyno dovanų ir netgi savo pragyvenimo šaltinio? Žurnale National Geographic sakoma: „Nepaisant tokio [žuvų išteklių] mažėjimo, nei paprasti žvejai, nei žvejybos pramonės atstovai savanoriškai nesiima apsaugos, nes iš to nėra naudos. Žuvis tiesiog atitektų tam, kas ne toks sąžiningas. Todėl, užuot tausojęs žuvį, kiekvienas žvejoja dar įnirtingiau.“

Ar stebėjimai bei veisimas išgelbės tuną?

Pietų mėlynasis tunas dabar plačiai tyrinėjamas. Kai kuriems tyrimams naudojami modernūs elektroniniai prietaisai; jie pritvirtinami prie tunų ir teikia svarbios informacijos apie jų būrių įpročius bei būklę. Ši informacija padės reguliuoti žvejybos kvotas.

Tuo pat metu kai kuriose šalyse vis dažniau imamasi veisti žuvis, tarp jų ir tuną. O mėlynojo tuno patelė, žuvų augintojo džiaugsmui, labai visli: per vieną neršto sezoną ji išleidžia iki 15 milijonų ikrelių! Sėkmingai veisiant šias laisvėje gyvenančias žuvis, jų pavojingai sumažėjusius išteklius galima padidinti. Iš tikrųjų būtų tragiška, jei išnyktų tokie didingi vandens atletai, o ypač šios šeimos įžymybės — mėlynieji tunai, — žuvys, kurios glosto ne tik akį, bet ir gomurį.

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Geltonasis tunas

[Šaltinio nuoroda]

Innerspace Visions

[Iliustracija 18 puslapyje]

Mėlynasis tunas

[Šaltinio nuoroda]

Innerspace Visions