‛Esmingiausios permainos’

„XX amžius, lyginant su visais kitais žmonijos šimtmečiais, yra liudininkas esmingiausių bei didžiausių permainų“ (The Times Atlas of the 20th Century).

APŽVELGDAMI XX amžiaus įvykius, daugelis, be abejo, sutiks su žurnalo Time redaktoriaus Valterio Aizeksono žodžiais: „Apskritai šis amžius yra vienas labiausiai stebinančių: įkvepiantis, kartais keliantis siaubą, be galo įdomus.“

Buvusi Norvegijos premjerė Grū Harlem Briuntlant pritaria sakydama, kad šis amžius vadinamas „kraštutinumų amžiumi, ... kuriame žmonių blogybės pasiekė nesuvokiamą mastą“. Jos nuomone, tai ir „didžiulės pažangos, [kai kur] beprecedenčio ekonomikos augimo amžius“. Tačiau tuo pačiu metu vargingiems miestų rajonams dėl „gyventojų pertekliaus bei ligų, kurias sukelia skurdas bei kenksminga sveikatai aplinka“, ateitis nieko gero nežada.

Politiniai poslinkiai

Prasidedant XX amžiui, didžiąją pasaulio dalį valdė Mandžiūrų dinastija Kinijoje, Osmanų imperija bei kelios Europos imperijos. Vien Britų imperija aprėpė ketvirtadalį Žemės rutulio ir valdė kas ketvirtą žmogų žemėje. Visos šios imperijos nustojo egzistavusios gerokai prieš amžiaus pabaigą. Pasak leidinio The Times Atlas of the 20th Century, „imperializmo amžius baigėsi 1945-aisiais“.

Kolonijinio valdymo žlugimas sukėlė nacionalizmo bangą, kuri XVII—XIX amžiuje užliejo Europą ir persirito į kitas pasaulio dalis. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių nacionalinio išsivadavimo aistros nurimo... Tačiau Azijoje bei Afrikoje nacionalizmas sparčiai plito, daugiausia kaip atsakas į kolonializmą.“ Galų gale, kaip rašoma leidinyje The Collins Atlas of World History, „istorijos scenoje pasirodė Trečiasis pasaulis. Prieš penketą šimtmečių Europos ekspansija prasidėjusi era dabar artėjo prie pabaigos“.

Žlungančių imperijų vietą užėmė nepriklausomos valstybės. Didelę dalį jų valdė demokratinės vyriausybės. Demokratinį valdymą dažnai buvo bandoma užgniaužti: taip elgėsi totalitarinės valdžios Europoje bei Azijoje per II pasaulinį karą. Šie režimai apribojo asmens laisvę ir griežtai kontroliavo ekonomiką, žiniasklaidą bei karines pajėgas. Jų bandymai siekti pasaulinio viešpatavimo buvo galutinai nutraukti, tačiau tik milžiniškų piniginių lėšų bei nesuskaičiuojamų žmonių gyvybių kaina.

Karų amžius

Iš tikrųjų XX amžius labiausiai iš visų išsiskiria karais. Apie I pasaulinį karą vokiečių istorikas Gidas Knopas rašė: „1914-ųjų rugpjūčio 1-oji: niekas neįtarė, kad tą dieną pasibaigė XIX amžius — ilgas taikos tarpsnis europiečiams, ir niekas nepastebėjo, kad XX amžius iš tikrųjų prasidėjo kaip tik tuo metu — karu, trukusiu tris dešimtmečius ir akivaizdžiai parodžiusiu, ką žmogus gali padaryti savo artimui.“

Istorijos profesorius Hju Brogenas mums priminė, jog „karo poveikis Jungtinėms Valstijoms buvo toks didelis ir baisus, kad tebejaučiamas ligi šiol [1998 m.]“. Harvardo universiteto istorijos profesorius Akira Irijis rašė: „Pirmasis pasaulinis karas daugeliu atžvilgių buvo žymus įvykis Rytų Azijos bei Jungtinių Valstijų istorijoje.“

Suprantama, kodėl enciklopedija The New Encyclopædia Britannica pirmąjį bei antrąjį pasaulinį karą pavadina „didžiąja XX amžiaus geopolitinės istorijos takoskyra“. Ten pat pažymima, jog „I pasaulinis karas paspartino keturių didelių imperatoriškųjų dinastijų žlugimą..., sukėlė bolševikų revoliuciją Rusijoje ir... padėjo pamatus II pasauliniam karui“. Be to, joje sakoma, kad iš esmės pasauliniai karai buvo „beprecedenčiai savo skerdynėmis bei griovimu“. Panašią mintį išreiškė Gidas Knopas: „Žiaurumas bei žmonių žvėriškumas pasirodė baisesnis, negu įmanoma įsivaizduoti. Apkasai... davė pradžią epochai, kurioje žmonės laikomi daiktais, o ne asmenybėmis.“

Siekiant išvengti tokių katastrofiškų karų, 1919 metais buvo įkurta Tautų Sąjunga. Ji neišsaugojo taikos pasaulyje, todėl buvo pakeista Jungtinių Tautų. Nors JT pavyko išvengti trečiojo pasaulinio karo, jos nepajėgė sustabdyti šaltojo karo, kuris dešimtmečiais grėsė peraugti į branduolinę katastrofą. Jos neužkirto kelio ir mažesniems konfliktams, pavyzdžiui, įsiplieskusiajam Balkanuose.

Daugėjant pasaulyje valstybių, vis sunkiau išsaugoti tarp jų taiką. Lyginant prieš I pasaulinį karą sudarytą žemėlapį su šiuolaikiniu, paaiškėja, jog tuomet dar nebuvo daugelio šiuometinių valstybių — mažiausiai 51-os Afrikoje ir 44-ių Azijoje. 1945-aisiais įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją, iš dabartinių 185 jos narių 116 kaip nepriklausomos valstybės tada net neegzistavo!

„Vienas dramatiškiausių reginių“

Baigiantis XIX amžiui, Rusijos imperija buvo didžiausia sausumos valstybė pasaulyje. Tačiau jos galia sparčiai nyko. Pasak rašytojo Džefrio Ponteno, daugelis manė, jog „reikia revoliucijos, o ne reformų“. Jis priduria: „Didelis karas, tai yra Pirmasis pasaulinis karas, bei po jo kilusi suirutė tą revoliuciją paspartino.“

Užgrobus Rusijoje valdžią bolševikams, ėmė kurtis nauja imperija — komunistinis pasaulis, remiamas Tarybų Sąjungos. Nors tarybinė imperija gimė per pasaulinį karą, kulkų kruša jos neįveikė. Michailo Dobso knygoje Down With Big Brother tvirtinama, jog aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Tarybų Sąjunga buvo „didžiulė daugiatautė imperija, jau pradėjusi negrįžtamai smukti“.

Vis dėlto Tarybų Sąjungos žlugimas buvo staigus. Normano Deivio knygoje Europe—A History aiškinama: „Ji suiro sparčiau nei kas nors kitas Europos istorijoje“ ir „tai atsitiko dėl natūralių priežasčių“. Iš tikrųjų „Tarybų Sąjungos iškilimas, vystymasis ir žlugimas, — sako Pontonas, — buvo vienas dramatiškiausių dvidešimtojo amžiaus reginių“.

Tiesą sakant, Tarybų Sąjungos žlugimas buvo tik viena iš daugybės didelių XX amžiaus permainų, sukėlusių rimtų padarinių. Žinoma, politinės permainos — ne naujiena. Jos vyksta jau tūkstančius metų.

Vis dėlto viena XX amžiaus permaina valdymo srityje ypač reikšminga. Kokia ta permaina ir kaip ji veikia tave, bus aptariama vėliau.

Tačiau pirmiausia panagrinėkime kai kuriuos XX amžiaus mokslo laimėjimus. Turėdamas juos omenyje, profesorius Maiklas Hovardas prieina prie išvados: „Atrodė, jog Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos tautos turi svarių priežasčių su džiaugsmu sveikinti dvidešimtąjį amžių kaip laimingesnės žmonijos epochos pradžią.“ Ar ši pažanga padės pasiekti vadinamąjį aukštą pragyvenimo lygį?

[Schema/iliustracijos 2—7 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

1901-ieji

Iškaraliavusi 64 metus, miršta karalienė Viktorija

Pasaulio gyventojų skaičius siekia 1,6 milijardo

1914-ieji

Nužudytas erchercogas Ferdinandas. Prasideda I pasaulinis karas

Paskutinysis caras Nikolajus II su šeima

1917-ieji

Leninas veda Rusiją į revoliuciją

1919-ieji

Įkuriama Tautų Sąjunga

1929-ieji

JAV fondų biržos bankrotas sukelia didįjį sąstingį

Gandis tęsia kovą dėl Indijos nepriklausomybės

1939-ieji

Adolfas Hitleris įsiveržia į Lenkiją; prasideda II pasaulinis karas

1940-aisiais Vinstonas Čerčilis tampa Didžiosios Britanijos ministru pirmininku

Genocidas

1941-ieji

Japonai bombarduoja Perl Harborą

1945-ieji

Jungtinės Valstijos meta atomines bombas ant Hirosimos bei Nagasakio. Baigiasi II pasaulinis karas

1946-ieji

Jungtinių Tautų Organizacijos posėdis

1949-ieji

Mao Dzedungas skelbia Kiniją Liaudies Respublika

1960-ieji

Afrikoje įkurta septyniolika naujų valstybių

1975-ieji

Baigiasi Vietnamo karas

1989-ieji

Komunizmui netekus galios, griaunama Berlyno siena

1991-ieji

Subyra Tarybų Sąjunga