Sėjau sielvartą, dabar nešu viltį

PAPASAKOJO KOSTA KULAPIS

ŽVELGDAMAS Į PURVINAS KALĖJIMO KAMEROS SIENAS NUSPRENDŽIAU: TURIU PASISTENGTI GAUTI KUO DAUGIAU PINIGŲ. TIK TADA GALĖSIU ATSISAKYTI NUSIKALSTAMOS VEIKLOS IR PRADĖTI NAUJĄ GYVENIMĄ.

SĖDĖDAMAS ten — apgailėtinas ir paniuręs — prisiminiau, jog per pastaruosius metus mirė 11 mano draugų. Vienas buvo pakartas už žmogžudystę, kitas nusižudė laukdamas teismo už tokį patį nusikaltimą, trys mirė nuo per didelės narkotikų dozės, du buvo užmušti gatvės peštynėse, o keturi žuvo autoavarijose. Be to, keli draugai sėdėjo kalėjimuose už sunkius nusikaltimus.

Todėl niūrioje kameroje iš nevilties ėmiau melsti Dievą (kad ir kas jis būtų) parodyti, kaip išsivaduoti iš šio nusikaltimų labirinto. Tik po kurio laiko į mano maldą buvo atsakyta. Tuo tarpu aš išsisukau nuo kaltinimo užpuolimu siekiant sunkiai fiziškai sužaloti. Derybos dėl kaltinimų pripažinimo pavyko, todėl man sušvelnino kaltinimą ir sutrumpino bausmės laiką. Bet leiskite pirmiausia paaiškinti, kaip patekau į tokią padėtį.

Gimiau 1944 metais Pretorijoje (Pietų Afrikos Respublika). Ten ir užaugau. Mano vaikystė nebuvo laiminga: šeimą nuolat vargino žiaurūs tėvo išpuoliai, sukelti besaikio gėrimo. Be to, jis buvo užkietėjęs lošėjas, o dėl nuolatinės jo nuotaikų kaitos mes visi, ypač motina, kentėjome tiek nuo jo žodžių, tiek nuo kumščių. Kad išvengčiau nuolatinių muštynių, išėjau į gatves.

Tampu nusikaltėliu

Jau vaikystėje išmokau įvairiausių pasaulio gudrybių. Pavyzdžiui, aštuonerių metų buvau dukart pamokytas. Pirmąjį kartą, — kai pagavo su vogtais kaimynų žaislais. Tėvas tada mane žiauriai sumušė. Vis dar prisimenu jo grasinimą: „Jei dar kartą pagausiu tave su vogtais daiktais, nusuksiu sprandą!“ Nusprendžiau ne nustoti vogęs, bet imtis priemonių, kad daugiau nebeįkliūčiau. ‛Kitą kartą veiksiu atsargiau’, — pagalvojau.

Antrasis kartas (dar esant mažam) nebuvo susijęs su nusikaltimais. Mokykloje per tikybos pamoką mokytoja paaiškino, jog Dievas turi vardą. „Dievo vardas yra Jehova, — pasakė ji mūsų nuostabai, — ir jis išklausys visas jūsų maldas, jei tik kreipsitės jo Sūnaus, Jėzaus, vardu.“ Šie žodžiai padarė man didelį įspūdį, tačiau nesukliudė tapti nusikaltėliu. Dar besimokydamas vidurinėje išmokau vagiliauti parduotuvėse, buvau įsilaužėlis. Iš klasės draugų pagalbos nesitikėjau, nes dauguma jų už įvairius nusikaltimus jau pabuvojo pataisos namuose.

Bėgant metams tapau tikru nusikaltėliu. Man dar nebuvo nė dvidešimties, o jau užpuldinėdavau bei apiplėšinėdavau žmones gatvėse, įsilauždavau į pastatus, vogdavau mašinas ir smurtaudavau. Kadangi, vykdydamas sąvadautojų, prostitučių bei nusikaltėlių pavedimus, nuolat tryniausi bilijardinėse ir baruose, nesugebėjau baigti net pirmo technikumo kurso.

Visą laiką bendravau su užkietėjusiais nusikaltėliais, kurie nedvejodami suluošindavo visus parsidavėlius. Suvokiau, jog verta laikyti liežuvį už dantų ir nesigirti savo laimėjimais bei nesišvaistyti pinigais. Antraip atskleisčiau, jog įvykdžiau nusikaltimą, bei patraukčiau policijos dėmesį, o tada pasipiltų keblūs klausimai. Dar blogiau, galėtų netikėtai apsilankyti ir kiti nusikaltėliai, norintys grobio dalies.

Kad ir labai saugojausi, kartais, įtariamas nelegalia veikla, pakliūdavau policijos akiratin. Tačiau visada stengiausi neturėti nieko, kas mane sietų su nusikaltimu ar sukeltų įtarimą. Kartą policininkai įsiveržė į mūsų namus trečią valandą nakties. Jie dukart išnaršė visą namą ieškodami elektros prekių (mat buvo apiplėšta vietinė didmeninės prekybos parduotuvė). Nieko nerado. Mane nuvedė į policijos nuovadą, paėmė pirštų atspaudus, bet kaltinimų nepateikė.

Pradedu narkotikų verslą

Nuo 12-kos metų ėmiau nuolat vartoti protą veikiančius narkotikus. Dėl to pablogėjo mano sveikata, o keletą kartų padauginęs vos nemiriau. Netrukus buvau supažindintas su gydytoju, palaikančiu tvirtus ryšius su nusikaltėlių pasauliu. Ši pažintis paskatino mane imtis narkotikų perpardavinėjimo. Greitai suvokiau, jog daug saugiau turėti kelis platintojus: tuomet pats galėjau likti nuošaly ir leisti rizikuoti kitiems.

Skaudu, jog keletas žmonių, kuriems tiekiau narkotikus, mirė nuo pernelyg didelės jų dozės ar jų paveikti padarė sunkius nusikaltimus. Vienas „draugas“ nužudė žinomą gydytoją. Ši istorija nuskambėjo po visą šalį. Tuomet jis bandė suversti kaltę man, nors apie šį įvykį pirmąkart išgirdau iš atvykusių pas mane policininkų. Tiesą sakant, jie dažnai ateidavo ir klausinėdavo apie įvairius nusikaltimus.

Tačiau kartą pasielgiau labai kvailai. Po savaitę trukusių išgertuvių bei svaiginimosi narkotikais dėl nesusipratimo supykęs užpuoliau du žmones ir sunkiai sužeidžiau. Kitą rytą jie mane atpažino, tad buvau suimtas ir apkaltintas užpuolimu siekiant sunkiai fiziškai sužaloti. Taip atsidūriau kalėjime.

Praturtėsiu, tuomet dorai gyvensiu

Paleistas iš kalėjimo išgirdau, jog farmacijos įmonei reikalingas sandėlio vedėjas. Pateikiau prašymą ir įtikinau darbdavį, kad tinku tam darbui. Toje įmonėje dirbęs draugas mane rekomendavo, todėl buvau priimtas. Taip maniau galėsiąs įsigyti daug pinigų ir pradėti dorą gyvenimą. Tad uoliai stengiausi perprasti visas verslo subtilybes: ligi išnaktų mokiausi vaistų pavadinimus. Buvau įsitikinęs, jog tai bus kelias į naują gyvenimą.

Ketinau palaukti, kol įgysiu darbdavių pasitikėjimą. O tada, nutaikius progą, įsilaužti ir pavogti didelį kiekį vaistų, turinčių paklausą juodojoje rinkoje, parduoti juos ir pernakt praturtėti. Maniau sugalvojęs nesugriaunamą alibi, kuris užtikrintų laisvę ir naują gyvenimą.

Pagaliau išmušė mano valanda. Vieną naktį, atsargiai įsėlinęs sandėlin, pažvelgiau į vaistų prikimštas lentynas; jų vertė siekė šimtus tūkstančių dolerių. Maniau, jog tai puiki proga pradėti gyvenimą be smurto ir nusikaltimų. Tačiau tada pirmąkart prabilo mano sąžinė. Kas ją sužadino? Jau buvau beveik pamiršęs, jog ją turiu. Leiskite man papasakoti, kaip viskas vyko.

Prieš keletą savaičių mudu su vadybininku kalbėjomės apie gyvenimo prasmę. Atsakydamas į kažkokį jo teiginį, pareiškiau, jog paskutinė galimybė žmogui rasti pagalbą — melstis. „Kam?“ — paklausė jis. „Dievui“, — atsakiau. „Tačiau žmonės meldžiasi daugybei dievų, — pasakė jis. — Kuriam gi iš jų tu melstumeisi?“ „Visagaliam Dievui“, — atsiliepiau. „O koks jo vardas?“ — tęsė jis. „Ką turi omenyje?“ — paklausiau. „Na, kaip mudu abu bei kiti žmonės, Visagalis Dievas irgi turi vardą“, — pareiškė jis. Logiškas atsakymas, tačiau mane pradėjo imti apmaudas. Todėl susierzinęs paklausiau: „Na ir koks gi yra Dievo vardas?“ „Visagalio Dievo vardas — Jehova!“ — atsakė jis.

Netikėtai praeitį dengusi uždanga prasiskleidė ir aš prisiminiau pamoką, kai man tebuvo aštuoneri. Pats stebėjausi, kad pokalbis su vadybininku taip mane paveikė. Mes kelias valandas nuoširdžiai kalbėjomės. Kitą dieną jis atnešė man knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą.a Tą pačią naktį perskaičiau ją visą ir iš karto patikėjau, jog radau tiesą bei tikrąją gyvenimo prasmę. Kitas porą savaičių mes nuolat kalbėjomės įvairiomis temomis iš tos nuostabios mėlynos knygos.

Todėl dabar, sėdėdamas tamsiame ir tyliame sandėlyje, įsiklausiau į sąžinės balsą, sakantį, jog mano ketinimai pavogti bei parduoti vaistus yra blogi. Tyliai išėjau namo, nusprendęs nuo šiol nebevogti.

Visiška permaina

Kitą dieną pasakiau šeimai, kad nusprendžiau pradėti naują gyvenimą, ir ėmiau skelbti jiems kai kurias sužinotas Biblijos tiesas. Tėvas norėjo išvaryti mane iš namų. Tačiau brolis Džonas užstojo sakydamas: „Pirmą kartą gyvenime Kosta susidomėjo tuo, kas nėra nusikalstama, o tu nori jį išvaryti? Ketinu apie tai sužinoti daugiau.“ Maloniai nustebau, kai Džonas paprašė studijuoti su juo Bibliją. Nuo tol visi, atėję pas mane narkotikų, vietoj jų gaudavo knygutę Tiesa! Netrukus pagal šią knygą vedžiau 11 Biblijos studijų.

Tuomet paaiškėjo, kad įmonės vadybininkas nėra Liudytojas. Nors jo žmona Liudytoja jau beveik 18 metų, jis pats „niekada nerasdavo laiko pasidomėti tiesa“. Todėl vadybininkas pasiūlė patyrusiam Liudytojui reguliariai vesti man Biblijos studijas. Netrukus ėmiau suvokti būtinybę spręsti kitas problemas. O Dievo Žodžio tiesa paskatino gręžtis nuo pasaulio kelių (Jono 8:32).

Tačiau tokios greitos permainos (viskas įvyko tik per kelias savaites) mane prislėgė. Reikėjo daug pakeisti ir pradėjau suvokti, kad laikydamasis to, ką sužinau per Biblijos studijas, turėsiu nuolat kovoti su savo kūnu. Kita vertus, jei nekeisiu gyvensenos, manęs galbūt laukia mirtis arba, geriausiu atveju, ilgas įkalinimas. Tad viską kruopščiai apsvarstęs ir karštai pasimeldęs nusprendžiau eiti tiesos keliu. Po šešių mėnesių, 1971-ųjų balandžio 4-ąją, pasiaukojau Jehovai Dievui krikštydamasis vandenyje.

Tinkamos gyvensenos palaimos

Kai žvelgiu atgal, kartais susijaudinu pagalvojęs apie palaimas, kurių susilaukiau atsisakęs nusikalstamo gyvenimo. Iš 11 asmenų, su kuriais pradėjau studijas per tas pirmąsias neramias savaites, 5 tebėra tiesos kelyje. Mama taip pat ėmė studijuoti Bibliją bei pasikrikštijo. Ji ištikimai tarnavo Dievui iki pat mirties 1991 metais. Du mano broliai irgi pasiaukojo Jehovai ir dabar tarnauja vyresniaisiais. Sužinoti tiesą padėjau ir savo tetai, kuri jau 15 metų tarnauja visalaike skelbėja.

Farmacijos įmonės, kurioje dirbau, vadybininką taip paveikė mano permaina, jog jis ėmė rimčiau žvelgti į Biblijos tiesą. Praėjus metams po mano krikšto, vadybininkas irgi pasikrikštijo. Vėliau jis daugelį metų tarnavo vyresniuoju viename Pretorijos Jehovos Liudytojų susirinkime.

Dabar esu vedęs pasiaukojusią krikščionę. 1978 metais mudu su žmona Leoni persikėlėme į Australiją. Ten gimė mudviejų sūnūs Elijas ir Paulius. Šeimos padrąsinimas man yra tikras stiprybės šaltinis. Turiu privilegiją tarnauti vyresniuoju Australijos sostinėje Kanberoje. Kiekvieną dieną dėkoju Jehovai, kad išgelbėjo mane iš beprasmio nusikalstamo gyvenimo, vedusio į nusivylimą ir mirtį. Be to, davęs man bei mano mylimiesiems tikrąją viltį, jis padarė mano gyvenimą prasmingą.

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kai man buvo 12 metų

[Iliustracija 18 puslapyje]

Su žmona ir sūnumis šiandien