Tarybų valdžios kova su religija
TARYBŲ Socialistinių Respublikų Sąjunga buvo įkurta 1922 metais. Iš pradžių ją sudarė keturios respublikos, kurių didžiausia ir žinomiausia buvo Rusija. Ilgainiui Sąjunga išsiplėtė iki 15 respublikų ir užėmė kone šeštadalį žemės sausumos. Tačiau 1991-aisiais Tarybų Sąjunga netikėtai iširo.a Pažymėtina, kad tai buvo pirmoji valstybė, užsimojusi su šaknimis išrauti iš savo piliečių protų tikėjimą Dievu.
Pirmasis Tarybų Sąjungos vadovas Vladimiras Leninas buvo mokinys Karlo Markso, kuris krikščionybę laikė engimo priemone. Marksas religiją vadino „liaudies opijumi“, o Leninas vėliau pareiškė: „Bet kokia religinė idėja, bet kokia idėja apie bet kokį dievą apskritai... yra neapsakomai niekinga.“
1925-aisiais mirus Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchui Tichonui kito patriarcho išsirinkti jai nebuvo leista. Prasidėjo religijos puolimas — dauguma bažnyčių buvo arba sugriautos, arba pritaikytos pasaulietiniam naudojimui. Dvasininkai buvo išsiųsti į vergiško darbo stovyklas ir daugelis jose mirė. „Trečiojo dešimtmečio pabaigoje bei ketvirtajame dešimtmetyje, valdant Josifui Stalinui, — aiškinama enciklopedijoje Encyclopædia Britannica, — bažnyčia patyrė kruviną persekiojimą; aukų buvo tūkstančiai. 1939-aisiais oficialiai eiti pareigas galėjo tik trys ar keturi stačiatikių vyskupai ir veikė vos 100 bažnyčių.“
Tačiau kone per vieną naktį viskas smarkiai pasikeitė.
Antrasis pasaulinis karas ir religija
1939-aisiais nacistinė Vokietija, tuometinė Tarybų Sąjungos sąjungininkė, įsiveržė į Lenkiją. Taip prasidėjo II pasaulinis karas. Per vienerius metus Tarybų Sąjunga užvaldė paskutines 4 iš 15 respublikų: Latviją, Lietuvą, Estiją ir Moldaviją. Tačiau 1941-aisiais Vokietija, — ko Stalinas visiškai nesitikėjo, — pradėjo smarkų Tarybų Sąjungos puolimą. Tų metų pabaigoje vokiečių armija pasiekė Maskvos apylinkes ir Tarybų Sąjungos pralaimėjimas atrodė neišvengiamas.
Apimtas nevilties Stalinas stengėsi mobilizuoti šalį karui, kurį rusai pavadino Didžiuoju Tėvynės karu. Stalinas suprato, jog norėdamas laimėti liaudies paramą, jis turi padaryti bažnyčiai nuolaidų, nes milijonai žmonių vis dar buvo tikintys. Koks buvo tokio nepaprasto Stalino politikos pasikeitimo religijos atžvilgiu rezultatas?
Padedant bažnyčiai rusų tauta buvo sutelkta kovai ir 1945-aisiais pasiekta stulbinanti Tarybų Sąjungos pergalė prieš Vokietiją. Tarybų valdžiai liovusis pulti religiją, stačiatikių bažnyčių skaičius padidėjo iki 25000, o dvasininkų skaičius pasiekė 33000.
Ir vėl puolimas
Tačiau iš tikrųjų tarybinių vadovų tikslas su šaknimis išrauti iš žmonių protų mintis apie Dievą nepasikeitė. Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica aiškinama: „Puolimą prieš religijas atnaujino ministras pirmininkas Nikita Chruščiovas. Dėl to per 1959—1964 metus veikiančių bažnyčių skaičius sumažėjo ir jau nebesiekė nė 10000. Po Aleksijaus mirties 1971-aisiais patriarchu buvo išrinktas Pimenas ir, nors bažnyčią palaikė milijonai žmonių, jos ateitis liko neaiški.b
Vėliau aptarsime, kaip Rusijos stačiatikių bažnyčiai pavyko atlaikyti tą naują valdžios puolimą. Tačiau kaip Tarybų Sąjungoje sekėsi kitoms religijoms? Kuri iš jų tapo pagrindiniu puolimo objektu ir kodėl? Apie tai kalbėsime kitame straipsnyje.
[Išnašos]
a Nepriklausomomis tapusios buvusios 15 tarybinių respublikų yra šios: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Estija, Gruzija, Kazachstanas, Kirgizija, Latvija, Lietuva, Moldova, Rusija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Ukraina, Uzbekistanas.
b Aleksijus I buvo Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas nuo 1945-ųjų iki 1970-ųjų, Aleksijus II — nuo 1990-ųjų iki šių dienų.
[Iliustracija 3 puslapyje]
Leninas ‛bet kokią idėją apie dievą’ vadino ‛neapsakomai niekinga’
[Šaltinio nuoroda]
Musée d’Histoire Contemporaine—BDIC