Krikščionys ištiesia pagalbos ranką nukentėjusiesiems nuo potvynių Mozambike

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MOZAMBIKE

PRAĖJUSIŲ metų pradžioje televizijos žiūrovus sukrėtė vaizdai iš Mozambiko. Jie matė žmones, besilaikančius už medžių šakų, kad nenuneštų potvynio vandenys. Viena moteris pagimdė vaiką medyje ir televizijos žiūrovai galėjo stebėti, kaip ji kartu su savo kūdikiu buvo nugabenta į saugesnę vietą. Vis dėlto tūkstančiams kitų teko kęsti tai ne vieną dieną — kai kuriems gyvačių „draugijoje“ — kol vanduo nuseko arba jie buvo išgabenti iš ten sraigtasparniais.

Viskas prasidėjo nuo smarkaus lietaus Mozambiko sostinėje Maputu. Per kelias valandas buvo apsemtos visos apylinkės. Kai kur vanduo pakilo net iki namų stogų. Kur anksčiau driekėsi keliai, dabar šniokštė upės. Vanduo išgraužė gilias daubas. Namai, automobiliai ir visa kita buvo tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tačiau tai buvo tik visų nelaimių pradžia.

Liūtims besitęsiant vanduo apsėmė visą pietinę šalies dalį. Lijo ir kaimyninėse šalyse: Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje bei Botsvanoje. Kadangi tų šalių upės Inkomatis, Limpopo bei Zambezė vandenyno link teka pro Mozambiką, joms patvinus buvo nuniokoti didžiuliai Mozambiko plotai. Pasakojimas, kaip krikščionys rūpinosi vieni kitais per šią stichinę nelaimę, stiprina tikėjimą.

Įvertinama padaryta žala

Praėjusių metų vasario 9-ąją du atstovai iš Jehovos liudytojų filialo, įsikūrusio Mozambiko sostinėje Maputu, išvyko apžiūrėti šiaurinės šalies dalies. Apie 9 valandą ryto jie pravažiavo Šinvanės miestą, ties kuriuo vandens lygis Inkoluanės upėje buvo labai pakilęs. Jie nusprendė vykti toliau į Šai Šajų, Gazos provincijos sostinę. Tačiau nuvykę į Šakvės miestą, kur per liūtis paprastai būna patys didžiausi potvyniai, pamatė, jog ten viskas ramu, ir nusprendė grįžti į Maputu.

Kai važiuodami namo jie priartėjo prie Šinvanės miesto, kelią pastojo policijos užkarda. „Iš Pietų Afrikos Respublikos plūstantis vanduo užliejo kelią, — perspėjo policininkai. — Juo negali pravažiuoti nei autobusai, nei sunkvežimiai.“ Kelias, kuriuo jie važiavo rytą, dabar buvo apsemtas. Kadangi šiauriniuose rajonuose upės taip pat patvino, visas tas kraštas buvo atskirtas nuo likusios šalies dalies.

Broliai nusprendė nakvoti gretimame mieste Masijoje. Tą naktį padėtis šalyje pasidarė dar grėsmingesnė. Buvo apsemtas Šinvanės miestas ir tenykščiai gyventojai neteko viso savo turto. Buvo imtasi priemonių padėti ten gyvenantiems broliams nusigauti į Masijos Karalystės salę, kur buvo įrengta laikina stovykla. Liudytojai nedelsdami nuvyko į parduotuvę ir nupirko būtiniausių maisto produktų, tokių kaip ryžiai, pupelės, miltai bei aliejus.

Po to visos pastangos buvo sutelktos padėti bendratikiams Šakvės ir gretimuose miestuose. Šakvės susirinkimų prižiūrėtojai susitiko ir nutarė surengti masinę evakuaciją. Buvo išplatintas pranešimas: „Tuoj pat palikite namus ir vykite į Masiją!“ Tačiau netrukus paaiškėjo, kad iš Šinvanės neatvyko daug žmonių. Taigi grupė liudytojų buvo išsiųsta jų ieškoti. Taip pat buvo pranešta, kad vienas krikščionių vyresnysis nuskendo savo namuose, todėl buvo surengtos laidotuvės. Likusieji liudytojai buvo surasti (kai kurie ant namų stogų) ir nugabenti į Masiją.

Kai visu tuo buvo pasirūpinta, filialo atstovai nuvyko į pajūrio miestelį Bilenę ir išsinuomojo lėktuvą, kad galėtų nuskristi į Maputu. Kiek tik aprėpė akis skrendant lėktuvu, visas kraštas buvo apsemtas. Pasak pranešimų, vien Gazos provincijoje nukentėjo 600000 žmonių.

Padėtis blogėja

Keletą dienų liūtys vis smarkėjo, todėl buvo nuniokotos ir centrinės Mozambiko provincijos. Vėliau susiformavo didžiulis tropinis ciklonas, pavadintas Eilyn. Vasario 20-ąją lietus prapliupo Injambanės, Sofalos ir Manikos provincijose. Prasidėjo dar didesni potvyniai, vėl buvo niokojamas turtas, skendo žmonės.

Vasario pabaigoje Šakvės miestas ir aplinkiniai rajonai aptvino kaip niekad anksčiau. Vėlų vasario 26-osios, šeštadienio, vakarą potvynio vandenys atplūdo tarsi didžiulė lavina ir nušlavė viską, kas pasitaikė kelyje. „Mus pažadino už lango šaukusios kaimynės balsas“, — sako Luisas Šitlangas, 32 metų liudytojas.

Šitlangas pasakoja: „Kai pašokome iš lovos, aiškiai girdėjome vandens šniokštimą. Išbėgę iš namų, matėme nemažai gyvačių. Šeštą ryto pasiekėme kiek aukštesnę vietovę, tačiau vėliau tą rytą vanduo pakilo dar labiau ir mums teko kopti į medžius. Mūsų grupelėje buvo 20 žmonių.

Į medžius pirmiausiai įlipo vyrai. Po to moterys padavė jiems vaikus ir jie buvo pririšti prie medžių šakų. Tada sulipo moterys su mažyliais. Retkarčiais vis nulipdavome žemyn apsemtuose laukuose paieškoti žemės riešutų, nes žinojome, kad jie buvo auginami toje vietovėje.

Po trijų dienų nusprendėme keliauti į Šakvės miestą. Vanduo siekė krūtinę ir mums teko kovoti su stipriomis srovėmis. Pakeliui matėme nemažai žmonių medžiuose ar ant namų stogų. Kitą dieną vanduo gerokai nuseko, todėl sunkvežimiai galėjo atvykti į miestą ir nuvežti žmones į Masiją.“

Liudytojų įrengta stovykla

Kovo 4-ąją Jehovos liudytojų filialas nusamdė lėktuvą, kad bendrijos atstovai galėtų nuskristi į nelaimės vietą. Dauguma žmonių gelbėdamiesi buvo subėgę į Masijos miestą, virtusį didžiule nukentėjusiųjų stovykla. Daugeliui potvynio aukų trūko maisto, nemažai sirgo gripu, maliarija ir kitokiomis ligomis.

Atrodė, lyg šalyje vyktų karas. Virš miesto nuolatos ūžė iš įvairių šalių atskridę sraigtasparniai, kurie nusileisdavo ant paskubomis padarytų nusileidimo takų ir iškraudavo maisto atsargų. Į Masiją atvykusi Jehovos liudytojų pagalbos grupė pasirūpino ne tik pabėgėlių maitinimu, bet ir įrengė ligoninę. Prieš tai jie gavo leidimą iš vietinių valdžios pareigūnų ir susilaukė iš jų pagyrimo už rodomą iniciatyvą.

Jehovos liudytojų stovykloje, kurioje buvo beveik 700 liudytojų ir ne tik jų, pusę septynių ryto būdavo aptariama Rašto citata. Kai krikščionės baigdavo gaminti maistą, buvo skaitomas šeimų galvų sąrašas. Kiekvienas jų parodydavo pirštais, kiek jo šeimai reikia lėkščių, ir jiems buvo paduodamas maistas.

Stovykloje viskas buvo puikiai organizuota. Vieni buvo paskirti pirkti maistą, kiti rūpinosi, kad nebūtų teršiamas geriamas vanduo, valė išvietes ir taip toliau. Puiki tvarka neliko nepastebėta valdžios pareigūnų. Jie sakė: „Kaip gera būti pas jus. Visi turi maisto, niekas nesikivirčija.“ Vienas pareigūnas tarė: „Kiekvienas turėtų apsilankyti liudytojų stovykloje, kad pamatytų, kaip viską reikia organizuoti.“

Vieną dieną pagalbos nukentėjusiems komitetas sukvietė krikščionių vyresniuosius draugėn ir pranešė, kad bendrijos filialas ketina atstatyti namus, Karalystės sales ir pasirūpinti kitais būtiniausiais nukentėjusių nuo potvynio poreikiais. Kitą rytą per Rašto citatos aptarimą visiems buvo pranešta apie tai. Po pranešimo visi ilgai plojo.

Nors vietinė valdžia padovanojo dvi didžiules palapines, dar daug kam teko miegoti po atviru dangumi. Taigi vietiniam susirinkimui priklausančiame žemės sklype grupė nukentėjusiųjų nuo potvynio ėmė statyti didžiulę Karalystės salę. Ji buvo statoma iš Mozambike įprastų medžiagų — nendrių ir gofruotų cinkuotos skardos lakštų. Ši 200 vietų salė buvo pastatyta vos per dvi dienas!

Likusių liudytojų paieškos

Kovo 5-ąją, kai vanduo šiek tiek atslūgo, buvo sudaryta pagalbos grupė, turėjusi vykti į Aldėja da Beiraženo miestą. Šis miestas yra regione, kuris buvo užlietas vienas iš pirmųjų. Aldėja da Beiraženo Jehovos liudytojų susirinkimui priklauso apie 90 skelbėjų, tačiau apie juos nebuvo nieko girdėti.

Pakeliui pagalbos grupė pravažiavo Šihakelanę — didžiulę apie 100000 nukentėjusiųjų stovyklą. Kiek aprėpė akis, abiejose kelio pusėse (vietomis jame buvo išgriaužtos duobės) viskas skendėjo vandenyje. Vienas grupės narys pasakoja: „Kai nuvykome į Šakvę, ten viskas buvo nuniokota. Šiame mieste vandens lygis vietomis vis dar siekė stogus. Vandenyje mirko dauguma namų. Jau ėmė temti, o iki Aldėja da Beiraženo mums dar buvo likę nuvažiuoti 25 kilometrai.“

Naktį pagalbos grupė galiausiai pasiekė Aldėja da Beiraženą. Kitas grupės narys pasakoja: „Mes sustojome ir svarstėme, ką gi dabar daryti.“ Tuomet pasirodė žmonės ir sušuko: „Broliai!“ Pasigirdo garsus džiaugsmingas juokas. Kai vietiniai liudytojai pamatė dviejų sunkvežimių šviesas, iškart pagalvojo, kad veikiausiai tai jų broliai, ir visiems pranešė tai. Kitiems tai padarė didžiulį įspūdį. Jie sakė: „Šie žmonės tikrai rodo meilę. Jie ne tik atveža maisto, bet ir lanko saviškius!“

Rūpinamasi ir toliau

Broliai iš Aldėja da Beiraženo buvo nugabenti į Masijos stovyklą, aprūpinti maistu ir apgyvendinti. Sergantiems buvo suteikta medicininė pagalba. Tačiau padėtis ten darėsi kritiška. Kadangi viskas buvo gabenama sraigtasparniais, trūko maisto, vaistų bei degalų. Reikėjo neatidėliotinai atnaujinti susisiekimą su Maputu sausuma. Tai buvo padaryta iki kovo 8 dienos.

Šai Šajaus didmiestis visiškai užtvino. Miesto centras net tris metrus skendėjo po vandeniu! Jehovos liudytojai sudarė pagalbos nukentėjusiesiems komitetą, kuris rūpintųsi tenykščiais broliais. Tokie komitetai buvo sudaryti teikti pagalbą ir stokojantiems Sofalos bei Manikos provincijose.

Kitų šalių liudytojai taip pat teikė paramą. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikos filialas nusiuntė keletą tonų drabužių, antklodžių ir kitko. Taip pat ir Jehovos liudytojų pagrindinis biuras Brukline (Niujorkas, JAV) skyrė lėšų pagalbai suteikti.

Kai potvynis gerokai atslūgo, buvo imtasi skaičiuoti, kiek žmonių neteko pastogės, prasidėjo namų ir Karalystės salių atstatymo darbai. Buvo įkurtas rekonstrukcijos komitetas, kuriam į pagalbą pasisiūlė šimtai savanorių. Jie tuojau kibo į darbą ir atstatė daugiau kaip 270 namų ir bent penkias Karalystės sales.

Kai liudytojų savanoriai pastatė pirmuosius namus, kiti negalėjo nepastebėti to. Viena kaimynė sakė: „Jūs garbinat gyvąjį Dievą. Mūsų dvasiniai ganytojai nesirūpina savo avimis, kai jas ištinka nelaimė. O jums statomi štai tokie puikūs namai.“ Tose vietovėse daugelis palankiai atsiliepė į Jehovos liudytojų skelbiamą Karalystės žinią ir buvo pradėta nemažai Biblijos studijų (Mato 24:14; Apreiškimo 21:3, 4).

Nors daug liudytojų neteko viso savo turto, nė vienas neprarado tikėjimo. Anaiptol, jų pasitikėjimas Jehova Dievu ir pasauline brolija labai sustiprėjo. Jie be galo dėkingi tarptautinei brolijai, taip greit suskubusiai padėti ištikus nelaimei. Jie patys pajautė Jehovos meilingą rūpinimąsi ir apsaugą, todėl niekada nepamirš Biblijos žodžių: „Didis yra Jehova“ (Psalmyno 48:1, NW).

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Šai Šajaus miestas buvo užtvindytas purvinu vandeniu

[Iliustracija 25 puslapyje]

Lėktuvu buvo atgabenta maisto bei kitokių atsargų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Jehovos liudytojų pagalbos grupė įkūrė ligoninę

[Iliustracija 26 puslapyje]

Vis dar statomi nauji namai

[Iliustracija 26 puslapyje]

Didžiausioje stovykloje buvo 100000 žmonių