Gyvybės vandens beieškant
DAUGIAU kaip prieš du tūkstančius metų Arabijos dykumoje išaugęs Petros miestas turėjo 30000 gyventojų. Nors jis buvo įsikūręs sausojo klimato zonoje, kur per metus teiškrinta 150 milimetrų kritulių, miesto gyventojai prisitaikė prie tokių sąlygų. Petra praturtėjo ir suklestėjo.
Tenykščiai gyventojai nabatėjai neturėjo nei elektrinių vandens pompų, nei didžiulių užtvankų. Vis dėlto jie mokėjo sukaupti ir išsaugoti vandenį. Kruopščiai surinktas vanduo iš daugybės mažų rezervuarų, dambų ir vandens saugyklų kanalais tekėjo į miestą bei drėkino mažus dirbamos žemės plotelius. Nepražūdavo nė lašelis. Šuliniai ir vandens saugyklos buvo taip puikiai įrengti, jog beduinai jais naudojasi iki šiol.
„Nepastebima Petros vandens surinkimo sistema yra didinga, — žavisi vienas hidrologas. — Tie žmonės buvo tikri genijai.“ Neseniai Izraelio mokslininkai pamėgino pritaikyti nabatėjų išmintį, nes šie Negebe, kur metinis kritulių kiekis retai kada viršija 100 milimetrų, augino javus. Agronomai ištyrinėjo liekanas tūkstančių smulkių nabatėjų ūkių, kurių savininkai kanalais sumaniai nukreipdavo žiemos lietaus vandenis į mažas javų terasas.
Nabatėjų patirtimi jau naudojasi sausrų alinamų Sahelio zonos (Afrika) valstybių žemdirbiai. Šiuolaikiniai vandens surinkimo būdai irgi yra efektyvūs. Lansarotės saloje, esančioje Kanarų salyne prie Afrikos krantų, žemdirbiai išmoko auginti vynuoges ir figas beveik sausros sąlygomis. Vynmedžius ir figmedžius jie sodina į duobes, o paskui ant dirvos užberia sluoksnį ugnikalnio pelenų, kad sulaikytų drėgmę. Geram derliui gauti pakanka ant augalų šaknų nuvarvėjusios rasos.
Paprasta išeitis
Panašių pavyzdžių, kaip prisitaikoma prie sauso klimato, galima rasti visame pasaulyje. Tai tenka daryti bišnoi tautai, gyvenančiai Taro dykumoje (Indija), turkanos moterims Kenijoje, navahų genties indėnams Arizonoje (JAV). Jų šimtmečius kurti lietaus vandens surinkimo būdai žemės ūkio poreikiams tenkinti pasirodė esą kur kas veiksmingesni už įspūdingas modernias technologijas.
XX amžiuje pradėta masiškai statyti užtvankas. Žmogus sutramdė galingas upes ir sukūrė sudėtingas drėkinimo sistemas. Kaip paskaičiavo vienas mokslininkas, daugiau ar mažiau užtvenkta 60 procentų pasaulio upių ir upelių. Be abejo, kai kurie sumanymai davė šiokios tokios naudos, tačiau, pasak ekologų, jie padarė žalą aplinkai ir dėl jų milijonai žmonių prarado savo namus.
Be to, kad ir kokie geri norai būtų, šie sumanymai beveik neatneša naudos ūkininkams, kuriems ypač reikia vandens. Kalbėdamas apie drėkinimo projektus Indijoje, buvęs ministras pirmininkas Radživas Gandis pasakė: „16 metų mes praktiškai leidome pinigus vėjais. Žmonės nesulaukė nei drėkinimo sistemų, nei vandens, nei gamybos padidėjimo, nei pagalbos kasdieniame gyvenime.“
Tradiciniai būdai pasirodė besą pranašesni ir ne tokie žalingi aplinkai. Kinijoje vietinės bendrovės įrengė šešis milijonus mažų tvenkinukų bei užtvankų, ir tai davė puikių rezultatų. Izraelio žmonės irgi išmoningi: vandenį, kuriame skalbia, paskui panaudoja sanitarijai ir galiausiai drėkinimui.
Kita praktiška išeitis yra lašelinis drėkinimas, kurį taikant tausojamas dirvožemis ir sunaudojama tik 5 procentai tradiciniams drėkinimo būdams reikalingo vandens. Be to, yra išmintinga sausringuose kraštuose auginti tam klimatui tinkančius augalus, pavyzdžiui, sorgus arba soras, o ne drėgmę mėgstančias cukranendres ar kukurūzus.
Šiek tiek pasistengus galima sumažinti ir buityje bei pramonėje sunaudojamo vandens kiekį. Pavyzdžiui, kilogramui popieriaus pagaminti prireiks tik maždaug vieno litro vandens, jeigu šis gamykloje tekės uždaru apytakos ratu, — taip vandens sunaudojimas sumažės 99 procentais. Meksike įprastus tualetus pakeitė ekonomiškesni, sunaudojantys tik trečdalį ankstesnio vandens kiekio. Mieste buvo surengta speciali švietimo kampanija, kurios tikslas — smarkiai sumažinti vandens sąnaudas.
Kame išeitis
Norint įveikti vandens krizę bei daugumą kitų aplinkosaugos problemų, reikia keisti požiūrį. Žmonės turi atsisakyti savanaudiškumo, pradėti bendradarbiauti, aukotis, jei būtina, bei pasiryžti išsaugoti žemę būsimoms kartoms. Apie tai Sandra Postel knygoje Last Oasis—Facing Water Scarcity rašo: „Mums reikia specialių taisyklių, nurodančių, kaip tinkamai tvarkytis gamtos sistemose, kurių neperprantame ir negalime perprasti.“
Be abejo, tokių taisyklių reikėtų laikytis visuotinai. Bendradarbiauti turėtų visos šalys, nes upės nepripažįsta sienų. „Dabar vandens kiekybe ir kokybe rūpintis turėtų visas pasaulis, o ne atskiros valstybės, kaip anksčiau“, — sako Ismailis Seragildinas pranešime Beating the Water Crisis.
Tačiau, kaip pripažįsta JT generalinis sekretorius Kofis Ananas, suburti tautas pasaulio problemoms spręsti nėra lengva. „Šiandieniniame pasaulyje, — sako jis, — dar nėra sudaryta konkretaus visuotinių veiksmų plano. O jau būtų laikas veikti kaip ‛tarptautinei bendrijai’.“
Be abejo, geras vanduo yra būtinas sveikatai ir laimingam gyvenimui užtikrinti, bet tai ne viskas. Pirmiausia žmonės turėtų pripažinti, kad yra skolingi Tam, kuris duoda ir vandenį, ir gyvybę (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]; 100:3). Užuot alinę žemę ir eikvoję jos išteklius, žmonės turi ‛ją įdirbti ir prižiūrėti’, kaip mūsų pirmiesiems tėvams buvo liepęs Kūrėjas (Pradžios 2:8, 15, Brb; Psalmyno 115:16).
Kitoks vanduo
Vanduo yra neįkainojamas turtas, tad nenuostabu, kad Biblijoje žodis „vanduo“ vartojamas perkeltine prasme. Jei norime tikrai džiaugtis gyvenimu, turime pripažinti to simbolinio vandens šaltinį. Turime būti panašūs į vieną pirmajame šimtmetyje gyvenusią moterį, kuri Jėzaus Kristaus prašė: „Viešpatie, duok man to vandens“ (Jono 4:15). Apsvarstykime tą įvykį.
Jėzus prisėdo prie šulinio, buvusio vietovėje šalia dabartinio Nabluso (tikriausiai tą patį šulinį žmonės iš viso pasaulio dažnai lanko ir po šiai dienai). Čia atėjo viena samarietė. Kaip ir daugelis pirmojo šimtmečio moterų, ji nuolat ateidavo prie šulinio pasisemti vandens. Jėzus pasiūlė jai „gyvojo vandens“ — tai yra vandens šaltinį, kuris niekad neišsektų (Jono 4:10, 13, 14).
Aišku, moteris susidomėjo. Žinoma, „gyvasis vanduo“, apie kurį Jėzus kalbėjo, nebuvo vanduo tiesiogine prasme. Jėzus turėjo omeny simbolinį vandenį, kurį gerdami žmonės galės gyventi amžinai. Vis dėlto simbolinis ir tikras vanduo kai kuo panašūs: mums būtini jie abu, jei norime iš tiesų džiaugtis gyvenimu.
Dievas ne kartą pagirdė troškulio kamuojamą savo tautą. Jis stebuklingai aprūpino vandeniu didžiulę izraelitų minią, keliavusią per Sinajaus dykumą į Pažadėtąją žemę (Išėjimo 17:1-6; Skaičių 20:2-11). Dievo pranašas Eliziejus išvalė užterštą Jericho šulinį (2 Karalių 2:19-22). Kada atgailaujančių izraelitų likutis grįžo iš Babilono į tėviškę, Jehova davė jiems „vandens dykumoje“ (Izaijo 43:14, 19-21).
Dabar mūsų planetai ypač reikia neišsenkančio vandens šaltinio. Mūsų Kūrėjas, Jehova Dievas, išspręsdavo vandens problemas anksčiau, tad nejaugi jis to nepadarys ir ateityje? Biblija užtikrina, kad padarys. Kalbėdamas, kokia bus žemė, valdoma jo pažadėtos Karalystės, Dievas sako: „Ant plikų kalvų atversiu upes ir slėniuose šaltinius. Dykumą paversiu tvenkiniais, išdžiūvusią žemę — vandens versmėmis, ... kad žmonės matytų ir žinotų, stebėtų ir suprastų, jog visa tai padarė ranka Viešpaties“ (Izaijo 41:18, 20).
Biblijoje žadama, kad tuomet žmonės „nekęs nei alkio, nei troškulio“ (Izaijo 49:10). Nauja pasaulinė vyriausybė visam laikui panaikins vandens stygių. Ta vyriausybė, arba Karalystė, kurios mokė melsti Jėzus, valdys „teisingumu ir teisybe per amžius“ (Izaijo 9:6, 7, Brb; Mato 6:9, 10). Ilgainiui visa žmonija taps tikra tarptautine brolija (Psalmyno 72:5, 7, 8).
Jeigu dabar semiamės gyvybės vandens, sulauksime dienos, kai vandens užteks visiems.
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Viršuje: senovės Petros gyventojai mokėjo taupyti vandenį
Apačioje: nabatėjų vandens kanalas Petroje
[Šaltinio nuoroda]
Garo Nalbandian
[Iliustracija 10 puslapyje]
Vienoje Kanarų salyno saloje žemdirbiai išmoko auginti vynuoges ir figas beveik sausros sąlygomis
[Iliustracijos 13 puslapyje]
Ką Jėzus turėjo omenyje, žadėdamas šiai moteriai „gyvojo vandens“?