Mianmaras — „Aukso šalis“ — Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA

Mianmaras — „Aukso šalis“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MIANMARE

TARP kalnų virtinių, žyminčių sienas su kaimyninėmis Azijos šalimis, plyti „Aukso šalis“. Pietvakarinėje jos dalyje driekiasi Bengalijos įlanka, o pietus skalauja Andamanų jūra, todėl visa kranto linija tęsiasi daugiau nei 2000 kilometrų. Vakaruose ta šalis ribojasi su Bangladešu ir Indija, šiaurėje — su Kinija, o rytuose — su Laosu ir Tailandu. Ji kiek didesnė už Madagaskarą ir mažesnė už Teksaso valstiją (JAV). Kokia tai šalis? Mianmaras, anksčiau vadintas Birma.

Mianmare, kurį pirmieji gyventojai pavadino Aukso šalimi, yra daug vertingų išteklių: naftos, dujų, vario, alavo, sidabro, volframo ir kitų mineralų, taip pat brangakmenių, pavyzdžiui, safyrų, smaragdų, rubinų ir nefritų. Kiti šalies turtai — drėgnieji atogrąžų miškai, kuriuose auga tokie reti medžiai kaip tikmedis, palisandras ir pterokarpas. Tuose miškuose taip pat veisiasi daugybė gyvūnų: beždžionės, tigrai, lokiai, azijiniai buivolai, drambliai ir kiti. Tačiau didžiausias Aukso šalies turtas — jos gyventojai.

Mianmaro gyventojai

Mianmariečiai yra malonūs, romūs, mandagūs ir svetingi. Su atvykėliais jie elgiasi pagarbiai ir kilniai. Į suaugusiuosius vaikai paprastai kreipiasi „dėde“ arba „teta“.

Apsilankiusieji Mianmare dažnai atkreipia dėmesį į lygią pagyvenusių žmonių veido odą. Moterys sako, kad gražią odą padeda išlaikyti daugelio naudojama šviesaus aukso spalvos veido kosmetika, vadinama tanaka, gaminama iš rūgščiosios limonijos medžio. Sutrynusios tokio medžio šakelę ir užpylusios šiek tiek vandens, moterys pasigamina kremo, kuriuo gražiomis formomis išsitepa veidą. Tanaka ne tik lygina veido raukšles, vėsina odą, bet ir saugo ją nuo kaitrios atogrąžų saulės.

Mianmare tiek vyrai, tiek moterys paprastai vilki loundži — apdarą, kuris nesunkiai pasiuvamas iš kokių dviejų metrų ilgio audinio. Jo galai susiuvami. Moterys apsivynioja jį aplink liemenį panašiai kaip sijoną, o palaidą galą užsikiša už juosmens. Vyrai abu galus susiriša priekyje ties juosmeniu. Kuklūs ir laisvi loundži apdarai puikiai tinka atogrąžų klimatui.

Apsilankius turguje matyti, kad tenykščiai žmonės yra labai nagingi — moka meistriškai austi šilką, daryti papuošalus ir drožinėti. Iš tikmedžio, padauko ir kitokios medienos amatininkai dailiai išdrožia žmonių, tigrų, arklių, azijinių buivolų ir dramblių figūrėles. Sudėtingi papuošimai išraižyti net ant tokių kasdieną naudojamų daiktų, kaip stalviršiai, skiriamosios sienelės ir kėdės. Bet jei tikrai ketinate ten apsipirkti, pasirenkite derėtis!

Mianmaro amatininkus taip pat garsina puošnūs lakuoti dirbiniai — dubenėliai, lėkštės ir dėžutės. Šie gaminiai unikalūs neįprasta forma ir išraižytais raštais. Dirbinio pagrindas pinamas iš plonų bambuko atplaišų (į kokybiškesnius gaminius dar įpinama ašutų). Jį amatininkas padengia kartais net septyniais sluoksniais lako, kuris gaunamas sumaišius ticei, tai yra lakingojo žagrenio, aliejų su sudegintų gyvulių kaulų pelenais.

Kai lakas išdžiūsta, dirbinio paviršiuje amatininkas metaliniu rėžtuku išraižo papuošimą. Dar truputėlį padažius ir pašlifavus naudingas namų apyvokos daiktas tampa dar ir gražiu meno dirbiniu.

Didžiulė religijos įtaka

Maždaug 85 procentai mianmariečių yra budistai, o dauguma likusiųjų laiko save musulmonais arba krikščionimis. Šios šalies gyventojams, kaip ir visoje pietryčių Azijoje, religija nepaprastai svarbi. Vietos religiniai papročiai daugeliui atvykusiųjų iš svetur yra labai neįprasti.

Pavyzdžiui, budistų vienuoliai duoda įžadus neliesti moterų. Todėl moterys iš pagarbos stengiasi neiti prie jų per arti. Religinių papročių įtaką galima matyti net autobusuose. Atvykėlius iš Vakarų šalių gali sugluminti juose pakabintas užrašas: „Vairuotojo prašom neklausinėti atvykimo laiko.“ Gal vairuotojus vargina nekantrūs keleiviai? Ne. Budistai tiki, kad toks klausimas sutrikdys nats (dvasias) ir jos gali sukliudyti autobusui į reikiamą vietą nuvykti laiku!

Mianmaro istorija

Apie senovės Mianmarą žinoma nedaug, bet pirmosios gentys veikiausiai ten atsikraustė iš kaimyninių šalių. Šį kraštą Zuvunabumi (Aukso šalimi) pavadino, matyt, monų gentis. Tibetiečių—birmiečių kalbų grupei priklausančios gentys atsikėlė iš Himalajų rytų, o tajai — iš dabartinės Kinijos pietvakarių. Visas to krašto gentis skyrė kalnai, užtat ir dabar ten yra tiek daug genčių, kalbančių įvairiomis kalbomis.

XIX amžiaus pradžioje iš neseniai kolonizuotos Indijos atvyko pirmieji britai. Iš pradžių jie apsigyveno pietuose, o vėliau ir visoje šalyje. 1886 metais Birma (taip tada vadinosi Mianmaras) buvo prijungta prie Britų Indijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą Birma atsidūrė įnirtingų kovų centre. 1942 metais japonų armija per kelis mėnesius išstūmė iš šalies britus. Paskui buvo nutiestas liūdnai pagarsėjęs „Mirties geležinkelis“. Per sunkiai praeinamas džiungles 400 kilometrų nusidriekęs geležinkelis sujungė Birmos miestą Zanfjuzajatą su Tailando Nong Pladuku. Kadangi trūko metalo, didžioji dalis geležinkelio linijos buvo atgabenta iš Malajos (dabar Malaizijos teritorija). Apie nedidelę projekto dalį — tilto virš Kvai upės statybą — vėliau buvo sukurtas populiarus filmas.

Geležinkelį 400 dramblių padedami tiesė daugiau nei 300000 žmonių — karo belaisviai, Indijos ir Birmos civiliai. Per statybas žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Kadangi geležinkelį dažnai bombarduodavo sąjungininkų bombonešiai, juo mažai tebuvo pasinaudota ir ilgainiui jis buvo apleistas. Vėliau didžioji jo dalis buvo išardyta ir panaudota kitur.

Britų kariai vėl stojo į kovą su japonais ir 1945 metais Birmą atsikovojo. Bet britai valdė šalį labai trumpai; 1948-ųjų sausio 4 dieną ji gavo nepriklausomybę. 1989 metų birželio 22-ąją, Jungtinės Tautos patvirtino naują šalies pavadinimą Mianmaras.

Auksinių sostinių šalis

Bėgant amžiams Mianmaro sostinės keitėsi. Pavyzdžiui, pačiame šalies centre yra įsikūręs Mandalajaus miestas, populiariai vadinamas Auksiniu miestu. Šis 500000 gyventojų turintis miestas, pilnas įvairiais amžiais statytų pagodų, šalies sostine išbuvo iki pat britų okupacijos. 1857 metais karalius Mindonas Mandalajuje sau ir savo žmonoms pastatė didžiulius rūmus. Keturių kvadratinių kilometrų plotą užimantį senamiestį supa 8 metrų aukščio ir 3 metrų pločio (ties pamatu) siena. O sienas juosia 70 metrų pločio griovys.

1885 metais karaliaus Mindono įpėdinį Tibavą britai ištrėmė į Indiją, bet rūmų nelietė. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą jie sudegė iki pamatų. Mianmariečiai netrukus padarė puikią rūmų rekonstrukciją, taip pat atstatė didingus raudonos ir auksinės spalvų medinius pastatus. Juos lankytojai gali apžiūrėti ir šiandien.

200 kilometrų žemyn upe nuo Mandalajaus yra Pagano miestas. Tai kita senovės sostinė. Šis miestas buvo pastatytas daugiau nei prieš tūkstantį metų. Šlovės viršūnę jis pasiekė XI amžiuje, tačiau vos po 200 metų buvo apleistas. Ankstesnį miesto didingumą primena šimtai apgriuvusių šventyklų bei pagodų, esančių keleto jo kaimų apylinkėse.

Dabartinė sostinė Rangūnas (dar vadinama Jangonu) yra judrus miestas, kuriame gyvena daugiau nei trys milijonai žmonių, skubančių pypsinčiais automobiliais, autobusais ir atvirašoniais furgonais. Nors Rangūne dunkso daugybė senų pastatų, primenančių britų kolonizacijos laikus, ten pamatysi ir trijų juostų aveniu, virš horizonto kyšančius šiuolaikiškus aukštus viešbučius ir biurų pastatus.

Virš miesto iškilęs 98 metrų 2500 metų senumo Šve Dagono pagodos paauksuotas bokštas liudija apie senovės prabangą ir architektų genialumą. Sakoma, kad šventyklos viršūnė yra išpuošta kokiais 7000 deimantų ir kitokių brangakmenių, o pačiame viršuje įtaisytas 76 karatų deimantas. Šve Dagono pagoda, kaip ir daugelis kitų senovinių Mianmaro pastatų, nukentėjo per žemės drebėjimus, karus, todėl didžiąją jos dalį teko atstatyti.

Vis dėlto kai kurie tvirtina, kad svarbiausias Rangūno pastatas yra paauksuota Sulės pagoda. 46 metrų aukščio ir 2000 metų senumo Sulės pagoda stovi keturių pagrindinių miesto gatvių sandūroje. Šią šventyklą supa daugybė parduotuvių.

Dvasinis auksas

1914 metais į Rangūną iš Indijos atvažiavo du Biblijos tyrinėtojai (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) ieškoti žmonių, vertinančių pranašesnį — dvasinį — auksą. 1928 ir 1930 metais atvyko daugiau misionierių. 1939-aisiais jau veikė trys susirinkimai, kuriuose iš viso buvo 28 liudytojai. Iki 1938 metų Mianmare skelbimo darbą prižiūrėjo Indijos Jehovos liudytojų filialas, įsikūręs Bombėjuje. Paskui, iki 1940-ųjų, tuo rūpinosi Australijos filialas. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 metais, Rangūno centre buvo atidarytas Mianmaro Jehovos liudytojų filialas.

1978 metų sausį Mianmaro filialas buvo perkeltas į Inja Roud gatvę. Šis keturių aukštų biuro pastatas vadinamas Mianmaro Betelio namais. Šiandien daugiau nei 3000 Jehovos liudytojų poreikiais rūpinasi 52 asmenų Betelio šeima. Kadangi Mianmaras — daugiakalbė šalis, vertimas yra pagrindinis filialo darbas. Ir taip turtingą Aukso šalį Jehovos liudytojai savo triūsu praturtina dar vienu „aukso grynuoliu“.

[Žemėlapis 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BANGLADEŠAS

INDIJA

KINIJA

LAOSAS

TAILANDAS

MIANMARAS

Mandalajus

Paganas

RANGŪNAS

BENGALIJOS ĮLANKA

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Iš viršaus į apačią: vyras ir moteris susijuosę „loundži“; jaunas budistų vienuolis; „tanaka“ išsitepusios merginos

[Iliustracija 18 puslapyje]

Skelbimas žemės riešutų lauke

[Iliustracija 18 puslapyje]

Turguje galima nusipirkti medžio drožinių

[Šaltinio nuoroda]

chaang.com

[Iliustracija 18 puslapyje]

Taip raižomas lakuoto stalviršio raštas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Gražiai išpuoštas lakuoto medžio dubuo

[Šaltinio nuoroda]

chaang.com

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mianmaro Jehovos liudytojų filialas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]