Drėgnieji miškai. Kas juos išgelbės?

NORINT imtis spręsti atogrąžų miškų problemas, pirmiausia reikia šalinti jų priežastis. Kokios jos? Negalima visų bėdų paaiškinti tiesiog gausėjančių žemės gyventojų poreikiais. Juk derlingos žemės regionai lengvai galėtų išmaitinti daug daugiau žmonių, nei dabar yra pasaulyje.

Kai kurių šalių vyriausybės net susirūpinusios ūkio perprodukcija, dėl jos smunka maisto kainos. Kartais ūkininkai skatinami vietoje dirbamų žemių steigti poilsio zonas: stovyklavietes, golfo aikšteles arba parkus su laukine gyvūnija bei augalija.

Kodėl tuomet pasaulyje mažėja miškų? Be mūsų jau paminėtų priežasčių, yra dar kitos — gilesnės. Apie jas dabar ir pakalbėsime.

Tikrosios niokojimo priežastys

Dar gerokai prieš smarkiai pagausėjant planetos gyventojų daugelis vyriausybių grobė miškus trokšdamos galios ir turtų. Pavyzdžiui, Britų imperija dėl medienos poreikio laivų statybai išnaikino savo šalies ąžuolų giraites, o vėliau tikmedžių miškus Birmoje bei Tailande. Indijoje britai iškirto miškus kurui geležies liejykloms. Tas pats buvo daroma steigiant kaučiuko, kavos ir kakavos plantacijas.

O po Antrojo pasaulinio karo, išradus grandininius pjūklus ir buldozerius, pasidarė įmanoma miškus kirsti visai kitais mastais. Vis daugiau miškų tapo tiesiog pajamų šaltiniu.

Stambios kompanijos pirko didžiulius plotus derlingos žemės ir augino pelningas kultūras, kurioms nuimti panaudodavo techniką. Netekę darbo tūkstančiai kaimiečių patraukė į miestus. Kiti kėlėsi į drėgnuosius miškus. Tokias vietoves kartais vadindavo „žeme be žmonių žmonėms be žemės“. Kai laikui bėgant atvykėliai suprasdavo, kaip ten sunku ūkininkauti, dažniausiai jau būdavo per vėlu — didžiuliai miškų plotai būdavo nuniokoti.

Daugeliui miškų mirties nuosprendį pasirašė valdininkai. Leidimas kirsti mišką kainuoja didelius pinigus. Yra žinoma, jog nesąžiningi pareigūnai už kyšį išduoda trumpalaikius leidimus kompanijoms, o šios grobia medieną neatsižvelgdamos į jokią miško apsaugą.

Tačiau didžiausią grėsmę laukinei gyvūnijai ir augalijai kelia ne miškų kirtimas, bet miškingų vietovių pavertimas dirbama žeme. Kai kada, jei žemė derlinga, tai galbūt pateisinama. Bet dažniausiai korumpuoti arba nekompetentingi pareigūnai be reikalo leidžia iškirsti miškus ten, kur jie niekada nebeataugs.

Miškams žalą daro ir nelegalūs kirtėjai. Jie nusikalstamai iškerta vertingus medžius net nacionaliniuose parkuose. Kartais lentas pjauna tiesiog miške, nors tai draudžiama. Vietiniams gyventojams sumoka, kad šie išvežtų medieną dviračiais arba išneštų. Paskui, apeidami kontrolės punktus, sutemus sunkvežimiais išgabena nuošaliais kalnų keliais.

Vadinasi, miškų ir jų gyvūnijos bei augalijos praradimas nėra neišvengiamas gyventojų gausėjimo padarinys. Dažniausiai — tai neūkiškumo, godžios komercijos, nusikalstamumo ir paperkamos valdininkijos veiklos rezultatai. Jei taip, kokia viltis išsaugoti drėgnųjų atogrąžų miškų gyvybės įvairovę?

Kokia drėgnųjų miškų ateitis?

„Gerai prižiūrimi tik labai nedaugelis pasaulio atogrąžų miškų“, — rašoma knygoje The Cutting Edge: Conserving Wildlife in Logged Tropical Forest. Toliau sakoma: „Dabar vos keletas jų sėkmingai tvarkomi atauginamuoju būdu.“ Tai tikrai įmanoma, bet, deja, visame pasaulyje miškai ir toliau sparčiai naikinami.

Sakoma, jog Bolivija šiuo atžvilgiu — puiki išimtis: patvirtinta, jog čia atauginamuoju būdu kertama 25 procentai drėgnųjų atogrąžų miškų. Tačiau pasaulio mastu tai galbūt nesudaro nė vieno procento ir tėra apgailėtinai maža dalelė. Diduma atogrąžų miškų eksploatuojami negailestingai. Tokį naikinimą skatina savanaudiškumas. Ar išmintinga tikėtis, kad prekybininkai bei politikai nustos taip elgęsi ir ims branginti nepakeičiamą žmonijos paveldą?

Knygos Forests of Hope pabaigoje iškeltas toks idealas: „Atrasti tinkamiausią viso pasaulio žmonėms gyvenimo būdą ir jo laikytis, kad nebūtų niokojama nei žemė, nei jos ištekliai.“ Tikslas puikus, bet ar tikroviškas?

Ką žemei ir žmonijai numatė Kūrėjas? Pirmajai žmonių porai jis liepė: „Pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ (Pradžios 1:28) Taip, Dievas leidžia mums naudotis kūrinija. Bet leidimas ‘viešpatauti’ neduoda teisės naikinti.

Ar gali viso pasaulio žmonės taip pasikeisti, kad ‘nebeniokotų žemės ir jos išteklių’? Tai reikštų mylėti artimą ir gerbti Dievo kūrybą, kas taip reta šiais laikais. Viltis, kad žmonijos vadovai pasirinks tokią gyvenseną ir ją skatins, — iliuzija.

Tačiau Dievo Žodyje kalbama apie metą, kai visi žemės gyventojai mylės savo artimą ir savo Kūrėją. Biblijoje rašoma: „Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.“ (Izaijo 11:9; Psalmyno 37:29; Mato 5:5) Atkreipkite dėmesį: Dievo tauta pažįsta ir myli Jehovą, Didįjį Kūrėją, ir būtent todėl nedaro „jokios skriaudos“ ir „jokios niekšybės“. Be abejo, tokie žmonės neniokos žemės.

Tai nėra tik svajonė. Jau dabar Jehova renka ir moko nuoširdžiuosius. Studijuodami Dievo Žodį milijonai žmonių visoje žemėje išmoksta savo gyvenimą grįsti pasiaukojama meile kitiems. (Jono 13:34; 1 Jono 4:21) Šis žurnalas, kaip ir drauge leidžiamas Sargybos bokštas, padės daugiau sužinoti apie tokią gyvenseną ir kaip jos laikytis. Kviečiame jus mokytis ir toliau. Tai daryti tikrai verta.

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Užuot niokojęs nuostabią žemę, žmogus ja rūpinsis