Blyški ar įdegusi. Požiūris į odą keičiasi

KAS, jūsų manymu, rodo, kad esate puikios sveikatos? Galbūt išpuoselėtas, įdegęs kūnas? Su tuo sutiktų daugelis Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų. Bet taip buvo ne visuomet. Anksčiau europietės nešiojo plačiabryles skrybėles ir nuo saulės slėpėsi po skėčiais. Blyški oda buvo aristokratiškumo ženklas, o įdegis rodė, jog žmogus — juodadarbis.

Dar seniau odą šviesindavo produktais, kurie, kaip dabar žinoma, — nuodingi. Pavyzdžiui, apie 400 m. p. m. e. Graikijoje viena tokia priemonė buvo veido pudra iš švino karbonato. Šia nuodinga medžiaga gražindavosi ir Romos imperatoriaus Nerono žmona Popėja Sabina. XVI amžiuje kai kurios italės, norėdamos, kad veido oda atrodytų beveik permatoma, naudojo arseną. Bet nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios, kai prancūzų drabužių dizainerė Koko Šanel išpopuliarino saulės įdegį, daugeliui tai tebėra madingumo požymis. Todėl tokie žmonės valandų valandas praleidžia saulėkaitoje.

Tačiau tamsios odos trokšta ne visi mėgėjai būti lauke. Jiems geriau ne degintis, o atsipalaiduoti šildant saulutei ir pučiant švelniam vėjeliui. Kodėl jie turi saugoti odą nuo saulės?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Paplūdimys XX amžiaus pradžioje

[Šaltinio nuoroda]

Brown Brothers