Ar senatvė gali būti džiaugsminga?

ŠALTAS žiemos rytas. Pusė septynių. Evelina, gyvenanti Sovete (Pietų Afrika), ruošiasi keltis.a Namuose nėra centrinio šildymo, todėl išlįsti iš lovos tikra kankynė.

Moteris atsargiai ištiesia artrito sukaustytus kelius, per lovos kraštą nuleidžia kojas ir kiek pasėdi. Gėla pamažu atlėgsta. Evelina sukaupia visas jėgas ir dejuodama iš skausmo stojasi. Paskui, įsisprendusi rankas į šonus, pamažėle slenka į vonios kambarį. Tai mums primena prieš daugelį metų parašytos biblinės Mokytojo knygos fragmentą, kuriame tikslia ir vaizdinga kalba apibūdinami senatvės vargai (Mokytojo 12:5).

„Ačiū Dievui!“ — tarsteli sau Evelina. Ji ne tik sulaukė dar vienos dienos, bet ir prisivertė judėti, nors gelia visą kūną.

Tačiau graužia kitas rūpestis. „Juk nusilps atmintis“, — baiminasi moteris. Kartais ji pamiršta, kur pasidėjusi raktus, bet apskritai protas tebėra aiškus. „Meldžiuosi, kad jos neprarasčiau kaip kai kurie senukai“, — sako Evelina.

Būdama jaunesnė, ji niekada negalvojo apie senatvę. Bet metai, regis, prabėgo nepastebimai, ir dabar kūnas kaskart primena, kad jai — 74-eri.

Tiems, kas gyvena geresnėmis sąlygomis nei Evelina, neserga sunkiomis ligomis ir nepatiria didelės įtampos, šitas amžiaus tarpsnis galbūt malonus. Jie, kaip ir patriarchas Abraomas, sulaukia ‘žilos senatvės bei pasisotina gyvenimu’ (Pradžios 25:8, Brb). Kitiems gi senatvė — ‘skausmo dienos ir metai’, apie kuriuos tegali pasakyti: „Man jie nemalonūs!“ (Mokytojo 12:1). Viena apklausa parodė, jog išėjimą į pensiją daugybė žmonių vertina pesimistiškai.

O kaip į senatvę žiūrite jūs? Kokių sunkumų pagyvenusieji patiria? Ar sulaukus senyvo amžiaus proto galios neišvengiamai mažėja? Kaip gyvenimo rudenį išsaugoti dvasios ramybę?

[Išnaša]