Migelis Servetas — vienišas tiesos ieškotojas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

1553 metų spalio 27 dieną Ženevoje (Šveicarija) Migelis Servetas buvo pririštas prie stulpo ir sudegintas. Bausmės vykdytojas, Jono Kalvino vikaras Gijomas Farelis, susirinkusius stebėti egzekucijos perspėjo: „[Servetas] yra išmintingas vyras. Jis, be abejo, manė mokąs tiesos, bet pateko į Velnio rankas. [...] Saugokitės, kad taip neatsitiktų ir jums!“ Ką šitas nelaimingasis padarė, kad nusipelnė tokios žiaurios mirties?

MIGELIS SERVETAS gimė 1511 metais Viljanueva de Sichenos kaime (Ispanija). Mokslui buvo gabus nuo pat mažens. Pasak vieno biografo, „keturiolikos metų jau mokėjo graikų, lotynų bei hebrajų kalbas ir nusimanė apie filosofiją, matematiką bei teologiją“.

Ispanijos imperatoriaus Karolio V nuodėmklausys Chuanas de Kintana dar paauglį Servetą pasikvietė tarnauti pažu. Lydėdamas šeimininką oficialiose kelionėse po Ispaniją, jaunuolis matė, jog šalyje vyrauja religinė nesantaika, o žydai ir musulmonai tremiami arba jėga atverčiami į katalikybę.a

Būdamas šešiolikos Servetas atvyko į Tulūzos (Prancūzija) universitetą studijuoti teisės. Čia jis pirmą kartą pamatė visą Bibliją. Nors skaityti šią knygą buvo griežtai uždrausta, Servetas tai darė slapčia. Perskaitęs ją vieną kartą, davė įžadą perskaityti „dar tūkstantį kartų“. Tulūzoje Servetas greičiausiai studijavo Kompliuto poliglotą, kuriame buvo Šventojo Rašto tekstas originalo (hebrajų ir graikų) kalbomis ir vertimas į lotynų kalbą.b Biblijos studijavimas ir Ispanijos dvasininkų nuosmukis, kurį jis matė, privertė suabejoti katalikų religijos teisingumu.

Serveto abejonės dar sustiprėjo dalyvaujant Karolio V vainikavimo ceremonijoje. Ispanijos karalių Šventosios Romos imperijos imperatoriumi karūnavo popiežius Klemensas VII. Jis sėdėjo nešiojamajame soste, o karalius pabučiavo jam kojas. Vėliau Servetas rašė: „Savo akimis mačiau, su kokiu dirbtiniu iškilmingumu princai nešė ant pečių popiežių, o žmonės gatvėse jį garbino.“ Tokios pompastikos ir ekstravagancijos jaunuolis niekaip negalėjo suderinti su evangelijos paprastumu.

Ieško religinės tiesos

Taktiškai atsisakęs tarnybos pas Kintaną, Servetas pradėjo pats vienas ieškoti tiesos. Jis tikėjo, kad Kristaus mokymai buvo skirti ne teologams ar filosofams, o paprastiems žmonėms, kurie juos suprato ir jų laikėsi. Todėl Servetas nusprendė patyrinėti Bibliją originalo kalbomis ir atmesti bet kokį jai prieštaraujantį mokymą. Įsidėmėtina, kad žodis „tiesa“ bei jo vediniai Serveto raštuose kartojasi dažniau už bet kurį kitą.

Studijuodamas istoriją ir Bibliją Servetas priėjo prie išvados, kad per tris pirmuosius mūsų eros šimtmečius krikščionybė išsigimė. Jis išsiaiškino, kad Konstantinas ir jo įpėdiniai rėmė klaidingus mokymus, dėl kurių Trejybė ilgainiui tapo oficialia doktrina. Būdamas dvidešimties Servetas išleido knygą „Apie Trejybės paklydimus“ ir dėl to tapo svarbiausiu inkvizicijos taikiniu.

Servetas buvo įžvalgus. „Biblijoje, — rašė jis, — apie Trejybę neužsimenama. [...] Dievą pažįstame ne per savo pasipūtėliškus filosofinius samprotavimus, bet per Kristų.“c Servetas taip pat padarė išvadą, kad šventoji dvasia yra ne asmuo, bet veikiau Dievo veiklioji jėga.

Servetas sulaukė ir palankių atsiliepimų. Štai protestantų reformatorius Sebastianas Frankas rašė: „Ispanas Servetas savo traktate įrodinėja, kad Dievas yra tiktai vienas asmuo. Romos katalikų bažnyčia laikosi nuomonės, kad jis — viena triasmenė esybė. Aš esu linkęs pritarti ispanui.“ Vis dėlto už iššūkį, mestą pagrindinei doktrinai, nei Romos katalikų bažnyčia, nei protestantų bažnyčios Servetui niekada neatleido.

Biblijos studijos paskatino Servetą atmesti ir kitas Bažnyčios doktrinas. Jis buvo įsitikinęs, kad garbinti atvaizdus — irgi nebiblinis mokymas. Todėl, praėjus pusantrų metų nuo to laiko, kai buvo išleista knyga „Apie Trejybės paklydimus“, Servetas, turėdamas omenyje katalikus ir protestantus, pareiškė: „Nėra taip, kad visais atžvilgiais pritarčiau arba nepritarčiau vieniems ar kitiems. Man regis, jog abeji šiek tiek teisūs, šiek tiek klysta, bet ir vieni, ir antri kitų klaidas mato, o savų ne.“ Taip, jis buvo vienišas tiesos ieškotojas.d

Tačiau Serveto nuoširdumas nuo kai kurių klaidingų išvadų neapsaugojo. Pavyzdžiui, jis apskaičiavo, kad dar jo karta sulauks Armagedono ir Kristaus karaliavimo Tūkstantmečio.

Gilinasi į mokslą

Priverstas bėgti nuo persekiotojų, Servetas pasikeitė pavardę į Vijanovano ir apsigyveno Paryžiuje. Čia įgijo humanitarinių ir medicinos mokslų laipsnį. Jis troško dar daugiau žinių. Norėdamas suvokti, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas, Servetas ėmėsi skrodimų. Taip jis tapo galbūt pirmuoju europiečiu, aprašiusiu mažąjį kraujotakos ratą. Jo atradimai buvo įtraukti į veikalą „Krikščionybės atkūrimas“. Šitą atradimą jis padarė 75 metais anksčiau, nei visą kraujotakos sistemą aprašė Viljamas Harvis.

Be to, Servetas parengė naują Ptolemajo knygos „Geografija“ leidimą. Veikalas sulaukė tokio pasisekimo, kad kai kurie Servetą praminė lyginamosios geografijos ir etnografijos tėvu. Vėliau teisme Ženevoje mokslininką smerkė ir už tai, kad šioje knygoje Palestinos žemę aprašė kaip menkai dirbamą ir nederlingą. Servetas bandė apsiginti argumentuodamas, kad veikale kalbama apie esamą padėtį, o ne apie Mozės laikų žemę, tekėjusią pienu ir medumi.

Servetas parašė ir „Universalųjį veikalą apie sirupus“, kuriame išdėstė naują, nuosaikų požiūrį į vieną iš vaistų grupių. Knygoje pateiktos medicininės informacijos gausa rodo, kad šį mokslininką galima laikyti farmakologijos pradininku ir pirmuoju, kuris suprato, kokie svarbūs sveikatai yra vitaminai. Kadangi Servetas buvo daugybės sričių žinovas, kažkuris iš istorikų jį pavadino „vienu iškiliausių žmonijos protų, praturtinusių pasaulio kultūrą“.

Grėsmingas priešininkas

Tiesos ieškotojai visada turėdavo priešininkų (Luko 21:15). Tarp daugybės Serveto priešų buvo Jonas Kalvinas, kuris Ženevoje buvo įvedęs autoritarinį protestantų režimą. Pasak istoriko Vilio Diuranto, Kalvinas „diktatūrą palaikė ne įstatymo galia ar fizine jėga, bet stiprios asmenybės gebėjimu valdyti kitus“. Šis asmuo „kaip koks popiežius priešinosi žmogaus teisei pasirinkti tikėjimą“.

Servetas ir Kalvinas tikriausiai susipažino Paryžiuje dar būdami jauni. Jau iš pat pradžių tarp jų pasireiškė asmenybių konfliktas ir Kalvinas tapo aršiausiu Serveto priešu. Nors Kalvinas vadovavo Reformacijai, galiausiai jis įskundė Servetą katalikų inkvizicijai. Servetui vos pavyko pabėgti iš Prancūzijos į Šveicariją, tačiau priešininkai jį atpažino ir įkalino Ženevoje, pasienio mieste, kur Kalvino žodis prilygo įstatymui. Prancūzijoje buvo sudegintas Serveto atvaizdas.

Kalvino įsakymu kalėjime su Servetu buvo elgiamasi negailestingai. Tačiau per teismą Servetas pažadėjo pakeisti požiūrį, jei Kalvinas įtikins jį argumentuodamas iš Šventojo Rašto. Kalvinas to padaryti nesugebėjo. Servetą nuteisė sudeginti ant laužo. Kai kurių istorikų tvirtinimu, jis buvo vienintelis religinis disidentas, kurio atvaizdą sudegino katalikai, o jį patį — protestantai.

Religinės laisvės šauklys

Nors Kalvinas savo varžovą pašalino, pats prarado moralinį autoritetą. Servetui skirta niekuo nepagrįsta mirties bausmė papiktino įžvalgaus proto žmones visoje Europoje ir tapo svariu argumentu liberalizmo šalininkams, kurie reikalavo, kad dėl religinių įsitikinimų joks asmuo nebūtų baudžiamas mirtimi. Jie pasiryžo dar atkakliau kovoti už religijos laisvę.

Italų poetas Kamilas Renatas savo protestą išreiškė tokiais žodžiais: „Taip daryti nenurodo nei Dievas, nei jo dvasia. Kristus taip nesielgė su tais, kurie jį atmetė.“ O prancūzų humanistas Sebastjenas Šatejonas rašė: „Nužudyti žmogų tai — tik nužudyti žmogų, o ne apginti doktriną.“ Pats Servetas sakė: „Manau, žudyti žmones dėl to, kad šie kartais klysta interpretuodami Šventąjį Raštą, yra nepateisinama, nes žinome, jog būti suvedžioti gali net išrinktieji.“

Apie tai, kokį ilgalaikį poveikį visuomenei padarė mirties bausmės įvykdymas Servetui, knygoje „Migelis Servetas — proto galiūnas, humanistas ir kankinys“ rašoma: „Serveto mirtis buvo lemtingas posūkis nuo ketvirtojo amžiaus vyravusioje ideologijoje ir mąstysenoje.“ Toliau skaitome: „Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Servetas mirė, kad šiuolaikinėje visuomenėje sąžinės laisvė taptų kiekvieno asmens pilietine teise.“

1908-aisiais Prancūzijoje, Anmaso mieste, maždaug už penkių kilometrų nuo Serveto egzekucijos vietos, buvo pastatytas paminklas su užrašu: „Migelis Servetas, [...] geografas, gydytojas, fiziologas, moksliniais atradimais, atsidavimu ligoniams ir vargšams, tvirta nuostata bei sąžine prisidėjęs prie žmonijos gerovės. [...] Jo įsitikinimai buvo nepalaužiami. Jis paaukojo gyvybę gindamas tiesą.“

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 21 puslapyje]

Servetas ir Jehovos vardas

Kadangi Servetas ieškojo tiesos, jis vartojo Dievo vardą — Jehova. Tą patį darė Viljamas Tindelas, kai vertė Penkiaknygę. Nuo vertimo pasirodymo praėjus keliems mėnesiams, Servetas išleido veikalą „Apie Trejybės paklydimus“, kuriame vartojo Jehovos vardą. Leidinyje jis aiškino: „Kitas vardas, švenčiausias iš visų, יהוה, [...] gali būti išverstas taip: [...] ‘Jis — buvimo priežastis’, ‘Jis, iš kurio atsiranda visa’, ‘būties priežastis’.“ Servetas pabrėžė: „Vardu Jehova dera vadinti tiktai Tėvą.“

1542-aisiais Servetas išleido atnaujintą Santeso Pagnino Biblijos vertimą į lotynų kalbą (nuotrauka apačioje). Daugybėje paraštinių pastabų jis įrašė Dievo vardą. Taip pat nurodė jį paraštėse prie svarbiausių eilučių, pavyzdžiui, Psalmyno 83:19 [83:18, Brb], kur buvo pavartotas žodis „Viešpats“.

Paskutiniame darbe „Krikščionybės atkūrimas“ Servetas apie Dievo vardą, Jehova, rašė: „Nėra abejonių, [...] kad senovėje šį vardą tarė daugybė žmonių.“

[Iliustracija]

Paminklas Anmase (Prancūzija)

[Iliustracija 18 puslapyje]

XV amžiaus raižinys, kuriame pavaizduotas priverstinis Ispanijos musulmonų krikštas

[Šaltinio nuoroda]

Capilla Real, Granada

[Iliustracija 19 puslapyje]

Leidinio „Apie Trejybės paklydimus“ pirmasis puslapis

[Šaltinio nuoroda]

From the book De Trinitatis Erroribus, by Michael Servetus, 1531

[Iliustracija 20 puslapyje]

Servetas tyrinėjo mažąjį kraujotakos ratą

[Šaltinio nuoroda]

Anatomie descriptive et physiologique, Paris, 1866-7, L. Guérin, Editor

[Iliustracija 20 puslapyje]

Serveto „Universalusis veikalas apie sirupus“ davė pradžią farmakologijai

[Iliustracija 21 puslapyje]

Jonas Kalvinas tapo aršiu Serveto priešininku

[Šaltinio nuoroda]

Biblioteca Nacional, Madrid

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Biblioteca Nacional, Madrid