Dantų skausmas. Šimtmečiai kančios

Viduramžiai. Vieno miesto turgaus aikštėje išsipustęs šarlatanas giriasi galįs be skausmo ištraukti dantį. Jo bendrininkas lyg dvejodamas žengteli į priekį. Tada tariamasis daktaras ryžtingu mostu „ištraukia“ ir iškėlęs parodo miniai kruviną krūminį dantį. Netrukus ir kiti danties gėlos iškankinti žmonės ryžtasi atverti savo kišenę ir burną. Būgnų dundesys bei trimitų skardas nustelbia nelaimėlių klyksmą, kad neatbaidytų kitų „pacientų“. Po kelių dienų galbūt ne vienam prasidės kraujo užkrėtimas, bet tada šarlatano jau ir pėdos bus ataušusios.

DABAR tokių sukčių paslaugomis naudotis tenka nedaugeliui. Šiuolaikiniai dantistai gali išvaduoti nuo dantų skausmo, o dažnai išsaugoti ir patį dantį. Vis dėlto daugelis į stomatologijos kabinetą išsiruošia labai nenoriai. Tačiau pažvelgę, kaip dantistai išmoko palengvinti savo pacientų kančias, galbūt labiau įvertinsime dabartinius specialistus.

Sakoma, jog ėduonis — antra labiausiai paplitusi liga po slogos. Beje, tai nėra tik šių laikų bėda. Karalius Saliamonas poetine kalba aprašo, kad ir senovės Izraelyje dažnas pagyvenęs žmogus mažai beturėjo kuo kramtyti (Mokytojo 12:3).

Neaplenkė nė karalių

Nors Elžbieta I buvo Anglijos karalienė, dantų skausmo neišvengė. Vienas vokietis, lankęsis rūmuose ir pastebėjęs karalienės pajuodusius dantis, pareiškė: „Atrodo, tai viena iš anglams būdingų ligų, kuri įsimeta vartojant pernelyg daug cukraus.“ 1578-ųjų gruodį danties gėla karalienę vargino dieną naktį. Gydytojai patarė skaudamą dantį ištraukti, tačiau ji atsisakė — matyt, baiminosi, jog ši procedūra bus labai skausminga. Norėdamas karalienę padrąsinti, Londono vyskupas Džonas Eilmeris jai matant leido ištraukti savo dantį, greičiausiai išgedusį. Koks kilnus poelgis, juk tas senyvas vyras ir taip vos kelis juos beturėjo!

Anais laikais nekilmingiems žmonėms sopantį dantį išraudavo kirpėjas ar net kalvis. Bet ilgainiui cukrų įpirkti pajėgė vis dažnesnis, todėl daugėjo ir besiskundžiančių danties skausmais. Vadinasi, reikėjo vis daugiau įgudusių dantų traukikų. Dėl to dantų gydymu susidomėjo kai kurie gydytojai bei chirurgai. Tačiau jiems teko mokytis iš savo klaidų, nes išmanantys šį amatą pavydžiai saugojo paslaptis. Knygų ta tema irgi beveik nebuvo.

Praėjus maždaug šimtmečiui nuo Elžbietos I laikų, Prancūziją valdė Liudvikas XIV. Dantų skausmą jis kentė kone visą gyvenimą. 1685-aisiais jam ištraukė visus viršutinio žandikaulio kairės pusės dantis. Kai kurie tvirtina, jog būtent dantų infekcijos pastūmėjo karalių tais metais pasirašyti pražūtingą dekretą, panaikinantį religijos laisvę Prancūzijoje. Tai sukėlė žiaurų religinių mažumų persekiojimą.

Šiuolaikinės stomatologijos pradžia

Prabangi karaliaus Liudviko XIV gyvensena darė įtaką visai Paryžiaus aukštuomenei ir davė pradžią gydytojo stomatologo specialybei. Asmens pasisekimas rūmuose bei aukštuomenėje priklausė nuo madingos išvaizdos. Dirbtinių dantų, dedamų labiau dėl grožio nei dėl to, kad būtų kuo kramtyti, paklausa didėjo. Todėl atsirado nauja grupė chirurgų — dantistų, aptarnaujančių visuomenės grietinėlę. Paryžiuje žymiausias iš jų buvo Pjeras Fošaras, operuoti išmokęs Prancūzijos kariniame jūrų laivyne. Jis priekaištavo chirurgams, kad tie nesiima traukti dantų ir šį darbą palieka apie tai menkai tenusimanantiems kirpėjams bei šarlatanams. Fošaras buvo pirmas gydytojas, save vadinęs dantų chirurgu.

Sulaužydamas tradiciją saugoti amato paslaptis, jis 1728 metais parašė knygą, kurioje atskleidė visa, ką žinojo apie dantų chirurgiją. Todėl buvo pramintas „stomatologijos tėvu“. Fošaras pirmas ėmė sodinti pacientus į specialią kėdę, o ne ant grindų. Be to, išrado penkis įrankius dantims traukti. Tačiau Fošaras dantis ne tik traukė. Jis sukūrė dantų grąžtą ir sugalvojo, kaip juos užplombuoti. Negana to, išmoko užpildyti šaknies kanalą ir prie jos pritvirtinti dirbtinį dantį. Jo protezai, išdrožti iš dramblio kaulo, turėjo spyruoklę, kuri prilaikydavo viršutinę jų dalį. Fošaro dėka dantų gydymas buvo pripažintas kaip profesija. Jo laimėjimai tapo žinomi netgi už Atlanto.

Pirmojo JAV prezidento kančios

Šimtmečiu vėliau už karalių Liudviką XIV gyvenusį Džordžą Vašingtoną irgi kamavo dantų skausmas. Po dantį jam ištraukdavo kone kasmet — su pirmuoju teko atsisveikinti sulaukus vos dvidešimt dvejų. Tik pagalvokite, kaip nelengva jam buvo vadovauti Kontinentinei armijai, kai nuolat tekdavo kęsti gėlą! 1789-aisiais tapęs pirmuoju Jungtinių Valstijų prezidentu, Vašingtonas, galima sakyti, jau neturėjo dantų.

Dėl bedantės burnos ir blogai pritaikytų protezų jis jautėsi prislėgtas. Vašingtonas stengėsi sukurti gerą naujos valstybės prezidento įvaizdį ir buvo įsitikinęs, kad jo išvaizda be galo svarbi. Tais laikais dantų protezai buvo ne liejami, o išdrožiami iš dramblio kaulo, tad juos būdavo sunku pritvirtinti. Tokių pat nepatogumų kaip Vašingtonas patyrė ir Anglijos džentelmenai. Sakoma, jog anglų humoras toks sausas dėl to, kad jie vengė garsiai juoktis, nes tada pasimatytų dirbtiniai dantys.

Gandas, jog Vašingtonas nešiojo medinius protezus, ko gero, pramanytas. Jie buvo padaryti iš žmogaus dantų, dramblio kaulo bei švino. Vašingtono dantistai „žaliavos“ tikriausiai įsigydavo iš kapų plėšikų. Be to, prekeiviai dantimis neretai sekdavo paskui kariuomenę ir po mūšio išlupdavo žuvusių arba mirtimi besivaduojančių karių dantis. Taigi protezai buvo prabangos dalykas, prieinamas vien turtuoliams. Tik išradus vulkanizuotą kaučiuką, iš kurio pradėta daryti protezo pagrindą, nuo XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio juos galėjo įsigyti ir paprasti žmonės. Nors Vašingtono dantistai buvo geriausi savo srities žinovai, jie iki galo nesuprato, kodėl dantis skauda.

Kodėl gi juos gelia

Nuo žilos senovės iki pat XVIII amžiaus žmonės manė, kad dantų skausmus sukelia kirmėlytės. 1890 metais amerikietis dantistas Vilebis Mileris, dirbantis Berlyno Humboltų universitete, nustatė, dėl ko įsimeta ėduonis — viena pagrindinių danties skausmo priežasčių. Pasirodo, tam tikros rūšies bakterijos, kurios gerai dauginasi saldžioje terpėje, gamina rūgštį, o būtent ši ir gadina dantis. Bet kaip nuo ėduonies apsisaugoti? Tai išaiškėjo visai atsitiktinai.

Ilgą laiką Kolorado valstijos (JAV) dantistai svarstė, kodėl tokios daugybės čia gyvenančių žmonių dantys dėmėti. Galiausiai paaiškėjo, kad dėl to kaltas fluoridų perteklius vandenyje. Tyrinėdami šią problemą, mokslininkai netikėtai atskleidė labai svarbų dalyką, galintį padėti išvengti dantų skausmo, — žmonių, nuo mažumės gėrusių vandenį, kuriame stigo fluoridų, dantys buvo labiau išgedę. Šių junginių, o jų paprastai būna daugelyje natūralių vandens šaltinių, yra ir danties emalyje. Kai žmonės, vartoję vandenį, turintį nepakankamai fluoridų, jų ima gauti kiek reikia, ėduonies atvejų sumažėja net 65 procentais.

Pagaliau paslaptis atskleista! Kaip matome, dažniausiai danties skausmą sukelia ėduonis. O ėduoniui įsimesti padeda cukrus. Gesti dančiui kliudo fluoridai. Žinoma, jie nepakeis tinkamo dantų valymo šepetėliu ir vaškuotu siūlu.

Neskausmingo gydymo beieškant

Kol dar nebuvo išrasta anestetikų, gydantis dantis tekdavo iškęsti baisias kančias. Dantistai aštriu instrumentu išgremždavo jautrų, ėduonies pažeistą dantį, tada skylutę užtaisydavo karštu metalu. Kadangi jokio kito gydymo nežinojo, dantį su užkrėsta pulpa pridegindavo į šaknies kanalą kišdami iki raudonumo įkaitintą geležinį virbalą. Be specialių įrankių ir anestetikų dantį traukti irgi būdavo baisi kankynė. Dažnas tam ryždavosi tik todėl, kad ilgiau kęsti danties skausmo nebepajėgdavo. Nors žmonės jau ne vieną šimtmetį vartojo žolinius preparatus, pavyzdžiui, opijų, kanapes, mandragoras, šie skausmą tik apmalšindavo. Ar ateis toks laikas, kai dantis bus galima gydyti be skausmo?

Kai 1772 metais anglų chemikas Džozefas Pristlis pirmą sykį pagamino azoto suboksido, arba linksminamųjų dujų, netrukus buvo pastebėta, kad jos turi anestetinių savybių. Bet kaip anestetiko jų niekas nenaudojo iki 1844-ųjų. Tų metų gruodžio 10-ą dieną Hartfordo (Konektikuto valstija, JAV) dantistas Horacijus Velsas dalyvaudamas paskaitoje, kurioje žmonės buvo linksminami šiomis dujomis, pastebėjo, kad jų veikiamas vienas vyras nusibrozdino blauzdą į gremėzdišką suolą, bet skausmo, atrodo, nejuto. Velsas buvo atjautus gydytojas ir sielodavosi matydamas, kokias kančias sukelia savo pacientams. Todėl iškart sumojo, kad šias dujas galima panaudoti kaip anestetiką. Bet pirmiausia nusprendė pats išbandyti, kaip jos veikia. Jau kitą dieną Velsas atsisėdo į savo darbo kėdę ir kvėpavo dujomis, kol neteko sąmonės. Tada vienas iš kolegų jam ištraukė skaudamą proto dantį. Tai buvo istorinis įvykis. Pagaliau tapo įmanoma dantis gydyti be skausmo!a

Nuo to laiko stomatologija gerokai ištobulėjo, todėl šiandien pas stomatologą eiti išties daug maloniau.

[Išnaša]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Pirmojo JAV prezidento Džordžo Vašingtono dantų protezai iš dramblio kaulo

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of The National Museum of Dentistry, Baltimore, MD

[Iliustracija 29 puslapyje]

Traukiant dantį pirmą kartą kaip anestetikas panaudotas azoto suboksidas (piešinys, 1844 m.)

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of the National Library of Medicine

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 27 puslapyje]

Courtesy of the National Library of Medicine