Galingi ir prisitaikantys skydai
KOSMOSAS — pavojų kupina erdvė, kurioje daug mirtinos spinduliuotės ir meteoroidų. Tačiau per šią galaktikos „šaudyklą“ mūsų žydroji planeta skrieja palyginti nekliudoma. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, ją saugo nepaprasti šarvai — stiprus magnetinis laukas ir pagal „reikmes“ pritaikyta atmosfera.
Žemės magnetinis laukas prasideda planetos gelmėse ir nusitęsia toli į kosminę erdvę, kur sudaro nematomą skydą, vadinamą magnetosfera (dešinėje). Šis skydas apsaugo mus nuo kosminės spinduliuotės, kad ji nesmogtų Žemei visa jėga, taip pat nuo Saulės keliamų pavojų, kaip antai: Saulės vėjo — nuolatinio elektringųjų dalelių srauto, Saulės žybsnių, kurie per kelias minutes išskiria tiek energijos, kiek milijardai vandenilinių bombų, ir Saulės vainiko medžiagos išmetų — milijardų tonų masės, išsviedžiamos į kosminę erdvę. Pastarasis reiškinys kartu su Saulės žybsniais sukelia ryškias pašvaistes (žemiau dešinėje) — spalvingą šviesos žaismą viršutiniame atmosferos sluoksnyje netoli Žemės magnetinių polių.
Žemės atmosfera — dar viena apsauga. Jos išorinėje dalyje, stratosferoje, yra ozono. Tai deguonies atmaina, sugerianti iki 99 procentų į ją patenkančių ultravioletinių spindulių (UV). Ozono sluoksnis saugo nuo pavojingos spinduliuotės daugybę gyvybės formų, pradedant žmonėmis ir baigiant planktonu. Įdomu, kad stratosferoje ozono kiekis nėra pastovus — jis kinta tiesiog proporcingai UV stiprumui. Taigi ozono sluoksnis yra prisitaikantis veiksmingas skydas.
Be to, atmosfera kasdien sulaiko milijonus Žemę bombarduojančių meteoroidų, kurių dydis įvairuoja nuo grūdelio iki didelio akmens. Laimei, dauguma jų atmosferoje sudega, palikdami švytinčius pėdsakus, vadinamus meteorais.
Tačiau Žemės skydai praleidžia spinduliuotę, kuri būtina gyvybei, — šilumą ir šviesą. Atmosfera netgi padeda šilumai pasklisti po visą planetą, o naktį tarsi antklodė ją sulaiko, kad taip greit neišsisklaidytų.
Atmosfera ir magnetinis laukas išties yra kūrybos stebuklai, kurių dar iki galo nesuprantame. Tą patį galima pasakyti ir apie dar vieną Žemės fenomeną — gausybę vandens skysčio būsenos.