Aukso amžius valdant karalienei Elžbietai — mitas ar tikrovė?

DAR tebegyvendama ji jau buvo legendinė asmenybė. Jos šlovę įamžino rašytojai, poetai, dramaturgai ir šiuolaikinių filmų kūrėjai. Ypač pastaraisiais metais apie ją išleista nemažai knygų bei surengta daugybė parodų. Tarptautinės viešosios nuomonės apklausos duomenimis, ši moteris pateko į žymiausių britų dešimtuką. Ji — Anglijos karalienė Elžbieta I.

Kodėl ši monarchė, savo laikais žinoma kaip Skaisčioji karalienė arba Geroji karalienė Betė, taip patraukė žmonių dėmesį? Ar jos valdymo laikotarpis išties buvo aukso amžius?

Paveldėjo begalę problemų

Elžbieta Tiudor gimė 1533 metais. Mergaitės atėjimas į pasaulį jos tėvą karalių Henriką VIII labai nuvylė. Mat jis desperatiškai troško įpėdinio — sūnaus, kurio Elžbietos motina Ana Bulin, antroji Henriko VIII žmona, taip ir nepagimdė. Henrikas nukirsdino jai galvą, nors, kaip manoma, kaltinimai prieš ją buvo suklastoti. Elžbietai tada buvo vos dveji metai.

Tuomet Henrikas jau buvo nutraukęs ryšius su Romos popiežiumi ir pasiskelbęs vyriausiąja Anglijos bažnyčios galva. Po Henriko mirties 1547-aisiais jo mažamečio sūnaus Eduardo VI religiniai patarėjai stengėsi Angliją paversti grynai protestantiška valstybe. Eduardas valdė vos šešerius metus. Jam mirus, per trumpą ir kruviną Elžbietos įseserės, karalienės Marijos I, valdymo laikotarpį šalis vėl grįžo prie Romos katalikybės.a 1558-aisiais, į sostą atsisėdus 25 metų Elžbietai, Anglija buvo ne tik draskoma religinės nesantaikos, bet ir beveik priėjusi prie bankroto ribos. Šalis jau buvo praradusi savo paskutines valdas Prancūzijoje, be to, labai realų pavojų jai kėlė Ispanija.

Vos pradėjusi valdyti Elžbieta pasirinko gabius patarėjus. Kai kurie jai tarnavo kone visus 44 jos karaliavimo metus. Pirmoji problema, kurią karalienė ėmėsi spręsti, buvo religija. Kaip teigiama viename Nacionalinio laivininkystės muziejaus pranešime, ji nusprendė „atkurti Reformaciją ir įtvirtinti Anglijos bažnyčią, kuri būtų nei katalikiška, nei griežtai protestantiška“. Norėdama nuraminti tuos, kam buvo nepriimtina, kad moteris būtų aukščiausioji Bažnyčios galva, Elžbieta tapo vyriausiąja jos valdytoja. Paskui parlamentas išleido Tikėjimo vienodumo aktą, kuriuo įtvirtino Anglijos bažnyčios propaguojamą tikėjimą bei papročius, kartu išsaugodamas kai kurias katalikų ceremonijas. Tačiau šis kelias „tarp dviejų ugnių“ neišvengiamai nepatiko tiek daugumai katalikų, tiek dar nelankstesniems už juos protestantams — puritonams.

Elžbietai nedavė ramybės ir kita, daugiau asmeninė, problema — kaip pelnyti atsidavimą ir pagarbą tautos, tebejaučiančios Marijos I pragaištingo valdymo padarinius. Elžbieta nusprendė paversti pranašumu tai, kad ji — moteris. Istorikas Kristoferis Heigas aiškina: „Soste Elžbieta buvo Skaisčioji karalienė, Bažnyčiai — motina, kilmingiesiems — teta, tarybos nariams — priekabi žmona, dvariškiams — vilioklė.“ Toks savęs pateikimas buvo karalienės slaptas ginklas — taip ji nuolat leisdavo suprasti, kad nepaprastai visus myli. Žmonės ją irgi mylėjo — bent jau taip Elžbieta jiems nuolat tvirtino — tad netrukus visi tuo ir patikėjo.

Parlamentas trokšte troško, kad Elžbieta ištekėtų ir pagimdytų įpėdinį — protestantą. Karalienės rankos siekė ne vienas karališkos kilmės pretendentas. Elžbieta dėdavosi tokiais pasiūlymais susidomėjusi ir mėnesių mėnesiais, kartais net metais, vesdavo derybas dėl vedybų, o kai politiniais sumetimais tai būdavo naudinga, siūlymus atmesdavo.

Vykdydama religijos atžvilgiu „nuosaikią“ politiką, Elžbieta tapo prieš ją nukreiptų sąmokslų taikiniu. Čia progos tik ir laukė jos pusseserė, katalikė Marija Stiuart, kurią katalikiškoji Europa laikė teisėta Marijos I įpėdine. Pavojus iš tos pusės dar padidėjo 1568-aisiais, kai Marija buvo priversta atsižadėti Škotijos sosto ir bėgti į Angliją. Nors Marijai buvo skirtas namų areštas, netrukus ji atsidūrė katalikų sąmokslininkų, ketinusių nuversti karalienę — protestantę, — dėmesio centre. Bet savo priešininkei, monarchei, skirti mirties bausmę Elžbieta griežtai atsisakė. 1570 metais popiežius Pijus V išleido bulę, kurioje pareiškė, kad Elžbieta atskiriama nuo bažnyčios, o jos pavaldiniai atleidžiami nuo pareigos karalienei paklusti. Kitas popiežius, Grigalius XIII, nuėjo dar toliau — patikino, kad nebus jokia nuodėmė įsiveržti į Angliją ir karalienę nuversti jėga. Įvykiai pasiekė kulminaciją, kai išaiškėjo Antonio Babingtono sąmokslas, į kurį, kaip pasirodo, buvo įvelta ir Marija. Tad Elžbietai neliko nieko kita, kaip imtis atsakomųjų veiksmų. Parlamentui primygtinai reikalaujant, 1587-aisiais karalienė galiausiai sutiko, kad Marijai būtų įvykdytas mirties nuosprendis. Katalikiškoji Europa, o ypač Ispanijos karalius Pilypas II, baisiai įtūžo.

Akiplėšiška kataliko Pilypo strategija

Pilypas — tuo metu galingiausias valdovas Europoje — išlaikyti katalikybę Anglijoje stengėsi jau tada, kai Elžbieta tapo karaliene. Jis paprašė Elžbietos rankos, bet ši jo pasiūlymo nepriėmė. Anglų piratai, mesdami iššūkį ispanų kolonijiniam viešpatavimui, daug metų plėšė ispanų laivus bei uostus. Negana to, Pilypą siutino, kad Elžbieta rėmė už nepriklausomybę nuo Ispanijos kovojančius Nyderlandus. Taigi Marijai Stiuart įvykdyta mirties bausmė buvo paskutinis lašas, perpildęs Pilypo kantrybės taurę. Popiežiaus skatinamas, jis ėmė regzti planą, pagal kurį Ispanijos armada — galinga daugiau kaip 130 laivų flotilė — turėjo nuplaukti į Nyderlandus, sulaipinti į laivus didžiulę armiją, perplaukti Lamanšą ir užgrobti Angliją. Kol flotilė ruošėsi žygiui, apie rengiamą sąmokslą sužinojo anglų šnipai. Elžbieta pasiuntė serą Francį Dreiką su 30 laivų flotile į Kadiso uostą Ispanijoje, kur šie sunaikino nemažą dalį rinktinių priešininko laivų, priversdami armadą metams atidėti žygį.

Kai galiausiai 1588-aisiais armada paliko uostą, anglų laivynas jau buvo pasirengęs ją sutikti. Nors ir atakuojami, ispanų laivai perplaukė Lamanšą ir, nepatyrę pernelyg didelės žalos, išmetė inkarus priešais Prancūzijos Kalė uostą. Kitą naktį anglai armados link pasiuntė aštuonis branderius.b Apimti panikos ispanų laivai išsisklaidė, o po kelių įnirtingų susirėmimų pietvakarių vėjas juos jau nešė tolyn nuo Anglijos į šiaurę Škotijos link. Audros, siaučiančios prie Škotijos ir Airijos vakarinės pakrantės, sudaužė pusę ispanų laivų, o likusieji vargais negalais pargrįžo į Ispaniją.

„Aukso amžius“ prasideda

Elžbietos valdymo pradžioje Anglija užjūryje valdų neturėjo. Ispanija, priešingai, krovėsi milžiniškus turtus iš didžiulių teritorijų, užkariautų Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Anglija irgi troško savo „kąsnio“. Todėl apsukrūs verteivos, pakėlę bures leidosi per vandenynus ieškodami šlovės, turtų ir naujų prekybos kelių į Kiniją bei Tolimuosius Rytus. Seras Francis Dreikas tapo pirmuoju kapitonu, kuris savo laivu išplaukė aplink pasaulį ir prie vakarinių Pietų bei Šiaurės Amerikos krantų plėšė brangenybių prikrautus Ispanijos laivus. Stengdamasis pakirsti ispanų monopolį Naujajame Pasaulyje, seras Valteris Rolis rėmė bandymus įkurti koloniją Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje. Teritoriją, kurią užėmė, Rolis pavadino Virdžinija Anglijos Skaisčiosios (anglų kalba „Virgin“) karalienės garbei. Nors tie pirmieji bandymai kolonizuoti svetimas žemes nebuvo sėkmingi, jie sužadino Anglijos norą leistis į panašius žygius ateityje. Kai buvo sumušta Ispanijos „Nenugalimoji armada“, Anglijos pasitikėjimas savo laivynu ėmė augti, ir Elžbieta pradėjo remti besimezgančius prekybos ryšius kitoje pasaulio pusėje — pietryčių Azijoje. Tai buvo pirmosios užuomazgos Britanijos imperijos, kuri ilgainiui aprėpė visą pasaulį.c

O šalies viduje tuo metu susirūpinta švietimu. Buvo atidaromos naujos mokyklos, didesniam skaičiui studentų atvėrusios duris į literatūros pasaulį. Troškimas skaityti bei pažanga leidybos srityje sukėlė kultūrinį sprogimą. Tai buvo Viljamo Šekspyro ir kitų didžiųjų dramaturgų amžius. Žiūrovai veržte veržėsi į naujai atidaromus teatrus mėgautis spektakliais. Poetai rašė gražbyliškus sonetus, o kompozitoriai kūrė naujovišką muziką. Įgudę menininkai tapė dailias karalienės bei jos dvariškių miniatiūras. Bažnyčiose ir namuose garbingą vietą užėmė nauji Biblijos vertimai. Bet aukso dienos truko neilgai.

Aukso amžiaus spindesys blanksta

Elžbietos valdymo pabaiga buvo kupina sunkumų. Pergyvenusi savo patikimus patarėjus, ji teikė privilegijas nedaugeliui išrinktųjų, taip rūmuose išprovokuodama didžiulę konkurenciją ir net nepasisekusį maištą. Karalystėje vėl įsiplieskė religinė nesantaika. Katalikai atsisakydavo lankyti protestantų pamaldas ir buvo vis labiau persekiojami. Elžbietos karaliavimui einant į pabaigą, maždaug 200 kunigų ir pasauliečių buvo įvykdyta mirties bausmė. Puritonai irgi buvo kalinami ir baudžiami mirtimi. Prieš Anglijos valdžią ėmė maištauti Airija, be to, tęsėsi karas su Ispanija. Dėl ketverius metus iš eilės menko derliaus padaugėjo bedarbių ir valkatų, žmonės maištavo dėl aukštų maisto kainų. Elžbieta gyveno ilgiau, nei truko jos populiarumas. Ir savo Skaisčiąją karalienę anglai nustojo mylėję.

Elžbieta — paskutinė valdovė iš Tiudorų dinastijos — pamažu pavargo gyventi ir 1603-iųjų kovo 24-ąją mirė. Tauta šią žinią sutiko bežade tyla, o vakare gatvėse jau rengė pokylius su laužais — šventė naujo monarcho atėjimą. Pagaliau jie turėjo karalių — protestantą — Jokūbą VI iš Škotijos, Marijos Stiuart sūnų. Tapęs Anglijos karaliumi Jokūbu I, jis padarė tai, ko negalėjo padaryti Elžbieta — vieno monarcho valdžioje sujungė dvi karalystes. Tačiau pradžioje kilusį žmonių optimizmą netrukus aptemdė nusivylimas, ir tauta ėmė ilgėtis savo gerosios karalienės Betės laikų.

Ar tai iš tikrųjų buvo aukso amžius?

Senovės istorikai Elžbietą liaupsino. Praėjus keleriems metams po jos mirties, Viljamas Kamdenas jos valdymo laikotarpį aprašė kaip pažangų aukso amžių, per kurį karalienė įkvėpė savo pavaldinius laikyti save didžiąja tauta. Šio įvaizdžio niekas nemėgino neigti ištisus šimtmečius. Baigiantis XIX amžiui Elžbietos šlovė pakilo dar labiau, nes buvo manoma, kad būtent jos valdymo metu užgimė Britanijos imperija, kuri dabar jau valdė ketvirtadalį pasaulio.

Kai kurie mūsų laikų istorikai nežiūri į Elžbietos valdymą pro tokius rožinius akinius. Leidinyje The Oxford Illustrated History of Britain rašoma: „Reputacija, kurią Elžbieta pelnė po savo mirties, pranoksta jos realius nuopelnus. O iš tikrųjų jos pačios vedama propaganda, [...] ilgaamžiškumas, sutapimas, kad ji valdė Šekspyro laikais, bei atsitiktinis armados sutriuškinimas visus mus paskatino prisidėti prie liaupsių choro ir ignoruoti tą paprastą faktą, kad ji ramiai leido Anglijai tapti nevaldoma šalimi.“ Paaiškindamas, kodėl istorikai karalienės valdymą vertino būtent taip, anksčiau cituotas Heigas rašo: „1603-iaisiais Elžbieta visų akyse tebuvo sena kvaila moteris, mat žmonės su viltimi žvelgė į karalių iš Stiuartų dinastijos. Bet apie 1630 metus, kai šios dinastijos valdovai lūkesčių nepateisino, ji tapo visų karališkųjų dorybių įsikūnijimu.“

Nėra abejonių, kad vyrų valdomame pasaulyje Elžbieta buvo išskirtinė moteris. Protinga bei ryžtinga, ji mokėjo pelnyti visuomenės palankumą. O ministrai sumaniai surežisuodavo karalienės kalbas, viešus pasirodymus, rūpinosi jos apranga ir portretais, kad išreklamuotų Elžbietos karališkąjį įvaizdį ir legendinį jos valdymo aukso amžių.

[Išnašos]

[Anotacija 22 puslapyje]

„Reputacija, kurią Elžbieta pelnė po savo mirties, pranoksta jos realius nuopelnus“

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

DŽONAS DI IR BRITANIJOS IMPERIJA

Džoną Di (1527—1608/1609) Elžbieta vadino savo filosofu. Šis nusipelnęs matematikas, geografas ir astronomas taip pat labai domėjosi astrologija bei okultizmu. Jis patarė karalienei, kuri diena būtų palankiausia jos karūnavimui, ir jam buvo leista dirbti jos rūmuose. Di laikomas termino „Britanijos imperija“ autoriumi. Jį populiarindamas jis skatino Elžbietą laikyti save imperatore būsimos imperijos, kuri bus įkurta užvaldant vandenynus ir kolonizuojant naujas žemes. Tuo tikslu Di mokė vandenynų tyrinėtojus navigacijos, ypač daug dėmesio skirdamas pastangoms šiaurės rytuose ir šiaurės vakaruose ieškoti vandens kelių į Rytų šalis, ir rėmė planus kolonizuoti Šiaurės Amerikos žemyną.

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

A. Anglijos branderiai, paleisti į Ispanijos armadą B. Seras Francis Dreikas C. Karalienė Elžbieta D. Gaublio teatras E. Viljamas Šekspyras

[Šaltinių nuorodos]

A: Iš knygos The History of Protestantism (Vol. III); B: ORONOZ; C: Iš knygos Heroes of the Reformation; D: Iš knygos The Comprehensive History of England (Vol. II); E: Encyclopædia Britannica/11th Edition (1911)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

© The Bridgeman Art Library International