Vertinkite ypatingas dovanas
ŽMOGAUS kūnas itin universalus. Joks gyvūnas neturi tokios gebėjimų įvairovės kaip žmogus. Viena iš mūsų visapusiškumo priežasčių — vertikali kūno padėtis. Dėl to ne tik praplatėja regėjimo laukas, bet ir lieka laisvos rankos, tad galime atlikti daugybę darbų. Tik įsivaizduokite, kokia ribota būtų mūsų veikla, jei vaikščiotume keturiomis!
Kita vertybė — be galo sudėtinga sensorinė sistema. Ją iš dalies šiame straipsnyje ir aptarsime. Atskirai pakalbėsime apie rankas, ausis, akis ir, žinoma, išskirtinį organą — smegenis.
Ranka
Mūsų rankos — dailūs ir nepaprastai tikslūs instrumentai. Jomis galime įverti adatą, mojuoti kirviu, tapyti paveikslą ar skambinti pianinu. Be to, rankos yra labai jautrios. Net trumpam ką nors palietę, akimirksniu suvokiame, kas tai — kailis, popierius, oda, metalas, vanduo ar mediena. Taigi rankos nėra tik įrankis, skirtas kažką sugriebti ir dirbti. Per jas geriau susipažįstame su mus supančiu pasauliu. Jomis perteikiame šiltus jausmus ir prieraišumą.
Kaip gali būti, kad žmogaus ranka yra tokia naginga, išraiškinga, jautri ir funkcionali? Priežasčių daug. Patyrinėkime keturias iš jų.
1. Per abi rankas yra daugiau kaip 50 kaulų, ir tai sudaro kone ketvirtadalį griaučių. Sudėtinga struktūra iš kaulų, sąnarių, raiščių rankai suteikia ypatingo lankstumo.
2. Priešpriešiais kitus pirštus rankoje yra nykštys, išmaniai įstatytas į balninį sąnarį, sudarytą iš dviejų balno formos kaulų. Šis sąnarys drauge su raumenimis ir kitais audiniais nykštį daro neįtikėtinai lankstų ir stiprų.
3. Ranką valdo trys raumenų grupės. Dvi stipriausios, tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų, yra dilbyje ir per sausgysles valdo pirštus. Kokia gremėzdiška ir nepaslanki būtų plaštaka, jeigu tie raumenys būtų joje! Plaštakoje yra tiktai trečios, žymiai mažesnės, grupės raumenys, koordinuojantys tikslius pirštų judesius.
4. Pirštai yra tarsi natūralūs davikliai. Jų galuose viename kvadratiniame centimetre yra apie 2500 receptorių. Kiekvienas jų turi savo paskirtį: junta paviršiaus struktūrą, temperatūrą, drėgmę, vibraciją, slėgį, skausmą. Taigi rankų pirštai — patys jautriausi prisilietimą fiksuojantys davikliai.
Ausis
Nors kai kurie gyvūnai girdi tokio dažnio garsus, kokių žmogaus klausa nepagauna, anot klausos specialistų, sąveika tarp mūsų ausies ir smegenų yra nepranokstama. Klausa mums leidžia įvertinti garso stiprumą, aukštį, tembrą bei apytikriai nustatyti, iš kur jis sklinda ir koks atstumas iki jo. Sveika žmogaus ausis pagauna maždaug 20—20000 hercų (virpesių per sekundę) bangas. Jautriausiai reaguoja į garsus, kurių dažnis nuo 1000 iki 5000 hercų. Negana to, šiame diapazone ausis geba pajusti pasikeitimą vos per vieną padalą, tarkim, vietoje 440 hercų — 441 hercą.
Iš tikrųjų ausies būgnelis junta oro virpesius, kurių amplitudė mažesnė už atomo skersmenį! Universiteto studentams skirtame mokymo vadovėlyje apie klausą aiškinama, jog „žmogaus klausos sistema beveik siekia teorines jautrumo ribas. [...] Didesnis jautrumas garsui būtų beprasmiškas, nes tuomet girdėtume pratisą šnypštimą“ dėl oro atomų bei molekulių judėjimo.
Ausies būgnelio virpesius mechaniškai sustiprina ir į vidinę ausį perduoda klausomieji kauliukai: plaktukas, priekalas ir kilpa. Bet kaip tada, jei ausis staiga pasiekia kurtinantis garsas? Tuo atveju suveikia apsaugos mechanizmas — raumenys atpalaiduoja kauliukus, ir garso stiprumas sumažėja. Tačiau ausys nėra pritaikytos ištverti ilgai trunkantį didelį triukšmą, nes tai gali visam laikui pažeisti klausą. Todėl tausokite šią nuostabią Kūrėjo dovaną (Psalmyno 139:14, Brb).
Klausos organai taip pat padeda nustatyti, kur yra garso šaltinis. Šią funkciją atlieka kriauklės pavidalo ausų kaušeliai su grioveliais bei smegenys, gebančios nuostabiai apdoroti informaciją. Svarbu ir tai, kad ausys nėra viena šalia kitos. Todėl jei vieną ausį pasiekia bent kiek silpnesnis garsas nei kitą arba vieną jų garsas pasiekia trisdešimt milijonųjų sekundės anksčiau už kitą, smegenys nedelsdamos nukreipia akis ten, iš kur jis sklinda.
Įsivaizduokite, kad tuos apskaičiavimus reikėtų atlikti sąmoningai! Aišku, be aukštosios matematikos neapsieitumėte, o skaičiuoti tektų žaibiškai! Jei koks inžinierius sukurtų klausos sistemą, bent kiek panašią į Kūrėjo duotąją, gautų daugybę apdovanojimų. Bet ar dažnai girdite žmones dėkojant Dievui už jo nepakartojamus darbus? (Romiečiams 1:20)
Akis
Tyrinėtojai nustatė, jog žmogų, neturintį regos sutrikimų, per akis pasiekia maždaug 80 procentų informacijos apie jį supantį pasaulį. Akims sąveikaujant su smegenimis, matome spalvas, vientisą trimatį tiek judančių, tiek nejudančių objektų vaizdą, atpažįstame sąmonėje užfiksuotus vaizdinius ir formas. Negana to, matome esant įvairiam apšvietimui.
Kintant šviesos intensyvumui, įsijungia papildomi mechanizmai. Pavyzdžiui, vyzdys gali išsiplėsti nuo pusantro iki aštuonių milimetrų. Dėl to į akį patenka trisdešimt kartų daugiau šviesos. Ji praeina pro lęšį, kuris, suspausdamas spindulius 100000 kartų, sufokusuoja juos į tinklainę. Todėl niekada nežiūrėkite tiesiai į saulę plika akimi!
Tinklainėje yra dviejų tipų fotoreceptorių: apie šešis milijonus kolbelių — jų paskirtis atpažinti spalvas bei smulkias vaizdo detales — ir nuo 120 iki 140 milijonų per tūkstantį kartų už jas jautresnių lazdelių. Be jų nematytume blausioje šviesoje. Optimaliomis sąlygomis lazdelė gali sureaguoti net į vieną fotoną — elementarią šviesos dalelę!
Kitas prisitaikantis mechanizmas — tinklainės neuronai, sujungti su kolbelėmis ir lazdelėmis. Amerikos Optometrininkų asociacijos duomenimis, šie neuronai adaptuojasi „per kelias sekundes ir naktį sustiprina regėjimą dešimt ar daugiau kartų. Šiuo atžvilgiu jiems prilygtų nebent fotoaparatas, vienu metu galintis fotografuoti dviem juostelėmis: šviesai itin jautria ir mažiau jautria.“
Inžinieriai kuria filmavimo kameras, skaitytuvus bei kompiuterius su programine įranga. Tačiau jų suderinamumo ir sudėtingumo laipsnis kur kas menkesnis už mūsų sensorinės sistemos. Tad pamąstykite, ar išmintinga šios daug kartų pranašesnės gyvo organizmo sistemos atsiradimą priskirti aklam atsitiktinumui, kaip tai daro evoliucijos šalininkai? Senovėje gyvenęs Dievo tarnas Jobas apie žmogaus kūną žinojo gerokai mažiau nei mes ir vis dėlto jautė vidinę paskatą Dievui ištarti: „Tavo rankos sukūrė [...] mane“ (Jobo 10:8).
Smegenys
Tai, kaip smegenys efektyviai iškoduoja signalų srautus, nervais plūstančius iš jutimo organų, tiesiog stulbina. Be to, šiuos signalus jos susieja su atmintyje saugoma informacija. Todėl tam tikras kvapas gali žaibiškai sužadinti smegenis, kad jos atgamintų kokį seniai pamirštą įvykį. O jei prieš akis šmėsteli tik mažas pažįstamo objekto fragmentas, pavyzdžiui, katino uodegos galiukas, jūsų smegenys užpildys trūkstamas vaizdo detales, ir suvoksite, kad tai — ne kas kita, o jūsų augintinis.
Žinoma, smegenyse iš anksto nebuvo užprogramuota kačių atvaizdų, kaip nebuvo užprogramuota ir rožės aromato, tekančio vandens čiurlenimo ar kailio švelnumo. Smegenys tai įsiminė ir turimą informaciją geba susieti. Šis savitumas tampa akivaizdus ypač tada, kai iš prigimties aklam žmogui padaroma operacija, ir jis praregi. Dabar jo smegenys turi mokytis suprasti gausybę į jas patenkančių vaizdo signalų. Kaip tokiam žmogui sekasi pažinti pasaulį?
Buvę neregiai netrukus pradeda skirti spalvas, judesius ir nesudėtingas formas. Tačiau tolesnė eiga būna įvairi, nelygu amžius. Vaikai, ypač labai maži, daro puikią pažangą ir toliau, tik — ne suaugusieji. Jie net vargiai atpažįsta žmones. Liūdna, bet tokių „išgydytų“ suaugusiųjų „pradinė euforija trunka neilgai, nes atgavę regėjimą jie paprastai praranda gebėjimą orientuotis aplinkoje ir nusivilia, o tai dažnai baigiasi sunkia depresija“, — teigiama pranešime iš Kocho laboratorijos prie Kalifornijos technologijos instituto.
Šie faktai padeda aiškiau suprasti ir įvertinti, kaip nepalyginti geriau gydė Jėzus Kristus tarnaudamas žemėje. Akliesiems ir kurtiesiems ne tik buvo atvertos akys ir ausys — jie pradėjo atpažinti juos supančius vaizdus bei garsus. Panašiai atsitiko ir su nebyliais — jie ėmė kalbėti. Tokie atvejai ypač stebina tada, kai žmogus negalią turėjo nuo gimimo (Mato 15:30; Morkaus 8:22-25; Luko 7:21, 22). Galime neabejoti, kad niekas iš pagydytų aklųjų nenugrimzdo į depresiją. Priešingai, vienas jų drąsiai užsistojo Jėzų religinių priešininkų akivaizdoje, sakydamas: „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“ (Jono 9:1-38).
Kitame straipsnyje aptarsime kai kurias žmogaus vidines savybes, tarp jų drąsą ir meilę. Ar nekilo kada klausimas, kodėl šias savybes geba rodyti tik žmonės? Toks unikalumas, be abejo, yra didžiulė kliūtis tiems, kas nori įrodyti, kad mes — tik aukštą išsivystymo lygį pasiekę gyvūnai.
[Rėmelis 7 puslapyje]
NEPAPRASTOS SMEGENYS
Kaip smegenys jaučia, girdi, mato, užuodžia? Mokslininkus tai glumina. „Stebint smegenis, neįmanoma suprasti, kaip jūs matote žodžius, kuriuos dabar skaitote“, — pasakė mokslininkas Džeraldas L. Šrėderis (Gerald L. Schroeder).
Jis taip pat rašė: „Tai, kad smegenyse vyksta šitokie sudėtingi procesai, kokių anksčiau nė neįsivaizdavome, verčia abejoti pernelyg supaprastinta atsitiktinio gyvybės atsiradimo ir evoliucionavimo teorija.“ Jo išvada tokia: „Jei Darvinas būtų žinojęs, kokia išmintis slypi gyvybėje, esu įsitikinęs, kad jis būtų pasiūlęs visiškai kitokią teoriją.“
[Schema/iliustracijos 5 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
Sudėtingi kaulai
Balninis sąnarys
Raumenys
Jautrus prisilietimas
[Iliustracija]
Iš kur mūsų rankos tokios universalios?
[Iliustracija 7 puslapyje]
Smegenys „perskaito“ iš jutimo organų plūstančius signalus ir juos susieja su atmintyje saugoma informacija