Kodėl tiek kančių?
DVASININKAI dažnai tvirtina, kad žino atsakymą į šį klausimą, ir moko, jog kančios yra Dievo bausmė. Po žemės drebėjimo Haityje vienas sostinės kunigas savo parapijiečiams paaiškino, jog ši nelaimė buvo žinia nuo Dievo. Kiti nėra tokie dogmatiški. Viena amerikietė religijotyrininkė, išreikšdama daugelio nuomonę, pasakė: „Kodėl Dievas siunčia tokias stichines nelaimes, yra paslaptis, ir ne mums tai suprasti. Vienintelis mūsų rūpestis neprarasti tikėjimo.“
Ar Dievas tikrai „siunčia“ kančias? Biblija tai aiškiai paneigia. Jehova Dievas neturėjo tikslo, kad žmonija kentėtų. Tačiau pirmoji pora sukilo prieš Dievo valdžią ir panoro pati spręsti, kas gera, o kas bloga. Jiedu nusigręžė nuo Dievo ir patyrė to pasekmes. Dėl jų netinkamo pasirinkimo kenčiame ir mes, bet tos kančios nėra nuo Dievo. Biblijoje rašoma: „Ir nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jokūbo 1:13). Nelaimės neaplenkia nė vieno — net ir Dievo mylimų tarnų. Štai ką keliems iš jų teko patirti.
Pranašas Eliziejus sirgo mirtina liga (2 Karalių 13:14).
Apaštalas Paulius guodėsi, kad ‘badauja ir trokšta, yra nuogas, mušamas, be pastogės’ (1 Korintiečiams 4:11).
Krikščionis Epafroditas sirgo ir buvo labai prislėgtas (Filipiečiams 2:25, 26).
Niekur nerašoma, kad šiuos vyrus Dievas baudė už nuodėmes. Beje, Biblija ne tik atskleidžia, kas nėra kaltas dėl kančių, bet ir nurodo tris pagrindines nelaimių priežastis.
Pasirinkimo laisvė
„Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Galatams 6:7). Be abejo, tas, kuris rūko, pramuštgalviškai vairuoja, švaisto santaupas, turi pripažinti, jog ir jis atsakingas už galimus savo elgesio padarinius.
Be to, galime nukentėti dėl kažkieno savanaudiškumo. Žmonės išties yra padarę pačių baisiausių nusikaltimų, pradedant nacių žvėriškumu ir baigiant vaikų išnaudojimu. Taigi piktnaudžiavimas valios laisve sukelia kitiems kančias.
Atsitiktinumas
Pirmajame amžiuje Jeruzalėje griūdamas aukštas bokštas užmušė aštuoniolika žmonių. Apie šios nelaimės aukas Jėzus pasakė: „Jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne“ (Luko 13:4, 5). Jėzus žinojo, kad tai — ne Dievo bausmė, nes Šventajame Rašte jau seniai buvo užrašyta, jog „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Mokytojo 9:11, Brb). Daugybė tragedijų įvyksta dėl žmonių netobulumo arba dėl to, kad jie netinkamu laiku atsiduria netinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, kaip matome iš pranešimų, labiau nukenčiama tuomet, kai nepaisoma perspėjimų arba kai namai statomi neatsižvelgiant į ekstremalias oro sąlygas ar žemės drebėjimus. Tokiais atvejais dėl atsitiktinumo nelaimė ištinka daugiau žmonių, ir padariniai būna skaudesni.
„Šio pasaulio kunigaikštis“
Biblijoje skaitome: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (Jono 12:31; 1 Jono 5:19). Tas piktasis yra Šėtonas, arba Velnias, — galinga dvasinė būtybė, pavadinta „kunigaikščiu, viešpataujančiu ore“. Jis skleidžia „dvasią, veikiančią neklusnumo vaikuose“ (Efeziečiams 2:2). Kai kurie nusikaltimai, kaip antai genocidas ar vaikų išnaudojimas, yra tokie siaubingi, kad, daugelio manymu, juos sunku priskirti vien žmogui.
Tačiau ar tai reiškia, kad Dievas abejingas mūsų kančioms? Ar jis gali ko nors imtis ir ar imsis, kad padarytų joms galą?