Gyvenimas be kančių. Tvirtas pažadas
„[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4).
AR ŠIS jaudinantis pažadas patikimas? Prisiminkime vieną pirmųjų perspėjimų, duotų žmogui. Dievas pasakė, jog nepaklusęs Adomas ‘turės mirti’ (Pradžios 2:17). Šitaip ir atsitiko. Tai, kaip ir visos žmonijos paveldėtos kančios bei mirtis, akivaizdžiai rodo, kad Dievas patikimas. Tuomet ar yra priežasčių abejoti kitu pažadu — atkurti tobulas sąlygas žemėje?
Taip pat prisiminkite aname straipsnyje paminėtas Dievo savybes. Mūsų troškimas, kad kančios liautųsi, tėra Dievo atjautos, meilės ir teisingumo atspindys. Dabartiniai įvykiai ir vyraujanti visuomenės pasaulėžiūra rodo, jog laikas, kai Dievas imsis veiksmų, sparčiai artėja. (Skaitykite rėmelį „Kada tai įvyks?“.)
Kodėl tik Jehova Dievas gali žmonių kančioms padaryti galą? Pasvarstykime, kaip jis per savo Sūnų Jėzų yra pasirengęs pašalinti jau aptartas kančių priežastis.
Valios laisvė.
Mūsų protėvis Adomas apsisprendė netinkamai ir visiems savo palikuonims užtraukė daug skausmo. Apaštalas Paulius rašė: „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8:22). Tą skriaudą Dievas atitaisys teisingai, gailestingai ir paprastai. Romiečiams 6:23 skaitome: „Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“
Tobulas žmogus Jėzus gyveno be nuodėmės. Jo mirtis ant kančių stulpo atvėrė galimybę nuolankiesiems išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties prakeiksmo. Taigi mums atsirado perspektyva amžinai gyventi tokioje aplinkoje, kur nuodėmingo polinkio priimti neišmintingus sprendimus neliks. Nebebus ir žmonių, kurie sąmoningai verčia kitus kentėti, nes „piktadariai bus sunaikinti“ (Psalmyno 37:9, Brb).
Atsitiktinumai ir netobulumas.
Dievo paskirtas Karalius Jėzus Kristus yra pajėgus valdyti gamtos stichijas. Pirmajame amžiuje Jėzui ir jo apaštalams kartą plaukiant žvejų valtimi „pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė“. Apaštalams pradėjus šauktis pagalbos, Jėzus „atbudęs [...] sudraudė vėją ir įsakė ežerui: ‘Nutilk, nurimk!’ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu“. Apaštalai apstulbo. „Net vėjas ir marios jo klauso!“ — kalbėjo jie (Morkaus 4:37-41).
Jėzui valdant, nuolankūs žmonės „gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“ (Patarlių 1:33). Čia turimos omenyje ir stichinės nelaimės. Be to, nesugebėjimas tvarkytis žemėje, kaip antai statybos, neatsižvelgiant į vietos sąlygas, gamtos jėgų nepaisymas, taip pat kitos žmonių klaidos liks praeityje. Nė vienas nenukentės dėl to, kad atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.
Būdamas žemėje Jėzus parodė gebąs atitaisyti ir nelaimingų atsitikimų padarinius. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, — sakė jis (Jono 11:25). Jėzus išties turi galios ir trokšta prikelti milijonus žuvusiųjų stichinių nelaimių metu. Ar tai — tik tuščias pažadas? Jėzus jau yra prikėlęs keletą žmonių ir įrodęs, kad prikėlimu tikėti verta. Biblijoje aprašyti trys tokie atvejai (Morkaus 5:38-43; Luko 7:11-15; Jono 11:38-44).
„Šio pasaulio kunigaikštis“.
Dievas paskyrė Jėzų Kristų ‘sunaikinti tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią’ (Hebrajams 2:14). Jėzus skelbė: „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jono 12:31). Jėzus ‘sugriaus Velnio darbus’ ir jam nebeleis daryti įtakos pasaulio įvykiams (1 Jono 3:8). Tik įsivaizduokite visuomenę be šėtoniškos godumo, korupcijos ir savanaudiškumo dvasios!