Jaunimas klausia
Kodėl tėvai manęs nesupranta?
ĮSIVAIZDUOKIME TOKIĄ SITUACIJĄ
Penktadienis. Šešta valanda vakaro. Septyniolikmetis Džimas sprunka pro laukujes duris. „Iki pasimatymo!“ — šūkteli tėvams, tikėdamasis, jog šie nespės užduoti įgrisusio klausimo.
Deja...
„Kada grįši, Džimai?“ — klausia mama.
Vaikinas stabteli. „Hmmm, — numykia, — manęs nelaukite, gerai?“ Džimas plačiai praveria duris ir jau neria laukan, bet išgirsta tėvą sakant: „Džimai, palauk!“
Jaunuolis sustingsta nuo rūstaus tėvo balso: „Žinai taisyklę? Lygiai dešimtą ir nė minutės vėliau!“
„Ai, tėti, — atsigręždamas atsidūsta Džimas, — ar tu įsivaizduoji, kaip nesmagu pasakyti draugams, kad turiu grįžti taip anksti?“
Tėvas nė kiek nenusileidžia. „Dešimtą, — pakartoja jis, — ir nė minutės vėliau!“
GAL ir tu kada esi atsidūręs panašioje situacijoje? Gal tėvai nustatė taisykles, kada grįžti namo, kokios muzikos klausytis, su kuo draugauti, kaip rengtis, ir nenori daryti jokių nuolaidų? Štai keli pavyzdžiai:
„Kai patėvis susituokė su mano mama, jis ėmė geležine ranka kontroliuoti, kokia muzika man tinkama, o kokia ne. Galiausiai buvau priverstas išmesti visas savo kompaktines plokšteles!“ (Brendonas)a
„Mama mane kritikuoja, kad neturiu draugų. Bet kai paklausiu, ar galiu su vienu ar kitu jaunuoliu bendrauti, ji nepritaria, nes sako jo nepažįstanti. Tai varo į neviltį!“ (Kerol)
„Tėtis ir pamotė man neleidžia nešioti sportinių marškinėlių, nebent jie būtų vienu numeriu didesni. Be to, tėtis primygtinai reikalauja, kad šortai nebūtų aukščiau kelių!“ (Serina)
Ką daryti, kai tavo ir tėvų nuomonės susikerta? Ar galėtum apie tai su jais pasikalbėti? „Mano tėvai dažniausiai manęs nesiklauso“, — guodžiasi septyniolikmetė Džoana. O penkiolikmetė Eimi sako: „Kai jaučiu, kad jie nenori manęs suprasti, tiesiog tyliu.“
Bet nenuleisk rankų! Gimdytojai galbūt labiau linkę tave išklausyti nei manai.
Pamąstyk. Net Dievas išklauso, kai žmonės jam išdėsto savo argumentus. Pavyzdžiui, Jehova išklausė Mozę, kai šis užtarė neklusnius izraelitus (Išėjimo 32:7-14; Pakartoto Įstatymo 9:14, 19).
Gal tau atrodo, jog tėvai nėra tokie supratingi kaip Dievas. Savaime aišku, sunku būtų lyginti Mozės kreipimąsi į Dievą dėl visos tautos likimo ir tavo prašymo, kad tėtis ar mama leistų ilgiau pabūti su draugais. Vis dėlto abiem atvejais tinka tas pats principas.
Jei pateiksi svarių argumentų, žmonės, kuriems privalai paklusti — šiuo atveju tėvai, — galbūt norės tave išklausyti.
Sėkmė priklauso nuo to, kaip pateiki savo prašymą. Galėtum pasinaudoti šiais patarimais:
Įvardyk problemą. Užrašyk, kokiu klausimu su tėvais nesutari.
Apibūdink, kaip jautiesi. Įvardyk, kaip tėvų nuostata šiuo klausimu verčia tave jaustis: skaudina, liūdina, erzina, kelia nepasitikėjimą, kita. (Pavyzdžiui, straipsnio pradžioje pateiktame scenarijuje Džimas sako, jog dėl griežto tėvų reikalavimo nenaktinėti nesmagiai jaučiasi prieš draugus.)
Pabandyk įsijausti į tėvų padėtį. Įsivaizduok, jog turi paauglį, sūnų arba dukrą, su kuriuo nesutari dėl problemos, kurią įvardinai 1 punkte. Kas tau keltų didžiausią nerimą ir kodėl? (Pavyzdžiui, straipsnio pradžioje pateiktame scenarijuje Džimo tėvai tikriausiai baiminasi dėl sūnaus saugumo.)
Įvertink padėtį iš naujo. Atsakyk į tokius klausimus.
Kokių privalumų gali įžvelgti tėvų požiūryje?
Kaip galėtum juos nuraminti?
Aptark problemą su tėvais ir siūlyk sprendimo variantus. Taikydamas minėtus punktus ir pasiūlymus iš rėmelio „Patarimai, kaip bendrauti“ gal pastebėsi, kad su tėvais susitarti įmanoma. Mergina, vardu Keli, džiaugiasi puikiais santykiais su tėčiu ir mama. „Ginčai veda į aklavietę, be to, jų niekada nelaimėsi, — sako ji. — Stengiuosi su tėvais kalbėtis, todėl mums beveik visada pasiseka rasti aukso vidurį, ir abi pusės lieka patenkintos.“
a Kai kurie vardai pakeisti.