Ar pateisinamas sukčiavimas dėl geresnių pažymių?
GAL esi moksleivis? Tuomet veikiausiai pastebi, jog kai kurie bendraklasiai per pamokas sukčiauja, kad gautų geresnius pažymius. Ir išties apgaudinėti labai įprasta. 2008-aisiais Džozefsono institutas Jungtinėse Valstijose atliko apklausą, kurioje dalyvavo beveik 30000 vidurinės mokyklos moksleivių. 64 procentai respondentų prisipažino tais metais per egzaminus nusirašinėję. Tačiau, kitų paskaičiavimu, realus skaičius yra netgi aukštesnis — daugiau kaip 75 procentai.
Europoje sukčiavimas, ypač plagijavimas, irgi tampa aktualia problema. Viename elektroninio žurnalo Digithum straipsnyje rašoma: „Vis didesnį susirūpinimą kelia interneto svetainės, prekiaujančios rašiniais moksleiviams, diplominiais darbais magistro laipsniui gauti, disertacijomis daktaro laipsniui apginti.“
Kodėl sukčiavimas verčia visuomenę nerimauti? Ar elgtis nesąžiningai naudinga patiems sukčiautojams? O gal — net jei žinios nebus įvertintos aukščiausiais balais — vis dėlto išmintingiausia elgtis dorai?
Sukčiavimas plinta it maras
Dorovės nuosmukis. Kaip rašoma American School Board Journal, „daugelis pedagogų teigia, jog savanaudiškoje visuomenėje sukčiauti vis labiau skatina dorovės nuosmukis“. Kalbėdama apie savo mokyklą, kur mokėsi pagal sustiprintą programą, viena mergina prisipažino: „Sukčiavome [...] visi. Kad įstotume į aukštąsias mokyklas, mums reikėjo gerų pažymių. Buvome padorūs moksleiviai; mes nesielgėme blogai [...]. Norėjome tik vieno — mokytis prestižiniuose universitetuose.“ Tokiu „maru“ užsikrėtę net kai kurie tėvai. Trokšdami savo vaikui „sėkmės“, jie arba pateisina sukčiavimą, arba į tai žiūri pro pirštus ir tuo dar labiau griauna vaikų dorovines nuostatas.
Spaudimas pirmauti. Pasak Tarptautinio centro akademiniam sąžiningumui ugdyti įkūrėjo Donaldo Makeibo (Donald McCabe), pagauti sukčiaujant studentai yra įsitikinę, jog, būdami sąžiningi, atsidurtų prastesnėje padėtyje lyginant su tais, kurie taip pat sukčiavo, tik neįkliuvo.
Tobulesnės priemonės. Atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, studentams sukčiauti lengviau, ir jie tai daro išradingiau. Internetu įmanoma atsisiųsti kursinius darbus, testų atsakymus ir pasidalyti jais su draugais. Kadangi apgaulė paaiškėja tik retsykiais, tai pastūmėja sukčiauti ir toliau.
Blogų pavyzdžių įtaka. Sukčiaujama ne tik mokykloje, bet ir suaugusiųjų aplinkoje — stambiose verslo įmonėse, politikoje, sporte, o dažnai netgi namuose. Tėvai, norėdami mokėti mažesnius mokesčius, nuslepia dalį pajamų arba sukčiauja draudimo srityje. „Jeigu nesąžiningai elgiasi valdžios atstovai arba visuomenėje gerbiami žmonės, — sako knygos The Cheating Culture autorius Deividas Kalahanas (David Callahan), — tai, mano nuomone, yra signalas jaunimui, kad sukčiauti visai normalu.“ Bet ar taip yra iš tikrųjų? Ar norint gauti geresnį pažymį nesąžiningumas pateisinamas?
Kodėl sukčiauti nereikėtų
Pasvarstykite, kodėl apskritai reikalingas geras išsilavinimas? Argi ne tam, kad žmogus pasiruoštų atsakingoms užduotims, pavyzdžiui, nagrinėti darbe iškilusias problemas ir jas spręsti? Studentams, įpratusiems sukčiauti, veikiausiai nepavyks įgyti tų naudingų įgūdžių. Todėl, kas nuolat sukčiauja, slepia savo silpnybes, ir daugelyje gyvenimo sričių patys sau užkerta kelią į sėkmę.
Negana to, „kas iš jaunų dienų pradeda ieškoti lengvesnio kelio, pavyzdžiui, nuolat sukčiauti mokykloje, šio įpročio neatsisakys ir darbovietėje“, — rašo Kalahanas. Tokie žmonės yra nelyginant koks drabužis ar laikrodis, prie kurio prisegta suklastota garsios firmos etiketė, — atrodo autentiškas, bet ilgainiui juo nusivili.
Suprantama, apgavikai rizikuoja būti demaskuoti ir bijo nukentėti. Tada, mažų mažiausiai, gresia nemalonumai ir gėda. Bet gali atsitikti ir taip, kad bus pašalinti iš mokyklos ar nubausti dar griežčiau. Biblija aiškiai perspėja: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Galatams 6:7). Tačiau baimė įkliūti neturėtų būti svarbiausia paskata elgtis sąžiningai. Tam yra kur kas tauresnių priežasčių.
Sąžiningumas — tikrasis sėkmės laidas
Išmintingi jaunuoliai stengiasi išsiugdyti savybes, kurios jiems būtų naudingos ne tik per egzaminus, bet ir visą gyvenimą. Todėl jie stropiai mokosi ir puoselėja vertybes, padedančias stiprinti savigarbą dabar, o ateityje pelnyti darbdavių pripažinimą ir užsitikrinti ilgalaikę sėkmę.
Apie tokias vertybes rašoma Biblijoje. Jaunuolis, kuriam jos tampa gyvenimo norma, įgyja pranašumą. Kaip rašoma Antrame laiške Timotiejui 3:16, 17, toks žmogus yra „visiškai tinkamas, puikiai parengtas kiekvienam geram darbui“. Devintokas Chorchė pasakoja: „Mano bendraklasiai sukčiauja, nes gerus pažymius nori gauti be jokių pastangų. Bet aš noriu įtikti Dievui. Biblijoje, Patarlių 14:2, teigiama: „Kas dorai elgiasi, tas garbina Viešpatį, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.“ Žinau, kad nuo Dievo nieko nepaslėpsi. Todėl nesukčiauju ir nepadedu sukčiauti kitiems.“
Tie, kas stengiasi laikytis Biblijos principų, nebūtinai yra patys pažangiausi moksleiviai. Tačiau jie — išmintingiausi, nes pasideda tvirtą kaip uola pamatą, kuris garantuoja sėkmę (Psalmyno 1:1-3; Mato 7:24, 25). O be to, gali neabejoti Kūrėjo palankumu ir parama.
[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]
PRINCIPAI, KURIUOS VERTA TURĖTI OMENYJE
● „Teisingos lūpos išlieka amžinai, o melagingas liežuvis — tik akimirką“ (Patarlių 12:19).
● „Patikimą žmogų lydi gausi palaima“ (Patarlių 28:20).
● „Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12:14).
● „Norime visais atžvilgiais dorai elgtis“ (Hebrajams 13:18).
[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]
Atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, studentams sukčiauti lengviau, ir jie tai daro išradingiau
[Iliustracija 28 puslapyje]
Studentas, kuris sukčiauja, — nelyginant laikrodis su suklastota garsios firmos etikete. Jis tik atrodo geras