Jie nepaliovė manimi tikėję

GIMIAU 1943 metais Rubatomo (Rubottom) miestelyje, Oklahomos valstijoje (JAV). Nuo pat vaikystės kelią į gyvenimą skyniausi kumščiais. Vyresnėse klasėse pradėjau girtuokliauti. Kadangi tėvas buvo alkoholikas ir išgėręs mėgdavo siautėti, tarp mūsų užsimezgė savotiška draugystė. Ieškodami progų pagerti ir pasimušti, kartu eidavome į šokius ir kitus pasilinksminimus.

1966-aisiais vedžiau Širli. Susilaukėme dviejų vaikų — Andželos ir Šono. Tačiau piktnaudžiauti svaigalais nesilioviau. Kad prisidurčiau prie algos, ėmiau auginti ir pardavinėti marihuaną. Be to, dirbau apsaugininku vietiniuose baruose, kur galėjau numalšinti alkoholio bei smurto troškulį. Niekam nejaučiau jokios baimės, o kitų jausmai mažai terūpėjo.

„Nereikia man jokių pašnekovų!“

Žmonos pusbrolis persikėlė gyventi į Kaliforniją. Ten ėmė studijuoti Bibliją ir tapo Jehovos liudytoju. Grįžęs į Oklahomą papasakojo Širli, ką sužinojęs iš Biblijos, ir ji bemat suprato, jog tai tiesa. Nuodugniai studijuodama Bibliją taip pat nusprendė tapti liudytoja ir 1976 metais pasikrikštijo. Su jos tikėjimu nenorėjau turėti nieko bendra. „Nereikia man jokių pašnekovų! — sakydavau. — Jie manęs nepakeis.“

Širli ištikimai laikėsi Biblijos principų ir niekad nesiliovė mane mylėjusi. Rengdamasi su vaikais į Karalystės salėje vykstančias krikščionių sueigas, visuomet švelniai kviesdavo mane eiti kartu. Panašiai kalbindavo ir Andžela: „Tėveli, kaip gaila, kad neini su mumis.“

Kadangi užsiėmiau nelegalia veikla, dažnai nešiodavausi pistoletą. Negana to, kartais namo negrįždavau po kelias dienas. Tada, švelnindamas šeimoje kilusią įtampą, drauge su Širli nueidavau į vieną kitą sueigą. Liudytojai man visada buvo malonūs, o jų mokymai atrodė logiški.

Po kurio laiko vienas bendruomenės vyresnysis pasiūlė studijuoti Bibliją. Sutikau. Deja, tos žinios didelės įtakos nedarė — pirmiausia dėl to, kad toliau bendravau su senais bičiuliais. Tai žinodamas jis su manimi aptarė kelis Biblijos principus, kuo žalingos blogos draugijos (1 Korintiečiams 15:33). Nors patarimas buvo duotas remiantis Šventuoju Raštu, įsižeidžiau, mečiau studijas ir dar labiau pasinėriau į ankstesnę veiklą. Kaip toks kvailas išdidumas įskaudino Širli ir vaikus!

„Vis dar tave mylime“

1983-iaisiais mane sukrėtė baisi žinia. Žuvo sūnėnas, prie kurio buvau labai prisirišęs. Jo mirtis pastūmėjo mane permąstyti savo gyvenimą. Supratau, kad griaunu mūsų santuoką ir skriaudžiu vaikus. O tai buvo viskas, ką branginau. Toks proto nušvitimas pasuko mano gyvenimą nauja linkme. Per sūnėno laidotuves pagyvenęs bendruomenės vyresnysis, vardu Džonas, draugiškai uždėjo ranką man ant peties ir tarė: „Noriu, kad žinotum, — mes vis dar tave mylime.“ Kaip man šito reikėjo! Kitą dieną paskambinau Džonui ir pasakiau, jog noriu atnaujinti Biblijos studijas. Vyliausi, kad šįkart, nors ir pavėluotai, sugebėsiu pasikeisti.

Per pirmą susitikimą aptarėme maldos svarbą, ir pažadėjau Džonui pabandyti pasimelsti. Norėdamas sąžiningai užsidirbti pragyvenimui, rytojaus dieną pradėjau ieškoti darbo, bet nesisekė. Automobilyje ėmiau garsiai melstis: „Jehova, jei nori, kad likčiau šiame mieste, geriau surask man darbą.“ Tuomet pagalvojau: „Kaip kvaila — vairuoju ir kalbuosi su savimi!“ Akivaizdu, mano tikėjimas Dievu, kaip maldų klausytoju, turėjo dar augti ir augti. Beje, reikėjo tobulinti ir maldas (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]). Neįtikėtina, tačiau jau kitą dieną įsidarbinau!

Nuo tada pradėjau melstis dažniau ir nuoširdžiau. Ne sykį patyriau, kaip Jehova laimina. Visada tikėjau Dievu, bet tokie atsitikimai padėjo suprasti, kokie teisingi 1 Jono 5:14 užrašyti žodžiai: „Ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi.“ Suvokęs maldos galią labiau pamilau Jehovą, be to, stiprėjo pasitikėjimas jo vadovavimu (Patarlių 3:5, 6).

Kai vėl pradėjau lankyti krikščionių sueigas, liudytojai mane šiltai sutiko. Pajutau, kad jie ‘karštai iš širdies myli vieni kitus’, ir tai jaudino (1 Petro 1:22). Suvokiau, kokia prasminga Patarlių 13:20 užrašyta mintis: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.“

Ilgus metus tik skaudinau šeimą, bet dabar stengiausi būti taikus — geresnis vyras, tėvas, draugas. Taikiau Biblijos patarimą vyrui ‘mylėti savo žmoną tartum savo kūną’ ir tėvui ‘neerzinti savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs’ (Efeziečiams 5:28; Kolosiečiams 3:21).

Savaime suprantama, tokiomis permainomis be galo džiaugėsi visa šeima. Akivaizdžiai pasitvirtino Jėzaus žodžiai iš Mato 5:3. Ten skaitome: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių.“ Galų gale radau tikrąją laimę!

1984 metais, birželį, viename Jehovos liudytojų suvažiavime mano dukra Andžela davė interviu. Ji papasakojo, koks kažkada buvo jos tėvas ir kaip pasikeitė. Baigdama pridūrė, jog nepaprastai džiaugiasi matydama tėtį, sėdintį pirmose eilėse tarp pasiruošusiųjų krikštytis.

Koks esu laimingas, kad Jehova neatstumia tokių kaip aš! Taip pat dėkoju Širli ir vaikams, kad jie nepaliovė tikėję manimi. Žmona, kaip ištikima krikščionė, visad laikėsi 1 Petro 3:1 užrašyto principo: „Žmonos, klausykite savo vyrų, kad jeigu kurie nepaklūsta žodžiui, būtų laimėti be žodžio, žmonų elgesiu.“ Per visus audringus mano gyvenimo metus Širli, puikiai elgdamasi, atsidavusiai, kantriai laukė, kol susiprotėsiu, ir neužkirto kelio į tiesą.

Žmonos elgesį dažnai pateikiu kaip pavyzdį bendratikiui, turinčiam netikintį sutuoktinį ir beprarandančiam viltį. „Kai bus tinkamas laikas, — sakau, — Jehova panaudos savo Žodžio, Biblijos, galią, ir tavo pavyzdingas elgesys padės sutuoktiniui pasikeisti, net jei šiuo metu tai atrodo visiškai neįmanoma.“