Romėnų akvedukai — inžinerijos stebuklas

IŠ VISŲ senovės inžinerijos šedevrų labiausiai žavi romėnų akvedukai. „Tik pagalvokite, ko vertos nenaudingos piramidės ar garsūs, tačiau neduodantys praktinės naudos graikų filosofų veikalai, palyginus su konstrukcijomis, kuriomis atiteka gausybė vandens!“ — rašė srities valdytojas ir vandentiekio vyriausiasis prižiūrėtojas Sekstas Julijus Frontinas (Sextus Julius Frontinus), gyvenęs 35—103 metais.a

Kodėl akvedukų reikėjo?

Senovėje miestai paprastai kurdavosi prie didelių vandens telkinių. Ne išimtis ir Roma. Pirmieji Romos gyventojai vandeniu apsirūpindavo iš Tiberio upės, aplink esančių versmių bei šaltinių. Tačiau nuo IV a. p. m. e. miestas, beje, ir vandens poreikiai, ėmė sparčiai augti.

Kadangi vandentiekį turėjo nedaug kas, Romoje buvo pastatyta šimtai privačių ir viešų pirčių. Į seniausią viešą pirtį vanduo atitekėdavo Aqua Virgo akveduku, pastatytu 19 metais prieš mūsų erą. Jo statytojas Markas Agripa (Marcus Agrippa), artimas Cezario Augusto draugas, nepagailėjo savo milžiniškų turtų, kad iš pagrindų suremontuotų ir išplėstų miesto vandentiekio sistemą.

Pirtys tapo ir visuomeninių sambūrių vieta. Didesnėse net buvo užveisiami sodai, veikė bibliotekos. Akvedukais vanduo tekėdavo be perstojo. Ištekėjęs iš pirties patekdavo į kolektorius, kur būdavo išvalomas nuo atliekų, tarp jų — išmatų iš tualetų, įrengtų prie pirties.

Statyba ir priežiūra

Kai išgirstate žodžius „romėnų akvedukas“, mintyse turbūt iškyla toks vaizdas: virtinė iškilių arkų, besitęsiančių tolyn horizonto link. Iš tikrųjų arkos nesudarydavo nė dvidešimties procentų viso akveduko; diduma jo ėjo po žeme. Toks sprendimas buvo ne tik ekonomiškas, nes apsaugodavo akvedukus nuo erozijos, bet ir sumažindavo jų poveikį laukams bei gyvenvietėms. Pavyzdžiui, Aqua Marcia, pastatytas 140 m. p. m. e., buvo 92 kilometrų ilgio, bet tik apie vienuolika jo kilometrų buvo nutiesta ant atramų.

Prieš statydami akveduką inžinieriai įvertindavo potencialaus šaltinio kokybę — vandens skaidrumą, skonį, tėkmės greitį. Atkreipdavo dėmesį ir į vietinių gyventojų, vartojančių tą vandenį, sveikatą. Pasirinkus telkinį, topografai paskaičiuodavo optimalų vandentiekio maršrutą ir nuolydį, taip pat vamzdynų diametrą bei ilgį. Darbo jėga tikriausiai būdavo vergai. Statyba neretai trukdavo ilgus metus, tad išaugdavo ir kaina — ypač jeigu reikėdavo atramų.

Be to, akvedukus tekdavo prižiūrėti ir saugoti. Vienu metu Romos mieste tam buvo įdarbinta apie 700 žmonių. Projektuose būdavo numatomos ir eksploatacijos išlaidos. Pavyzdžiui, kad būtų galima pasiekti požemines atkarpas, būdavo įrengiami liukai ir šachtos. Jeigu kokiam akveduko ruožui prireikdavo kapitalinio remonto, inžinieriai vandenis laikinai nukreipdavo kita linkme.

Romos miesto akvedukai

Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje Romos mieste veikė vienuolika didelių akvedukų. Pirmasis jų, Aqua Appia, pastatytas 312 m. p. m. e., buvo tik šešiolikos kilometrų ilgio ir beveik visas ėjo po žeme. Iš dalies išlikęs yra Aqua Claudia, kurio ilgis — 69 kilometrai, o dešimt kilometrų jo trasos ėjo arkomis, siekiančiomis net 27 metrus!

Kiek vandens pernešdavo miesto akvedukai? Daug! Pavyzdžiui, akveduku Aqua Marcia į Romą per dieną atitekėdavo apie 190 000 kubinių metrų vandens. Sunkio jėgos veikiamas vanduo, pasiekęs miestą, patekdavo į paskirstymo rezervuarus, paskui į atšakas, kurios nukreipdavo jį į kitus rezervuarus arba tiesiai vartotojams. Kai kuriais paskaičiavimais, Romos vandentiekiai tiek išsiplėtė, jog kiekvienam miestiečiui galėjo tekti apie 1000 litrų vandens per dieną.

Kaip rašoma knygoje Roman Aqueducts & Water Supply, Romos imperijai augant, „akvedukai buvo tiesiami ten, kur tik romėnai įkeldavo koją“. Lankydamiesi Ispanijoje, Mažojoje Azijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės Afrikoje keliautojai ir dabar negali atsistebėti šiais nuostabiais inžineriniais statiniais.