Gyvenimas be regėjimo

AKLUMAS arba kiti sunkūs regos sutrikimai gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių – tiek ligų, tiek sužeidimų. Sužalotos gali būti akys, regos nervai ar smegenys. Žmonės, kurie beveik arba visiškai netenka regėjimo, dažniausiai nenori su tuo susitaikyti, sielvartauja, jaučia baimę. Tačiau nemažai kas išmoksta prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir gyvena visavertį gyvenimą.

Akys yra pagrindinis informacijos šaltinis, padedantis pažinti mus supantį pasaulį. Taigi praradęs regėjimą žmogus turi labiau kliautis kitais pojūčiais – klausa, uosle, lytėjimu ir skoniu.

Kaip rašoma žurnale Scientific American, tyrimai neuroplastiškumo srityje rodo, kad smegenys geba „keistis dėl naujai įgytos patirties“. Straipsnyje priduriama: „Daugeliu įrodymų patvirtinta, jog tuomet, kai viena iš juslių smegenims nebesiunčia informacijos, smegenys persitvarko taip, kad likę pojūčiai būtų jautresni ir teiktų daugiau informacijos.“ Štai keletas įrodymų.

Klausa. Įvairūs garsai, pradedant žmogaus balsu ir baigiant žingsniais, gali padėti susidaryti bendrą vaizdą. „Išmokau atpažinti žmones tiesiog iš balso ar žingsnių“, – pasakoja vyras, vardu Fernandas. Chuanas, taip pat neregys, sako: „Aklajam kito žmogaus balsas yra jo tapatybės kortelė.“ Be to, aklieji, kaip ir mes visi, labai reaguoja į kalbančiojo balso toną, kuriuo galima perteikti įvairiausius jausmus.

Ištreniruotai neregio ausiai garsai labai padeda suvokti aplinką: iš kurios pusės atvažiuoja automobilis, kokio dydžio kambarys, kur yra kokios kliūtys.

Uoslė. Kvapai taip pat suteikia daug informacijos, ir ne tik apie tai, kas tą kvapą skleidžia. Pavyzdžiui, eidamas tam tikru keliu aklasis iš kvapų mintyse gali susidaryti savotišką žemėlapį – kur yra kokios kavinės, restoranai, turgus ir kita. Be abejo, vaizduotėje susikurtą žemėlapį jis papildo garsais, taip pat informacija, gaunama lytėjimu.

Lytėjimas. „Mano pirštai yra mano akys“, – sako Franciskas. O lazdelė gali padėti tokioms „akims“ matyti toliau. Aklas gimęs ir lazdele išmokęs naudotis dar vaikystėje Manasas pasakoja: „Pasitelkęs kitus pojūčius, atmintį ir lazdelę, kuri padeda orientuotis einant šaligatviu, visada tiksliai žinau, kur esu.“

Daugeliui aklųjų lytėjimas taip pat padeda skaityti leidinius Brailio raštu. Šiais laikais aklieji išties turi daug galimybių turtėti dvasiškai, plėsti savo akiratį. Be leidinių Brailio raštu, jie klausosi garso įrašų, naudojasi kompiuterinėmis technologijomis. Šitaip aklieji gali skaityti Bibliją ir kitus Biblijai studijuoti skirtus leidinius.a

Tokia dvasinė pagalba suteikė nepaprastą ramybę ir viltį straipsnio pradžioje minėtiems Paki ir jos vyrui. Juos taip pat labai palaiko didelė dvasinė šeima – vietinė Jehovos liudytojų bendruomenė. „Dabar mūsų gyvenimas visavertis ir mes jaučiamės pakankamai savarankiški“, – sako Paki.

Išties, aklumas sukelia ypatingų sunkumų. Tačiau kai kurie žmonės, susidūrę su tokiais sunkumais, pajėgia ir toliau neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Koks puikus prisitaikymo ir tvirtybės įrodymas!