PORTRETAI IŠ PRAEITIES
Aristotelis
PRIEŠ daugiau kaip 2300 metų gyvenęs Aristotelis nemažai nuveikė mokslo ir filosofijos srityje. Jo idėjos, raštai ir atradimai kelia žmonių susidomėjimą jau ilgus amžius, taip pat yra verčiami į daugelį kalbų ir tyrinėjami. Pasak istorijos profesoriaus Džeimso Maklaklano (James MacLachlan), „Aristotelio gamtos dėsnių samprata europiečių mąstymui darė milžinišką įtaką beveik 2000 metų“. Kai kurios Aristotelio idėjos net paveikė katalikų, protestantų ir musulmonų mokymus.
Platus domėjimosi spektras
Aristotelis rašė apie meną, astronomiją, biologiją, etiką, kalbas, teisę, logiką, magnetizmą, metafiziką, judėjimą, malonumus, poeziją, politiką, psichologiją, retoriką, taip pat apie sielą, kurią laikė mirtinga. Tačiau labiausiai išgarsėjo savo nuopelnais biologijos ir logikos mokslams.
Senovės graikų mąstytojai mus supantį pasaulį aiškindavo remdamiesi stebėjimais, dedukcija ir logika. Jie tikėjo, kad atidžiai apmąstę tai, kas atrodo akivaizdi tiesa, galės prieiti prie teisingos išvados.
Vadovaudamiesi šia filosofija, jie padarė nemažai teisingų išvadų. Viena jų – visatoje viskas veikia tvarkingai. Tačiau didžiausia problema buvo ta, kad jų stebėjimai apsiribojo tik tuo, ką galėjo matyti plika akimi. Būtent tai suklaidino daug genialių protų, tarp jų ir Aristotelį. Pavyzdžiui, jie manė, kad planetos ir žvaigždės juda aplink žemę. Anuomet tai atrodė akivaizdi tiesa. „Tiek protas, tiek patirtis, regis, bylojo apie graikų požiūrio, kad žemė yra visatos centras, teisingumą“, – rašoma knygoje The Closing of the Western Mind.
Tokia klaidinga išvada nebūtų padariusi daug žalos, jeigu būtų likusi tik mokslo traktatuose. Tačiau atsitiko kitaip.
Katalikybė perima Aristotelio idėjas
Viduramžiais krikščioniškoje Europoje kai kurie Aristotelio mokymai įgijo neginčijamos tiesos statusą – tapo visuotinai pripažinti. Katalikų teologai, ypač Tomas Akvinietis, gyvenęs maždaug 1224–1274 metais, Aristotelio idėjas įtraukė į savo teologinius veikalus. Taip Aristotelio supratimas, kad nejudanti žemė yra visatos centras, tapo katalikiška dogma. Šį mokymą perėmė ir protestantų veikėjai, kaip antai Kalvinas bei Liuteris, netgi tvirtinę, jog tai biblinis mokymas. (Skaitykite rėmelį „Bibliją suprato pažodiškai“.)
Kai kurie Aristotelio mokymai įgijo neginčijamos tiesos statusą.
„Kai kuriais klausimais [Aristotelio mokymai] ir katalikybė tapo iš esmės neatsiejami“, – teigė rašytojas Čarlzas Frimanas. Kartais sakoma, kad Tomas Akvinietis „pakrikštijo“ Aristotelį – atvertė jį į katalikybę. Tačiau iš tikrųjų, pasak Frimano, „Akvinietis atsivertė į aristotelizmą“. Galima pridurti, ir visa Bažnyčia. Todėl italų astronomas ir matematikas Galilėjas, išdrįsęs pateikti savo stebėjimų išvadas, kad žemė skrieja aplink saulę, turėjo stoti prieš inkviziciją ir buvo priverstas atsižadėti savo pažiūrų.a Įdomu, jog pats Aristotelis pripažino, kad mokslas nestovi vietoje, todėl tezės turi būti vis peržiūrimos. O, kad bažnyčia būtų laikiusis tokio požiūrio!
a Skaitykite 2003 m. balandžio 22 d. Atsibuskite! straipsnį „Galilėjaus konfliktas su Bažnyčia“.