Aštuntas perskyrimas
Ar tu privalai bijotis mirusiųjų?
NE VISI žmonės galvoja, kad mirusiesiems yra reikalinga pagelba. Dar labiau yra išplatintas tikėjimas, jog gyvieji reikalingi pagelbos, kad apsigintų nuo mirusiųjų. Daugelis stengiasi naktį nebūti kapuose. Stebėtina, kad netgi giminaičiai ir draugai, kuriuos mylėjo, kol jie gyveno, įsivaizdavime kai kurių žmonių, po mirties tampa šaltiniu baimės ir baisumo.
Indėnai, gyvenantys Centrinių Čiapas (Meksika) kalvose, laidotuvių dieną degina raudonąjį pipirą. Tai daroma su viltimi, kad nemalonūs dūmai išvarys mirusiojo sielą iš namų.
Kai kuriose Europos dalyse žmonės greitai atidaro visas duris ir langus, kai tik kas nors numirė. Tai daroma tam, kad „išlaisvintų“ sielą. Kad niekas nebūtų užburtas, koks nors šeimos narys deda mirusiojo rankas ant jo širdies ir uždengia jo akis monetomis.
Jeigu budistų mongolas miršta palapinėje, tai jo lavoną neišneša per normalų įėjimą. Kai kada daro kitą angą palapinėje ir po to kai išnešė lavoną, šitą angą vėl uždaro. Arba kai kada kabina kablį iš šiaudų priešais normalų įėjimą. Po to, kai lavonas išnešamas, demblį iš šiaudų sudegina. Tai daroma su tikslu, kad mirusiojo dvasia nebesugrįžtų į butą ir nebeatneštų gyviesiems žalos.
Daugelyje Afrikos šalių žmonės iš karto kreipiasi į fetišistinį šventiką, jeigu kas nors šeimoje susirgo, jeigu numirė kūdikis, jeigu prekybiniai reikalai nepasisekė arba atsitiko kokia nors kita nelaimė. Paprastai žynys (šventikas) kalba tokiam žmogui, kad miręs šeimos narys buvo įžeistas. Klausiama orakulo ir nusakomos aukos. Už tai žynys reikalauja daug pinigų ir gauna taip pat paaukoto gyvulio mėsą.
Tokiu būdu, ar žmonėms reikia bijotis mirusiųjų ir netgi daryti dideles išlaidas, kad apgintų save?
Biblija kalba apie mirusiuosius taip: „Jų meilė ir jų neapykanta ir jų pavyduliavimas jau išnyko, ir nebėra jiems daugiau dalies pasaulyje iš viso, kas darosi po saule“ (Mokytojo 9:6). Todėl mirusieji negali pakenkti tau. Ir niekas negali paneigti šito biblinio pareiškimo.
Esama, tiesa, nekurių žmonių, kurie tam tikrus atsitikimus prirašo mirusiųjų dvasioms. Jie kai kada pareiškia, kad pasitaisė jų sveikata ir kad jiems sekėsi geriau ekonominiu ir kitais atžvilgiais po to, kai jie nuramino mirusiųjų dvasias. Bet ar negalėjo čia būti kitas šaltinis tokios nelaimės ir matomo išlaisvinimo nuo nemalonumų?
Argi nekeista, kad žmonės nežino, jog jie įžeidė mirusį giminaitį, kol jie nesikreipia į šventiką-fetišistą arba į ką nors kitą, kas užima panašią padėtį? Ir kodėl, gi, mirusio tėvo, mirusios motinos, mirusio sūnaus arba mirusios dukters „dvasia“ turėtų pastatyti į pavojų laimę ir gerovę tų žmonių, kuriuos jie kartą giliai mylėjo? Kas galėtų pažadinti mirusio žmogaus „dvasią“ tapti kerštinga, jeigu pas jį nebuvo tokio charakterio bruožo, kol jis gyveno? Tai, kas prirašoma mirusiesiems, dažnai visiškai prieštarauja asmenybei, kuria jie buvo savo gyvenime. Ar nepalaiko tai išvados, kad čia dalykai iš viso nėra surišti su mirusiųjų „dvasiomis“? Aišku. Biblija iš tikrųjų teisi, kada jinai sako, kad pas mirusiuosius „nebėra daugiau dalies iš viso per amžius, kas darosi po saule.“
Taip pat atkreipk dėmesį į žalingą veikimą gyviesiems, kurį daro baimė prieš mirusiuosius. Daugelis žmonių pateko į vergiją šventikų-fetišistų arba kitų religinių vadų, kurie tvirtina, kad laimė arba nelaimė vyro arba moters priklauso, svarbiausia, nuo mirusiųjų „dvasių“. Šitie žmonės pretenduoja į tai, kad jie gali pataisyti reikalą su įžeistais mirusiaisiais. Tikėdami į tokius tvirtinimus, daugelis žmonių išleido daug pinigų brangioms ceremonijoms, išleido tuos pinigus, kuriuos būtų galėję panaudoti gyvenimo būtinybėms įsigyti. Nors kai kurie žmonės ir įtikinėja, kad tokios ceremonijos tikrai padėjo jiems, vienok, ar galima pasakyti, kad jų patyrimas sukėlė juose tikrą džiaugsmą, todėl, kad jie turėjo pranašumą padaryti galą nesantaikai su mirusiuoju giminaičiu? Ar nesielgia jie, greičiau, kaip kas nors toks, nuo ko gavo arba pasiekė ko nors per prievartą.
Pagalvok taip pat apie tai, kokie apgaulingi būdai naudojami dažnai: deginti raudonąjį pipirą, išnešti mirusįjį per kitą palapinės angą ir panašiai, kad sutrukdytų mirusiojo „dvasiai“ sugrįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Ar tu norėtum, kad tave apgaudinėtų tokiu būdu tau gyvenant? Ar protinga, kad žmogus stengiasi apgaudinėti mirusiuosius, kurių jis niekada nebūtų norėjęs apgaudinėti tada, kol jie dar gyveno.
Praktikavimas apgaulės gali, pats savaime, nepalankiai ir nenaudingai paveikti žmogų. Jeigu kas nors pradeda pritarti apgaudinėjimui mirusiųjų, kurie, jo akimis žiūrint, dar toliau tebeegzistuoja, tai ar nesusilpnins jis toliau savo sąžinę iki to taško, kad jis stengsis apgaudinėti gyvuosius, kai tik jam šita pasirodys naudinga.
Tas, Kas vaizduoja Save Biblijoje tikruoju Dievu, niekada negalėtų pritarti tiems papročiams, kurie įsivystė dėl žmonių baimės prieš mirusiuosius. Kodėl? Todėl, kad, apart to, kad jie yra pagrįsti neteisingais įsivaizdavimais, šitie papročiai pilnutinai prieštarauja Jo asmenybei, Jo keliams ir Jo veiksmų būdui. Dievas ne žmogus, kad Jis meluotų (Skaičių 23:19). Jis nepritaria, jeigu kas nors griebiasi apgaulės dėl savanaudiškumo. Biblija sako: „Klastingu bjaurisi Viešpats (Jehova, NP)“ (Psalmyno 5:7 [5:6, NP]).
Kodėl tau bijoti mirusiųjų, jeigu Biblijoje parodoma, kad mirusieji be sąmonės? (Psalmyno 145:4 [146:4, NP]). Jie negali nei padėti, nei žalos padaryti tau. Tu dabar žinai iš Biblijos, kad „siela“ miršta ir kad „dvasia“ nebetęsia toliau sąmoningo egzistavimo, nepriklausomai nuo kūno. Kokie nors vaiduokliai, sukėlę baimę prieš mirusiuosius, privalo, tokiu būdu, turėti kitą šaltinį. Kadangi kai kuriais atvejais žmonės teigia, kad jie patyrė jų padėties palengvėjimą po to, kai jie padarė ką nors, kad nuramintų mirusiuosius, tai šito šaltiniu privalo būti kas nors toks, kas pasiruošęs duoti laikiną palengvinimą, bet remiantis neteisingais paskatinimais. Su kokiu tikslu? Kad žmones laikytų vergijoje ir aklais atžvilgiu gyvenimo kelio be baimės ir baisumų.
Svarbu atpažinti šitą šaltinį.