Devintas perskyrimas

Ar tu gali kalbėti su mirusiaisiais?

KASDIENINIAME gyvenime mes, žmonės, jaučiame stiprų poreikį kalbėti su tais, kuriuos mes mylime. Mes norime žinoti, ar jaučiasi mūsų giminaičiai gerai ir ar laimingi jie. Mes džiaugiamės, jeigu jie gyvena gerai. Bet kada mes sužinome, kad jie yra atsidūrę dideliame pavojuje dėl stichinės nelaimės arba dėl kokios nors kitos nelaimės, tai mes pradedame jaudintis. Nerimaudami mes laukiame naujienų iš jų. Kai tik mes gauname žinią, kad jie randasi saugiai, mes nusiraminame.

Troškimas sužinoti ką nors apie giminaičių gerovę paskatino daugelį žmonių ieškoti kelio, kad galėtų kalbėti su mirusiaisiais. Jie nori žinoti, ar laimingi jų mirusieji giminaičiai „aname pasaulyje“. Bet ar galima kalbėti su mirusiaisiais?

Kai kurie žmonės tvirtina, kad jie laikas nuo laiko jautė mirusiojo giminaičio arba draugo dalyvavimą ir girdėjo jo balsą. Kiti žmonės patyrė panašų dalyką, padedant mediumui. Jie tiki, kad per tokius mediumus jie girdėjo balsą iš „ano pasaulio“. Ką kalba jiems tokie balsai? Pagrindinai sekančius dalykus: „Mirusieji labai laimingi ir patenkinti. Jie iš tikrųjų domisi ir toliau jų likusių giminaičių gyvenimu ir mato, ir girdi viską, ką jie daro“.

Dėl tokių žinių Fransua Gregoar rašo savo knygoje Nežemiškas pasaulis: „Ką sako mums šitos dvasios? Svarbiausiu būdu jos, kaip matyt, stengiasi įrodyti, kas jos ir kad jos vis dar egzistuoja“... bet kas liečia to pasaulio charakterį, nieko svarbaus, nei mažiausio apreiškimo.“

Ką tu galvoji tokių žinių atžvilgiu? Ar tu tiki, kad, iš tikrųjų, mirusieji kalba? Ar galimas dalykas iš viso, kad tai, iš tiesų, mirusiųjų balsai, jeigu Biblija sako, kad nei jokia siela arba nei jokia dvasia nepasilieka gyvais, išsaugojusios sąmonę po kūno mirties?

KARALIAUS SAULIAUS ATVEJAS

Kai kurie iš tų, kurie tiki į tai, kad mirusieji gali pasiųsti žinias gyviesiems, patvirtinimui savo požiūrio, nurodo į Šventąjį Raštą. Jie, pavyzdžiui, remiasi tuo atveju, kuris liečia Saulių, senovės Izraelio karalių.

Dėl neištikimybės Dievui Jehovai, karalius Saulius buvo atitrauktas nuo Dievo instrukcijų, liečiančių tai, kad įvykdytų savo pareigas. Kada atėjo filistinai, kad kovotų prieš jį, iš savo nusivylimo pradėjo ieškoti pagelbos pas mediumą. Jis paliepė jam iššaukti mirusį pranašą Samuelį. Apie tai, kas po to atsitiko, Biblija praneša:

„Ir pamatė moteriškė [mediumas] „Samuelį“, ir garsiai sušuko; ir kreipėsi moteriškė į Saulių, sakydama: ‚Kodėl tu apgavai mane? Tu Saulius.‘ Ir tarė jai karalius: ‚Nesibijok, ką tu matai?‘ Ir atsakė moteriškė: ‚Matau, neva tai, dievą išeinantį iš žemės.‘ ‚Kokia jo išvaizda?‘ — paklausė jos Saulius. Jinai tarė: ‚Išeina iš žemės susenęs vyras, apsirengęs ilgais rūbais.‘ Tada sužinojo Saulius, kad tai „Samuelis“ ir puolė savo veidu ant žemės ir nusilenkė. Ir tarė „Samuelis“ Sauliui: ‚Dėl ko tu man neduodi ramybės, kad aš išeičiau?‘ (1 Samuelio 28:12-15).

Ar šituo atveju, iš tikrųjų, buvo padarytas ryšys tarp Sauliaus ir mirusio pranašo Samuelio? Kaip tai galėtų būti, jeigu pati Biblija suriša tylėjimą, o ne pasikalbėjimą su mirtimi? Mes skaitome: „Ne mirusieji šlovins Viešpatį, ir ne visi nueinantys į kapą (tylėjimą, NP) (Psalmyno 113:25 [115:17, NP]).

Kitos Biblijos vietos apšviečia šitą klausimą. Pirmiausia, aišku, kad Sauliaus pasielgimas kreiptis į mediumą buvo pats savaime Dievo įstatymo pažeidimu. Mediumai ir tie, kurie kreipėsi į juos prasikalsdavo tokiame nusikaltime, už kurį buvo numatyta mirties bausmė (Kunigų 20:6, 27). Dievo įstatymo dėl Izraelio buvo sakoma: „Jūs neturite kreiptis prie žynių ir nesiklausinėkite ženklų išguldytojų, kad jais nebūtumėte apibjaurinti“ (Kunigų 19:31). „Kada tu įeisi į tą žemę, kurią tau duoda Viešpats (Jehova, NP), tavo Dievas, tada neišmok daryti niekšybių, kokias darė šitos tautos. Prie tavęs neturi būti... iššaukiantis dvasias, burtininkas ir klausinėjantis mirusiųjų“ (Pakartoto Įstatymo 18:9-11; Izaijo 8:19, 20).

Jeigu mediumai iš tikrųjų galėtų nustatyti ryšį su mirusiaisiais, tai kodėl gi Dievo įstatymas tokius pasielgimus vadintų „bjauriais“, pasišlykštėtinais“ ir tokiais, už ką buvo numatyta mirties bausmė? Jeigu čia, iš tiesų, būtų nustatomas ryšys su mirusiaisiais giminaičiais, tai kodėl gi meilės Dievas vadintų tokį pasielgimą baisiu nusikaltimu? Kokia būtų buvusi pas Jį priežastis neprileisti, kad žmonės gautų raminančias žinias nuo mirusiųjų? Ar nenurodo Dievo požiūrio taškas į tai, kad žmonės iš tikrųjų, iš viso, nekalba su mirusiaisiais, o tampa baisios apgaulės auka? Bibliniai įrodymai parodo, kad tai taip.

Turėdamas tai omenyje, peržiūrėk Sauliaus atveją. Kas liečia Dievo ryšius su juo, Saulius prisipažino: „Dievas atsitraukė nuo manęs ir daugiau nebeatsako man nei per pranašus, nei sapne: todėl aš iššaukiau tave [Samueli], kad tu išmokytum mane, ką man daryti“ (1 Samuelio 28:15). Dievas, aišku, nebūtų leidęs mediumui prasilenkti su tuo dievišku bendravimo atėmimu, kad jis susirištų su mirusiu pranašu, ir kad tas perduotų žinią nuo Dievo. Apart to, pats Samuelis, būdamas ištikimu Dievo pranašu, savo gyvenimo pabaigoje perstojo bendrauti bet kokiu būdu su Sauliumi. Todėl ar nebūtų kvaila padaryti išvadą, kad Samuelis buvo pasiruošęs kalbėti su Sauliumi per mediumą, t. y. per sutvarkymą, kurį pats Dievas pasmerkė?

Aišku, kad čia buvo apgaulė, kas tai tokio nešvaraus, kad mediumai ir kas kreipdavosi į juos, užsitraukdavo mirties bausmę. Tokia pat apgaulė slypi, tikriausiai, ir šiandieną už tariamojo bendravimo su mirusiaisiais.

Į tai nurodo faktas, kad įtakoje tariamųjų „balsų“ iš ano pasaulio, daugelis žmonių nusižudė. Jie paaukavo patį brangiausią dalyką, ką jie turėjo — gyvybę, kad būtų kartu su mirusiais giminaičiais. Kiti pradėjo bijoti tokių balsų, todėl kad žinios buvo niūrios, jie nusakydavo kokią nors baisią nelaimę arba mirtį. Kaip būtų galėję tokie balsai išeiti iš gero šaltinio? Kas slypi po tokiais balsais?