Vienuoliktas perskyrimas

Ar karšta pragare?

AR NĖRA faktu, kad daugelis Biblijos vertimų primena vietą, kuri vadinasi „pragaru“? Taip, daugelis Šventojo Rašto vertimų vartoja šitą pasisakymą. Bet statomas klausimas, ar tai, ką mokė dvasininkija apie tą vietą, vadinamą „pragaru“, kyla iš Biblijos ar iš kokio nors kito šaltinio.

Ar tau yra žinoma, kad ne tik krikščionybės pasaulio bažnyčių narius, bet ir daugelį nekrikščionių mokė tikėti į pragaro kančias? Įsidėmėtina perskaityti įvairiuose šaltiniuose, kas kalbam apie kančias esančiųjų, neva tai, pragare žmonių.

Vienoje nekrikščioniškoje „šventoje knygoje“, iš septintojo mūsų eros šimtmečio, sakoma sekančiai:

„Pragaras! — jie degs jame, koks nelaimingas patalas (kad gulėtum jame)! Iš tikrųjų! Tada jie privalo jausti: verdantis skystis, tamsus, tirštas, labai šaltas dar kitas skystis!... (Jie bus) tarp stiprios siautėjančios ugnies ir verdančio vandens, ir juoduose dūmuose: Nieko (nebus), kad atvėsintų juos arba pradžiugintų.“

Budizmas, kurio pradžia maždaug šeštajame šimtmetyje prieš mūsų erą, vieną iš „pragaro“, apie kurį jis moko, aprašo sekančiai:

„Čia nei minutės neperstoja nei liepsna, nei būtybių kentėjimai“.

Romos katalikų katekizme (Catechism of Cristian Doctrine, leidinys 1949m.), sakoma:

„Nuo jų atimta galimybė matyti Dievą ir per amžių amžius baisiai kenčia, ypatingai nuo ugnies. ... Dievo regėjimo, suteikiančios, padaromos išorinėmis priemonėmis sielai ir paskui kūnui po jo prisikėlimo, vadinasi jausmų kentėjimu.“

Kai kuriose vietose taip pat tarp protestantų dvasininkijos esama tokių, kurie piešia aiškius žodinius pragaro baisumų paveikslus. Laikui bėgant, netgi jų bažnytiniai nariai pareiškia, kad jie turėjo kentėjimų regėjimus jame. Vienas vyras aprašė tai, ką jis matė, sekančiais žodžiais: „Kiek apėmė akys, matėsi tiktai deginanti liepsna ir žmogiškos būtybės. Koks skausmas ir koks kentėjimas! Kai kurie žmonės šaukė, kiti dejavo ir prašė vandens! vandens! Kai kurie rovė sau plaukus, kiti griežė dantimis, dar kiti kando sau į rankas“.

Dažnai pareiškiama, kad pragaro bausmių grėsmė yra galinga jėga, pažadinančia žmones elgtis teisingai. Bet ar tai palaiko istoriniai faktai? Ar tikintieji į pragaro ugnies kančių mokymą neįvykdė kai kuriuos iš pačių didžiausių žiaurumų? Ar baisios inkvizicijos ir kraują praliejantys kryžiaus karai krikščionybės pasaulio nėra šito pavyzdžiais?

Todėl mums nereikėtų stebėtis, kad vis daugiau žmonių tikrumoje nebetiki į pragaro kančias ir nebežiūri į jo bausmes kaip į gąsdinimo priemonę dėl teisės pažeidimų. Nors jie ir neatmeta šito mokymo, bet jie tiesiog nenori tikėti į ką tai, kas, jų nuomone, neprotinga ir neteisinga. Bet jie, gal būt, vis dėlto, nariai tos bažnyčios, kuri moko šitą mokslą ir, palaikydami ją, jie dalijasi atsakomybe už išplatinimą mokslo apie pragaro ugnį.

Bet ką kalba Biblija dėl kančių po mirties? Jeigu tu perskaitei šitos knygos praeitus perskyrimus, tai tu žinai, kad daugelis plačiai išplatintų mokymų apie mirusiųjų stovį yra neteisingi. Tu žinai, kad pagal Bibliją, nei jokia siela ir nei jokia dvasia neatsiskiria mirštant nuo kūno ir nebetęsia sąmoningą egzistavimą. Todėl mokymui apie amžinas kančias po mirties nėra biblinio pagrindo, kadangi nieko nepasilieka gyvo, ką galima būtų atiduoti tiesioginėms kančioms. Kas gi yra ta vieta, kurią įvairūs Biblijos vertima pažymi „pragaru“?

„ŠEOL“

Katalikų Dujo vertime žodis „pragaras“ pirmą kartą prisimenamas Pradžios 37:35, kur mes skaitome, kad patriarchas Jokūbas pasakė apie, neva tai, žuvusį Juozapą: „Su liūdesiu nueisiu pas savo sūnų į pragarą“. Aišku, kad Jokūbas neišreiškė tos minties, kad jis nueitų pas savo sūnų į kančių vietą. Netgi išnaša šitam tekstui Dujo vertime (išleistame Douay Bible House, Niujorkas, 1941 metais) nepaaiškina šitos vietos ta prasme. Joje sakoma:

„Pragare. Tai reiškia į pragaro prieangį, vieta, kur patekdavo teisiųjų sielos iki mūsų išgelbėtojo mirties. ... [Tai] iš tikrųjų reiškia ramybės vietą, kur, jo nuomone, patektų jo siela.“

Bet Biblija niekur neprisimena tokios vietos, kaip „pragaro prieangis“. Jinai taip pat nepalaiko minties apie ypatingą ramybės vietą sielai, kas būtų kuo tai atskiru nuo kūno. Šiuolaikinio katalikų vertimo žodyne (The New American Bible, leidinys R. J. Kenedy the Sons, Niujorkas. 1970 m.) pripažįstamas sekantis dalykas: „Nėra priešybės arba skirtumo tarp sielos ir kūno, tai tik įvairūs sužinėjimai vienos ir tos pačios tikrovės“.

Kas tada yra „pragaras“, apie kurį Jokūbas galvojo, kad jis prisijungtų ten prie savo sūnaus? Kad duotume teisingą atsakymą į šitą klausimą, reikia suprasti tikslią reikšmę žydiško žodžio, kuris išverstas žodžiu „pragaras“, būtent, sh^e’ohlʹ arba „šeol“. Šitas išsireiškimas, verčiamas taip pat žodžiais „kapas“, „karstas“, „mirusiųjų karalystė“, „požeminė karalystė“ — randamas (Naujojo Pasaulio vertime) šešiasdešimt šešis kartusa trisdešimt devyniose žydų raštų knygose (paprastai vadinamose „Senuoju Testamentu“), bet niekada tai nėra surišta su gyvenimu, veikla arba kančiomis. Atvirkščiai, tai dažnai yra surišta su mirtimi ir neveikla. Toliau seka kai kurie pavyzdžiai:

„Nes mirtyje nėra atminimo apie Tave (Jehova); karste (šeole, NP, pragare Dujo vertimas) kas garbins Tave?“ (Psalmyno 6:6 [6:5, NP]).

„Viską, ką gali tavo ranka daryti, pagal jėgas daryk, todėl kad kape (šeole, NP, pragare Dujo vertimas), kur tu nueisi, nėra nei darbo, nei mąstymo, nei žinojimo, nei išminties“ (Mokytojo 9:10).

„Nes ne požeminė karalystė (šeol, NP, pragaras, Dujo vertimas) garbina Tave (Jehova), nes ne nužengusioji į kapą deda viltis į Tavo tiesą. Gyvas, tik gyvas pašlovins Tave, kaip ir aš šiandieną “ (Izaijo 38:18, 19).

Todėl šeolas, kaip matyt, yra ta vieta, kur patenka mirusieji. Šitas žodis neliečia tam tikrą, paskirtą arba pažymėtą kapą, bet liečia iš viso bendrą mirties žmonijos kapą, kuriame pasibaigia visokia sąmoninga veikla. Veikalas New Catholic Encyclopedia pripažįsta žodžio šeol biblinę reikšmę, kame sakoma:

„Biblijoje tuomi pažymima visiškos neveiklos vieta, į kurią patenka kiekvienas mirštantysis, teisingas jis ar piktas, turtingas ar neturtingas.“ (Tom. 13, pusl. 170).

Tolimesniu įrodymu tam, kad per visą laiko periodą, aprašytą Žydų Raštuose, nebuvo ugninės kankinimo vietos, yra tas faktas, kad kaip bausmė už nepaklusnumą niekada nebuvo paskiriamas kankinimas. Izraelio nacija neturėjo pasirinkimo tarp gyvenimo ir kankinimo, bet tarp gyvenimo ir mirties. Mozė pasakė jai: „Gyvenimą ir mirtį aš pateikiau tau, palaimą ir prakeikimą. Pasirink gyvenimą, kad gyventum tu ir tavo ainiai, mylėtum Viešpatį (Jehovą, NP), tavo Dievą, klausytum Jo balso ir prie Jo laikytumeis“ (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20).

Panašiu būdu Dievas vėliau kvietė neištikimuosius izraelitus atgailauti ne dėl to, kad jie išvengtų kančių, bet priešlaikinės mirties. Per Savo pranašą Ezekielį Jehova pareiškė: „ Nenoriu nusidėjėlio mirties, bet kad nusidėjėlis atsigręžtų nuo savo kelio ir gyvas liktų. Nusigręžkite, nusigręžkite nuo savo piktų kelių, dėl ko jums mirti Izraelio namai?“ (Ezechielio 33:11).

HADES IR ŠEOLAS TAS PATS

Bet kas nors galėtų paklausti: „Ar nepasikeitė dalykai su Jėzaus Kristaus atėjimu į žemę?“ Ne, Dievas nekeičia Savo asmenybės arba Savo teisingų mastų. Per Savo pranašą Malachiją Jis pareiškė: „Nes Aš Viešpats (Jehova, NP), Aš nesikeičiu“ (Malachijo 3:6). Jehova nepakeitė bausmės už nepaklusnumą. Jis kantrus su žmonėmis, kad jie galėtų išvengti ne kankinimo, bet sunaikinimo. Apaštalas Petras rašė savo tikėjimo broliams: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Petro 3:9).

Kadangi mirtis paliko bausme už nepaklusnumą, tai vieta, kur pagal Krikščioniškus Graikų Raštus (paprastai vadinamus Naujuoju Testamentu) patenka mirusieji, nesiskiria nuo šeolo Hebrajų Raštuose (Romiečiams 6:23). Žydų Raštų sulyginimas su Krikščioniškais Graikų Raštais parodo tai aiškiai dešimtyje vietų, kuriose randamas graikiškas žodis haiʹdes (tark: hades), jis turi pagrindinai tą pačią gi reikšmę, kaip žydiškas žodis sh^e’ohlʹ. (Mato 11:23; 16:18; Luko 10:15; 16:23b; Apaštalų darbų 2:27, 31; Apreiškimo 1:18; 6:8; 20:13, 14. [Jeigu tame vertime, kuriuo tu naudojies nėra vartojami žodžiai „pragaras“ arba „hades“ visose šiose vietose, tai tu, vis dėlto, pastebėsi, kad panaudoti vietoj to išsireiškimai nedaro užuominos į kančių vietą.]) Atkreipk dėmesį į sekantį pavyzdį:

Psalmyno 15:10 (16:10, NP) mes skaitome: „Nes Tu (Jehova) nepaliksi mano sielos pragare (šeole, NP) ir neduosi Tavo Šventajam matyti trūnijimą.“ Apaštalas Petras parodė vienoje kalboje, kad šita psalmė turi pranašišką reikšmę. Petras pasakė: „Būdamas pranašas (Dovydas) ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo (Kristaus) prisikėlimą, kad Jo siela nebus palikta mirusiųjų buveinėje (pragare) (hadese, NP) ir jo kūnas nesupus.“ (Apaštalų darbų 2:30 ,31). Atkreipk dėmesį į tai, kad čia buvo panaudotas graikiškas žodis haiʹdes vietoj žydiško žodžio sh^e’ohlʹ. Tai parodo, kad šeolas ir hades — analogiški išsireiškimai.

Vertimo Nouvelle Version glosarijuje, išleistame prancūzų biblinės bendruomenės, po pasisakymu „mirusiųjų pasaulis“ sakoma:

„Šitas išsireiškimas yra vertimu graikiško žodžio hades, kuris atitinka žydiškam žodžiui šeol. Tai yra vieta, kur randasi mirusieji iki jų prisikėlimo (Luko 16:23; Apaštalų darbų 2:27, 31; Apr 20:13, 14). Kai kurie vertimai neteisingai išvertė šitą žodį išsireiškimu „pragaras“.

ŠALTINIS MOKYMO APIE PRAGARO UGNĮ

Nurodymai Biblijoje į šeolą ir hadesą, matomai, nepalaiko mokymo apie pragaro ugnį arba ugningą pragarą. Katalikų periodinis žurnalas Commonweal (15-to sausio, 1971 m.) prisipažįsta, kad tai ne krikščioniškas mokymas ir netgi prieštarauja krikščionybės dvasiai, ir po to, pastebi:

„Dėl daugelio žmonių, tame skaičiuje, dėl nekurių filosofų, pragaras išpildo žmogiškos vaizduotės poreikį — lyg tai priešingai senio šalčio rolei. ... Kas tarp teisingųjų nenorėtų, kad neteisingieji būtų kaip tai vertai nubausti? Ir jeigu ne šitame gyvenime, tai kodėl gi ne sekančiame? Bet šita pažiūra nesuderinama su Naujuoju Įstatymu, kuris kviečia žmones gyventi ir mylėti“.

Paskui šitas žurnalas parodo patikimus tokio mokymo šaltinius, sakydamas:

„Kitas elementas, kuris, galimas dalykas, pagelbėjo tradiciniam krikščionių supratimui apie pragarą, galima rasti Romos pasaulyje. Taip kaip būdingas žmogui nemirtingumas buvo prielaida didesne dalim graikų filosofijos, taip teisingumas buvo svarbiausia dorybe tarp romiečių, ypatingai tada, kada suklestėjo krikščionybė. ... Šitų dviejų pažiūrų vestuvės — filosofiškų graikų ir teisingų romiečių lengvai galėjo sukelti teologinę dangaus ir pragaro simetriją: jeigu gera siela apdovanojama, tai bloga siela nubaudžiama. Kad patvirtintų savo tikėjimą teisingumu atžvilgiu neteisingųjų, romiečiams vien tik reikėjo paimti Virgilijaus Eneido ir perskaityti ją, kas parašyta ten apie palaimintuosius eliziume ir apie prakeiktuosius tartare, kuris buvo apsuptas ugnimi ir pripildytas bausmės baisumų.“

Taigi, mokymas apie ugninį pragarą pripažįstamas kaip tikėjimas nutolusiu nuo Dievo žmonių. Jį teisėtai galima pavadinti „demonų mokslu arba mokymu“ (1 Timotiejui 4:1). Šita taip, todėl, kad šitas mokslas turi savo šaltinį mele, kad žmogus tikrumoje nemiršta ir jis atspindi liguistą, piktą ir žiaurų demonų charakterį (Sulygink Morkaus 5:2-13). Ar nepripildė šitas mokymas žmones be reikalo baime ir siaubu? Ar per tai Dievas nebuvo grubiai pavaizduotas klaidingoje šviesoje? Dievas atveria Save Savo Žodyje kaip meilės Dievą (1 Jono 4:8). Tačiau mokymas apie ugninį pragarą žemina ir Dievą ir šmeižia Jį, klaidingai apkaltindamas Jį baisiausiuose žiaurumuose, kuriuos galima tik sau įsivaizduoti.

Tokiu būdu, mokymo apie pragaro ugnį šalininkai šmeižia Dievą. Kai kurie dvasiniai asmenys, gal būt, nežino biblinių įrašymų, bet jiems reikėtų juos žinoti. Jie pareiškia, kad jie skelbia Dievo žinią, ir todėl jie privalo žinoti, kas kalbama Biblijoje. Jie tikrai labai gerai žino, kad tai, ką jie daro ir kalba, gali padaryti gilią įtaką į gyvenimą tų žmonių, kurie tikisi gauti nuo jų pamokinimą. Tai reikėtų padaryti juos atsargiais tame, ką jie moko. Kiekvienas suklaidintas Dievo pavaizdavimas gali nukreipti žmones nuo teisingo garbinimo, jų žalai.

Nėra abejonių, kad Dievas Jehova nežiūri palankiai į klaidingus mokytojus. Neištikimiems religiniams senovės Izraelio vadovams Jis paskelbė sekantį teismo nuosprendį: „Aš padarysiu jus niekintinais ir pažemintais prieš visą tautą, kadangi jūs nelaikote Mano kelius“ (Malachijo 2:9). Mes galime būti užtikrinti, kad klaidingiems religiniams mokytojams šiandieną bus įvykdytas toks pat nuosprendis. Biblija parodo, kad politiniai pasaulio elementai greitai pašalins jų padėtį ir įtaką (Apreiškimo 17:15-18). Tiems, kas ir toliau tebepalaiko mokančias melą religines sistemas, nebus geriau. Jėzus Kristus pasakė: „Jeigu aklas veda aklą, tai abu įpuls į duobę“ (Mato 15:14).

Ryšium su tokiomis aplinkybėmis, ar tu norėtum palaikyti kokią nors religinę sistemą, kuri moko apie ugninį pragarą? Kaip paliestų tave, jeigu su pykčiu šmeižtų tavo tėvą? Ar tu į šmeižikus toliau žiūrėtum kaip į savo draugus? Vietoj to, ar tu nenutrauktum su jais bet kokį ryšį, t. y. su tais, kurie šmeižė ant mūsų dangiškojo Tėvo?

Bausmės baimė nėra teisingu paskatinimu tarnauti Dievui. Jis trokšta, kad mus meilė skatintų garbinti Jį. Mūsų širdis turėtų traukti mus prie to. Jeigu mes suprantame, kad mirusieji nėra vietoje, pripildytoje baisių kentėjimų ryškiai liepsnojančioje ugnyje, bet, vietoj to, guli be sąmonės bendrame mirusiųjų žmonių kape, kuriame viešpatauja tyla ir kur nėra gyvenimo, tai šita galės pašalinti kliūtį, trukdančią mums išreikšti tokią meilę Dievui.

[Išnaša]