Septynioliktas perskyrimas
Ką siūlo mums amžinasis gyvenimas žemėje
TIKRAI būtų pageidautina gyventi ilgiau negu septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų maloniose sąlygose ir būti sveiku. Mokslininkai pašventė daug metų tyrinėjimui galimybių kovai prieš senėjimą ir ligas. Jie dažnai išreiškia nuomonę, kad reikėtų siekti vidutiniško amžiaus ilgumo, iki šimto metų.
Bet rodosi, kad mintis apie amžinąjį gyvenimą neturi tą patį patrauklumą. Daugelis žmonių yra linkę argumentuoti: „Be ligų, mirties ir kokio nors jaudinimosi mes nebebūtume dėkingi už gera. Amžinasis gyvenimas žemėje būtų nuobodus. Mes nebežinotume daugiau, ką mums daryti“. Tu, gal būt, girdėjai, kaip žmonės išreikšdavo tokias mintis, bet kaip tu žiūri į gyvenimą asmeniškai? Ar protinga taip svarstyti apie šitą dalyką?
Ar mums, pavyzdžiui, reikalinga liga, kad neįkyrėtų sveikata? Žmonės nepraranda džiaugsmo gyvenime, todėl, kad jie jaučiasi gerai. Saugumas, malonios apylinkės, įdomus ir produktyvus darbas, ir sveikas maistas nėra priežastim to, kad žmonės praranda interesą gyvenime. Atvirkščiai, ar gyvenimas netampa nemaloniu tada, jeigu nėra maisto, jeigu gyvena bjaurioje apylinkėje, su rūpesčiais ir nedarnumas? Žmogui nereikia atpjauti sau vieną ranką, kad vertintum kitą? Mes galime gėrėtis gerais dalykais ir vertinti juos, be to, kad patirtume tai, kas bloga.
Žmogaus tobulybė nereiškia, kad kiekvienas darys viską taip pat gerai, kaip kitas, ir su tokiu pat dideliu interesu. Biblija žada gyvenimą be ligų ir mirties (Apreiškimo 21:3, 4). Sveiki žmonės ir šiandieną ne visi vienodi. Kodėl gi tada padaryti išvadą, kad sveiki kūniškai ir protiniai tobuli žmonės būtų faktiškai kopijomis kits kito? Žmonės vis dar skirsis asmenybės atžvilgiu. Pas juos bus įvairios pirmenybės atžvilgiu darbo, statybos, namų papuošimo, dekoratyvinės sodininkystės, valgio ir gėrimo, o taip pat atžvilgiu pasilinksminimų, puikaus meno ir tam panašių dalykų. Jų asmeniškos simpatijos ir antipatijos turės didelę įtaką į amatą ir veiklos lauką, kuriems jie suteiks pirmenybę.
Ar žmonėms, iš tikrųjų, pakankamai bus darbo žemėje, t. y. ar jie turės ką daryti žemėje, taip kad jie būtų užimti amžinai? Ar nenustos, pagaliau, žinojimo augimas, todėl, kad mes jau viską būtume padarę?
YRA DAUG KAS, KĄ GALIMA DARYTI
Pagalvok apie savo paties gyvenimą. Ar tu galvoji, kad tavo sugebėjimai pilnutinai išnaudoti, arba, kad jie bus kada nors išnaudoti? Kiek yra visko, ką tu, tavo nuomone, sugebėtum ir norėtum daryti, jeigu pas tave būtų tiktai laiko ir būtinų lėšų?
Gal būt, tu norėtum išvystyti kokį nors talentą, gal būt, muzikoje, tapyboje, skulptūroje arba drožinyje, arba išmokti ko nors medžio apdirbime, mechanikoje, projektavime arba architektūroje, arba užsiiminėti istorija, biologija, astronomija arba matematika, arba auginti tam tikrus augalus, ar veisti gyvulius, paukščius arba žuvis. Tu gal būt norėtum keliauti, pamatyti naujas šalis. Daugelis norėtų užsiimti ne tik viena, bet ir įvairiomis iš šitų veiklų. Tačiau, netgi, jeigu pas tave būtų tam būtinos lėšos, tai jau laikas tau nebeleistų padaryti visko, ką tu norėtum.
Ar nepriverčia tavęs taip pat ribotas laikas nekuriame laipsnyje prie skubėjimo, kad atliktum ką nors? Ar nebūtų malonu daryti viską be skubotumo jausmo?
Ar pagrįstai egzistuoja pavojus, kad nieko nebeliks daryti. Mūsų tėvynė, žemė, pripildyta tokia didele augmenijos ir gyvūnijos pasaulio, kad jos būtų pritaikytos. Yra daug paslapčių, kurios tiesiog prašosi, kad jos būtų tyrinėjamos. Pagalvok: yra per 30,000 rūšių žuvų, maždaug 3,000 rūšių amfibijų, apie 5,000 žinduolių ir virš 9,000 paukščių rūšių. Vabzdžių, pačių gausiausių padarų žemėje, egzistuoja maždaug 800,000 rūšių. Mokslininkai mano, kad yra dar nuo vieno iki dešimt milijonų rūšių, kurias reikia dar surasti. Prie šito skaičiaus reikia dar pridurti šimtus tūkstančių augalų rūšių.
Kiek iš mūsų žino nors mažiausią žemiškų būtybių ir augalų dalį vardais? Mes dar mažiau žinome apie jų įdomius įpročius ir apie svarbią rolę, kurią jie lošia gyvenimo prailginimui ant žemės. Galimybė padidinti mūsų žinojimą milžiniška.
Tu, gal būt, niekada negirdėjai apie tropines gėlavandenes žuvis, vadinamas Cichlidais. Bet vienas mokslininkas padarė sekančią pastabą dėl savo atidaus šitų žuvų tyrinėjimo: „Dėl manęs tyrinėjimas cichlidų buvo patraukliu užsiėmimu, kuris tęsėsi 14 metų.“ Pagalvok, kiek metų tęstųsi, kad išstudijuotum tūkstančius gyvų būtybių ir augalų, ir kokią naudą atneštų tai!
Paimk, pavyzdžiui, kuklią jūros antelę. Šitas padaras sukelia žmonėms daug nerimo, jeigu jis prilimpa prie laivų. Jūrų anteles reikia nugrandyti nuo laivų, todėl kad, jeigu jos prilimpa dideliame kiekyje, tai jos žymiai sulėtina plaukimą ir sukelia degalų išeikvojimo padidėjimą iki 40 procentų. Tas arba kitas galėtų pagalvoti, kad iš tokio padaro, kuris taip įkyri žmonėms, vargiai ar galima ko nors išmokti. Bet šita ne taip.
Cementas, kuriam padedant, jūros antelė tvirtai prilimpa, turi tik 0,00076 milimetro storio. Bet jo tvirtumas plyšimui (arba trūkimui) virš 492 kilometrų į kvadratinį centimetrą. Tai du kartus tvirtesnis už epoksidinę smalą, kuri buvo naudojama praeityje kosminiams laivams. Kada jūros antelių cementas buvo tyrinėtojų išmėgintas prie 350 laipsnių Celsijaus, jis neištirpo, o prie -230 laipsnių Celsijaus jis netrūkinėjo ir neeižėjo. Buvo nustatyta, kad jūros antelių cementas taip pat atlaiko daug skiediklių. Jo įgimtos savybės paskatino tyrinėtojus pamėginti padaryti dirbtinį jūros antelių cementą — „viršklijus“.
Žinojimas, kurį žmogus įsigyja savo tyrinėjimu, gali tikrai atnešti jam naudą. Šiandieną tiesiog neįmanoma žinoti, kiek iš to, ką daro ant žemės gyvos būtybės, žmonės galėtų panaudoti arba nukopijuoti savo naudai. Tai, ko jie išmoko iki šio laiko, jau atitinkamai parodo, kad žinojimo rezervuaras buvo vos atvertas.
Netgi tose srityse, kurias žmonės jau žymiai ištyrinėjo, pasilieka dar daug ko, ką galima būtų aptikti. Žali augalai atlieka, pavyzdžiui, stebėtiną darbą: jie vandenį ir angliarūgštės (arba anglies dioksido) dujas paverčia į cukrų. Šitas procesas, žinomas kaip fotosintezė, vis dar tebestebina žmogų, nežiūrint į dviejų šimtmečių tyrinėjimus. Fitofiziologas Lorencas O. Uolker pastebėjo, kad, „jeigu šita paslaptis būtų atverta, tai žmogus galėtų, tikriausiai, pamaitinti visą pasaulį, panaudodamas fabriką apimtyje paprasčiausios mokyklos pastato.“
Visa žmonija galėtų turėti didelę naudą, jeigu žmonės sužinotų daugiau apie augalų ir gyvulių gyvenimą. Suprasdamas tarpusavio priklausomybę gyvų sutvėrimų ir jų poreikius, žmogus galėtų išvengti pažeidimo dėl nežinojimo gyvenimo lygsvaros. Tikslus pažinimas pagelbėtų tam, kad jis nedarytų žalos sau ir kitiems gyviems sutvėrimams.
Jeigu žmonės suprastų, pavyzdžiui, pilnutinai žalingas DDT pasėkas ir jeigu jie pasielgtų pagal tą žinojimą, tai galima būtų išvengti plačiai paplitusio užteršimo. Tačiau apgailėtina, žmogus panaudojo DDT nesvarstydamas, be apgalvojimo. Prie ko privedė tai? Dr. Lorenco Tomatis iš Tarptautinės organizacijos vėžio tyrinėjimui Prancūzijoje, pareiškė: „Mūsų žemėje nėra nei gyvulio, nei vandens, nei dirvos, kurie šiandieną nebūtų užkrėsti DDT priemone.“ Kai kuriais atvejais DDT susikaupė gyvūnuose ir paukščiuose tokiame laipsnyje, kad jie išmirė nuo jo. Tikslus pažinimas galėtų apsaugoti nuo tokio tragiško užteršimo.
Žmogus galėtų taip pat studijuoti toliau garsą, šviesą, chemines reakcijas, elektroniką, mineralus ir daug kitų negyvų daiktų. Ir prie viso to, milžiniškos kosminės erdvės dideliame laipsnyje paliko dar neištirtos. O koks juk tai laukas tyrinėjimui! Visatoje yra milijardai galaktikų arba žvaigždžių sistemų, o šitos galaktikos gali turėti milijardus žvaigždžių (Psalmyno 8:4, 5 [8:3, 4, NP]).
Taip pat negalima palikti neatkreipus dėmesį į tą faktą, kad netgi, be ilgų mokslinių užsiėmimų metų gyvi ir negyvi sutvėrimai gali sužadinti žmogaus fantaziją ir vaizduotę. Spalvos ir raštai, kuriuos galima rasti tarp gėlių, gyvulių ir negyvų daiktų, ne tik džiugina akį, bet yra taip pat neribotu idėjų šaltiniu dekoratyviniam menui. Nėra priežasties bijotis, kad žmogaus fantazija vieną kartą nebebus daugiau stimuliuojama (skatinama) ir kad gyvenimas taps nuobodžiu ir neįdomiu.
Bet, netgi, jeigu egzistuotų tokia galimybė, kad žmogus vieną kartą žinotų viską apie žemę ir apie gyvenimą ant jos, tai ar tokia aplinkybė padarytu gyvenimą būtinai nuobodžiu? Pagalvok: Vienerių metų bėgyje žmogus valgo paprastai per tūkstantį kartų. Bet ar nusibosta jam maistas vis daugiau ir daugiau su kiekvienais metais? Ar žmogus, pavalgęs keturiasdešimt tūkstančių kartų, jaučia didesnį nuobodulį, negu žmogus, pavalgęs dvidešimt tūkstančių kartų?
Mes galime gauti tikrą pasitenkinimą netgi nuo to, kad kartojasi. Kam iš mūsų nusibosta jausti lengvą vėjelio dvelkimą, arba prisilietimą tų, kuriuos mes mylim, arba girdėti upelio čiurlenimą, bangų mušimą į krantus, čiulbančius arba giedančius paukščius, arba matyti ryškius saulėlydžius, vingiuojančias upes, skaidrų ežerų vandenį, krentančius krioklius, šviežias žalias pievas, kylančius aukštyn kalnus arba pertekusius palmėmis pliažus, arba kvėpuoti kvapių gėlių aromatą? (Sulygink Giesmių giesmės 2:11-13).
GALIMYBĖ PARODYTI MEILĘ
Paprastai tik mokytis ir pritaikyti tai, ką mes išmokome, nebūtų, aišku, pakankama, kad amžinasis gyvenimas būtų padarytas turtingu ir kupinu prasmės. Pas mus, žmones, yra įgimtas poreikis mylėti ir būti mylimais. Jeigu mes jaučiame, kad kitiems mes esame reikalingi, kad jie vertina ir myli mus, tai mes trokštame, kad gyvenimas tęstųsi. Užkaista mūsų širdis, kada mes sužinome, jog kiti ilgisi mūsų, kada mūsų nėra, kad jie karštai trokšta iš naujo pamatyti mus. Bendravimas su brangiais giminaičiais ir draugais džiugina ir drąsina mus. Mes laimingi, jeigu mes galime padaryti ką nors dėl žmonių, kuriuos mes mylime, ir pasirūpinti jų gerove.
Amžinasis gyvenimas suteiktų mums begalines galimybes išreikšti meilę ir turėti naudos iš kitų meilės. Jis suteiktų mums būtiną laiką, kad susipažintume su žmonėmis, pradėtume vertinti jų geras savybes ir kad pagilintume savo meilę jiems. Gyvenantys ant žemės žmonės iš tikrųjų, įvairūs, įvairūs savo asmenybe, drabužių fasonais, įvairūs maisto vertinime, architektūroje, muzikoje ir kituose menuose. Laikas yra būtinas tam, kad susipažinti su milijardais žmonių, pradėti vertinti juos ir turėti naudos iš jų patyrimo ir talentų, pralenkia vaizduotę. Bet ar nebūtų malonu žinoti visą žmonių šeimą ir galėti pripažinti kiekvieną narį kaip labai brangų draugą.
Tai, ką siūlo amžinasis gyvenimas mums ant žemės, yra kas tai brangaus ir vertingo. Kaip šitas gyvenimas turėtų vieną kartą įkyrėti mums, jeigu egzistuoja taip daug, ko galima išmokti ir ką galima sveikai pritaikinti. Kaip galėtume mes pavargti pilnutinėje apimtyje rodę meilę? Profesorius Igneis Lep rašo savo knygoje Mirtis ir jos paslaptis:
„Kas pats patyrė tikrą meilę ir intelektualinius laimėjimus, tas gerai žino, kad jis niekada nepasieks pasisotinimo taško. Mokslininkas, pašvenčiantis visą savo laiką ir visas savo jėgas tyrinėjimui, žino, kad kuo daugiau jis sužino, tuo daugiau palieka dar sužinoti ir tuo daugiau didėja jo žinojimo troškimas. Taip pat ir nuoširdžiai mylintieji jaučia, kad jų meilės augimui nėra įsivaizduojamos ribos.“
Bet kada visa tai, ką žada mums amžinasis gyvenimas, taps tikrove? Kada Dievo Karalystė, esanti Kristaus rankose, padarys tai įmanomu dalyku? Ir jeigu mes numirsime pirm, negu ateis tas laikas, tai, ar egzistuoja galimybė iš naujo būti atstatytiems gyvenimui?