10 SKYRIUS
Kas įvyksta su mumis, kai mes mirštame?
1. Kodėl visi mes mirštame? (Romiečiams 5:12)
VISI mes mirštame, kadangi kilome iš Adomo ir esame netobuli ir nuodėmingi.
„Nes nuodėmės alga yra mirtis“ (Romiečiams 6:23).
Tačiau, kas norėtų mirti? Ypač, kai esame sveiki, kiekvienas norėtume džiaugtis savo gyvenimu.
2. (a) Kuo mūsų gyvenimas gali būti džiaugsmingas? (b) Kas nurodo į tai, kad žmogus buvo sukurtas daug ilgesniam gyvenimui, negu 70-80 metų?
2 Gyvenime yra daug dalykų, kurie gali džiuginti mus: tai maloni naujiena, mylinti mus šeima, sveikas kūno stovis, gėrėjimasis supančiais mus tvariniais. Kaip puiku matyti kalnus ir kalvas, saulės tekėjimą ir nusileidimą, miško arba ežero gamtovaizdį! Kai kuriems medžiams šiuose miškuose jau šimtai metų, o patiems miškams — tūkstančiai metų. Tačiau žmonės, Dievo sukurti daug kilnesniam tikslui, negu medžiai, turi tenkintis laiko atkarpa nuo 70 iki 80 metų. Ar buvo taip Kūrėjo suplanuota?
3. Dėka kokio pergyvenimo viena moteris priėjo išvados, kad mirtis yra pabaiga visiems? (Psalmyno 103:29)
3 Visi mes pagaliau turime susitaikyti su tuo, kad mirsime. Karo metu Pacifike (Ramiajame vandenyne) 1941 m. mirtis tapo priešu ir karčia tikrove daugeliui tos vietos žmonių. Įnirtingose kovose Okinavoje buvo užmušta ir sužeista virš 203 000 žmonių, iš jų 132 000 civilių gyventojų.
Viena išlikusi Okinavos gyventoja pasakoja, kaip ji ieškojo apsaugos su savo 40 dienų sūnumi. Ji rado saugų prieglobstį dideliame bendrame savo šeimos rūsyje (kape) ant vienos kalvelės. Bet nepaisant ten paplitusių prietarų, jos sūnus nepaliko savo sielos, kai ji artinosi su juo prie karsto. Ilgų valandų metu, kurias jie ten praleido, ji nustatė, kad jos protėvių liekanos neatrodė kitaip, kaip dirvos paviršius. Ji priėjo išvados, kad jie turi būti absoliučiai mirę. Tuoj po karo ji susidūrė su Jehovos liudytojais, kurie parodė jai remiantis Biblija, kad mirusieji tikrai grįžta į žemę arba „į dulkes“ ir niekas ilgiau negyvena. Ji buvo pirmoji Okinavoje, kuri skelbė „gerąją žinią“ apie tikrąją viltį tiems, kurie „miega mirties miegu“ (Pradžios 3:19; 1 Tesalonikiečiams 4:13).
4. Kaip aprašo Biblija mirusiųjų stovį?
4 Ar yra dar kiti bibliniai tekstai, patvirtinantys tos moteriškės iš Okinavos pažiūras apie mirusių stovį? Čia seka kiti tekstai, kuriuos ji skaitė ir kurie turi tiesioginį ryšį su šiuo klausimu:
„Gyvieji žino, kad mirs, o mirusieji nieko nežino, ir jau nėra jiems atlyginimo, nes atmintis apie juos yra užmiršta. Visa, ką gali tavo ranka daryti, pagal jėgas daryk, nes kape, kur tu nueisi, nėra nei darbo, nei mąstymo, nei žinojimo, nei išminties“ (Mokytojo 9:5, 10).
„Jehova... Išgelbėk mano sielą, ... nes mirtyje nėra atminties apie Tave: Kape kas šlovins Tave“ (Psalmyno 6:5, 6).
„Prisimink, koks mano amžius: kokiai tuštybei sukūrei Tu visus žmogaus sūnus“ (Psalmyno 88:48).
„Išeina jo dvasia, ir jis grįžta į žemę, tą dieną baigiasi visos jo mintys“ (Psalmyno 145:3, 4).
5. Kuo yra šeolas arba hadesas ir kokiame stovyje yra tie, kurie ten nueina? (Psalmyno 113:25)
5 Šiuose bibliniuose tekstuose tris kartus stovi hebrajiškas žodis „šeol“. Bendrai tas žodis sutinkamas Biblijoje daugiau kaip šešiasdešimt kartų. Pažodžiui jis išverstas žodžiu „kapas“. „Hades“, kuris paduotas tik dešimt kartų ir turi tą pačią reikšmę. Abu šie žodžiai visada liečia bendrą kapą, į kurį patenka po mirties nuodėmingi Adomo palikuonys, o ne atskirus kapus. Tai neegzistavimo vieta, be sąmonės, kur pasilieka mirusieji, kol Dievas juos prikels. Jie visiškai mirę, tačiau ne be vilties.
KAS YRA „SIELA“?
6. Pagal bendrą (pasaulio) supratimą, kas yra siela?
6 Tačiau daugelis žmonių tiki, kad žmogus turi „sielą“, kuri mirties metu palieka kūną, kad gyventų toliau. Kai kurie mano, kad apie tai moko Biblija. Iš dalies čia kalti vertėjai, išvertę hebrajišką ir graikišką žodį neʹphesh ir psy·kheʹ žodžiu, iš kurio galima padaryti išvadą, kad yra dvasinis gyvenimas po mirties. Rusų kalboje šis žodis verčiamas žodžiu „siela“. Todėl labai svarbu suprasti tikrąją hebrajiško ir graikiško žodžio reikšmę, kuris žiūrint pagal aplinkybes buvo perduodamas žodžiu „siela“.
7. (a) Kaip dažnai pasirodo Biblijoje hebrajiškas žodis neʹphesh ir kokia jo reikšmė? (b) Kokios yra kitos mirštančios sielos, be žmogiškųjų? (c) Kaip pritaikomas graikiškas žodis „siela“ Adomui? (d) Kaip tapo Adomas gyva siela ir kas įvyko su ja vėliau? (Jobo 34:15)
7 Hebrajiškas žodis neʹphesh pasirodo Biblijoje apie 750 kartų ir reiškia „kvėpuojantis“. Kaip mes jau matėme, žuvys, paukščiai, žemės gyvūnai ir žmonės vadinami Biblijoje „sielomis“ „kvėpuojančiais sutvėrimais“. Aukščiau duoti tekstai psalmėse parodo, kad negali „siela“ ignoruoti „kapo“. Ji miršta. 102 vietų ištyrinėjimas, kur pateikiamas atitinkantis graikiškas žodis psy·kheʹ Graikų Raštuose, taip pat parodo, kad žmogus yra „siela“.
„ Pirmas žmogus, Adomas, tapo gyva siela (psy·kheʹ) (1 Korintiečiams 15:45).
Dievas sukūrė tą „sielą“ tuo metu, kada Jis įpūtė į jo nosį (į nosį to, kurį Jis padarė iš žemės dulkių), gyvybės kvėpavimą. Tuo pačiu žmogus tapo „kvėpuojančiu“, gyva siela. Kai Adomas sukilo prieš Dievą, Kūrėjas jį nuteisė tokiais žodžiais:
„Savo veido prakaite valgysi duoną, kol nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė tu, ir į dulkę pavirsi“ (Pradžios 3:19).
Kai tas nuosprendis buvo įvykdytas, Adomas nustojo būti „kvėpuojančia“ siela, ir grįžo atgal į negyvas dulkes, iš kurių jis buvo paimtas. Jis tapo grįžtamuoju kūrybiniu procesu. Jokia jo dalis daugiau nebegyveno, jis visiškai nustojo egzistuoti.
8. (a) Kaip paaiškina hebrajų kalbos žinovai žodį neʹphesh? (b) Kaip paaiškinami žodžiai neʹphesh ir psy·kheʹgraikų žodynuose? (c) Kokie Jėzaus žodžiai įrodo, kad siela nėra nemirtinga? (Mato 26:38)
8 „Siela“ yra pats gyvas žmogus, susidedantis iš materijos, bet ne tik dvasinė jo dalis. Tą požiūrį gina daugelis mokslininkų. Taip kalbėjo daktaras G. M. Orlinskis, vienas žymiausių Amerikoje hebrajų kalbos žinovas apie žodį „siela“:
„Biblija nesako, kad mes turime sielą. Neʹphesh yra pati asmenybė, jos poreikis maistui, kraujas jos venose, visa jos būtis.“ (Niujork Taims, 1962, 10, 12).
Graikiškas žodis psy·kheʹ graikų-vokiečių ir graikų-anglų žodynuose pateikiamas kaip „gyvybės kvėpavimas, gyvybinė jėga“, „gyvybė“, žmogiška siela, kaip visų dvasinių sugebėjimų visuma... kaip ir mąstymo jėga... taip pat jausmas, ypač jo valios jausmas ir pageidavimų stovis, „gyva būtybė“ ir aiškiai parodoma, kad tas pats išsireiškimas buvo naudojamas nebibliniuose graikų posakiuose ir gyvuliams (Menge-Gitliig, Enciklopedinis žodynas, graikų-vokiečių kalboje, 13 tomas, 1955 m. leid. 757 psl. ir Lidell ir Skot, Graikų-anglų žodynas 1968. psl. 2026, 2027; Donnegan, Naujas graikų ir anglų žodynas, psl. 1404). Kad gyva būtybė nėra nemirtinga, parodė Jėzus, kai Jis sutinkamai su Mato 10:18 kalbėjo, kad „Dievas gali ir kūną ir sielą ( psy·kheʹ) pražudyti gehenoje“.
9. (a) Kas yra gehena? (b) Ar ten yra kas nors sąmonėje? (Mato 18:9)
9 Tačiau kaip suprantama „gehena“? Kadangi tas žodis daugelyje kalbų verčiamas žodžiu „pragaras“, ar tai turėtų būti kokia nors vieta, kur po mirties kažkas neša kentėjimus pilnoje sąmonėje? Ne, „gehena“ buvo pavadinta lyguma už senovės Jeruzalės miesto ribų, kuri tarnavo kaip šiukšlių sąvartynas. Ten dažnai išmesdavo nusikaltėlių lavonus, kad jie būtų sunaikinti kartu su degančiomis atliekomis. Todėl „gehena“ naudojama Graikų Raštuose kaip amžino sielų sunaikinimo simbolis, kurios yra blogos. Ji nereiškia amžinų kančių, bet sunaikinimą. Tie, kurie buvo naikinami gehenoje, patyrė tiek pat mažai kančių, kaip kūnas, kuris šiandieną sudeginamas krematoriume.
VIENAS MELAS VIS DĖLTO IŠLIKO
10. Ar gyvena kas nors toliau po žmogaus mirties? (Izaijo 53:12)
10 Taigi, kai miršta žmogus, daugiau niekas nebeegzistuoja. Iš kur tada kyla mokymas, kad žmogus turi nemirtingą sielą?
11. (a) Kaip priešinosi Jehovai Nimrodas? (b) Kaip Babilonas tapo visų klaidingų religijų žemėje motina? (Apreiškimo 17:5)
11 Po tvano, kuris įvyko Nojaus dienose, jo proanūkas Nimrodas tapo tironu „priešindamasis Jehovai“, medžiodamas žmones ir žvėris. Jis uždėjo žmonėms griežtą taisyklę ir liepė statyti jam miestus, kurių tarpe buvo ir Babilonas arba Babelė, esanti visų klaidingų religijų motina. Tada priešingai Jehovai Nimrodas pradėjo statyti bokštą. Todėl sumaišė Jehova žmonių kalbas ir išsklaidė juos grupėmis pagal jų kalbas „per visas žemes“ (Pradžios 10:8-10; 11:5-9). Taigi, jie pasiėmė su savimi Babilono religiją ir įkūrė visur žemėje „dukterines religijas“.
12. (a) Koks Babilono religijos mokymas visada turėjo ypatingą reikšmę? (b) Tačiau ką moko Biblija?
12 Britų Enciklopedijoje, 1910 metų leidinyje, 3 tome, 115 puslapyje kalbama apie mirusiųjų stovį:
„Nuolat buvo įsivaizduojamas didelis tamsus požeminis pragaras... kur surinkti visi mirusieji, esantys liūdname neveiklumo stovyje, vargingame egzistavime.“
Taip „dukterinės Babilono religijos“ toliau laikė žmones mokyme, kad „siela“ nemirtinga ir gyvena po mirties dvasiniame pasaulyje. Biblija aiškiai sako visiškai ką kita apie nuodėmingą žmogų: „Siela, ... nusidedanti turi mirti“ (Ezechielio 18:20).
13. Kaip patvirtina autoritetai Biblijos mokymą apie sielą?
13 Taip pat graikų filosofai, kurių tarpe buvo ir Platonas, mokė, kad siela nemirtinga. Ryšium su tuo, mes pateikiame filosofo Roger Garadau straipsnį iš prancūzų dienraščio Le Monde, kuris rašė, kad Graikų filosofija „šimtmečiais vedė krikščionybę į suklaidinimą“. Toliau sakoma:
„Sielos ir kūno dualizmas ir iš to sekantis mitas apie sielos nemirtingumą... yra Platono teorijomis, kurios neturi nieko bendro su krikščionybe arba Biblija.“
Naujos katalikų Enciklopedijos leidinyje 13 tome, 443 pusl. su antrašte „Siela“ duodama tokia pastaba:
„Žydų Raštuose (nėra jokio Dichotomo) padalinimo į du, kūną ir sielą. Išsireiškimas „peres“, nors ir išverstas žodžiu siela, niekada nereiškia sielos atskirai nuo kūno“.
14. Kas parodo, kad krikščionybė mokė netiesą? (1 Timotiejui 4:1, 2)
14 Krikščionybės ir kitų šalių religijos mokė netiesą, sakydamos, kad siela gyvena po kūno mirties toliau. Tarp 850 atvejų, kuriuose pasirodo Biblijos žodžiai neʹphesh ir psy·kheʹ nėra nei vieno atvejo, kuriame jie turėtų ryšį su nemirtingumu, nesuardomu ar nepraeinančiu.
„Siela (neʹphesh), kuri nusideda — pati numirs“. „Kiekviena siela (psy·kheʹ), kuri nepaklus, bus išnaikinta“.
Siela (psy·kheʹ, neʹphesh))nebegyvena toliau po mirties.
VILTIS MIRUSIEMS
15. (a) Kas įvyksta su žmogumi ir su gyvūnais lygiai taip pat? (Psalmyno 48:12) (b) Kas yra „dvasia“, paminėta po mirties?
15 Kokia tada yra viltis mirusiems? Ar Dievas nenumatė dėl jų, kaip ir dėl gyvulių, pasilikti mirusiųjų stovyje?
„Todėl, kad žmogaus ir gyvulių dalia viena, kaip tie numiršta, taip ir jisai, ir vienas kvėpavimas pas visus... Visi nueina į vieną vietą, viskas iš dulkių yra ir į dulkes vėl pavirsta“ (Mokytojo 3:19, 20).
Taip, visiškai suprantama, kad žmogus miršta lygiai taip pat, kaip gyvuliai. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad tas pats Biblijos rašytojas kalba apie „dvasią“ arba gyvybinę jėgą, kurią davė žmonėms Dievas.
„Nes dulkės turi vėl į žemę sugrįžti, o dvasia grįžta pas Dievą, Kuris ją davė.“
Taip Dievas atima vėl gyvybinę jėgą.
16. (a) Kaip tu žiūri į tai, kad Dievui nesunku vėl sukurti žmogų? (Jobo 14:13) (b) Kaip Dievas vėl atstatys žmogaus dvasią?
16 Bet kaip atrodytų, jeigu tikrasis Dievas vėl nutartų sukurti žmogaus gyvybės „dvasią“? Dievas turi tobulą atmintį ir gali tiksliai prisiminti, kaip žmogus buvo sukurtas. Tai panašu šiandieninio žmogaus sugebėjimui užrašyti magnetofono juostoje kitų žmonių balsus ir judesius, o po to atgaminti juos per radiją ar televizoriaus ekrane, po to, kai tie žmonės jau mirė. Dievui, Kūrėjui, su neišmatuojama atmintimi, nėra jokio sunkumo atkurti žmogų iš žemės dulkių su visomis jo ypatybėmis ir duoti jam vėl protavimą, įkvepiant jam vėl dvasią arba gyvybinę jėgą, kad jis vėl atgytų. Dievui ta užduotis ne sunkesnė už tą, ką Jis padarė, sukuriant pirmąjį žmogų. Ir Biblija garantuoja mums, kad Dievas „prikels mirusius ir atgaivins juos“ (Jono 5:29).
17. (a) Kas Dievo bus prikelta? (b) Todėl kokį tvirtą užtikrinimą mes turime? (Morkaus 12:26, 27)
17 Tačiau ką prikels Dievas? Daugelyje atvejų iš mirusiųjų nieko neliko. Gal būt lavonas (arba mirusysis) buvo sudegintas arba suėstas laukinių žvėrių. Prisikėlime Dievas sukurs absoliučiai naują organizmą iš materijos, atstatys visus jo ankstesnio gyvenimo asmeninius požymius, ir vėl atkurs gyvybinę jėgą, taip kad siela vėl atgis. Jeigu mes neniekinsime Savo Sutvėrėjo meilės, mes turėsime tvirtą įsitikinimą, kad Dievas, jeigu mes mirsime, vėl mus grąžins į gyvenimą per prisikėlimą. Jis tai padarys dėl žmonijos, po to kai išvalys žemę ir padarys ją vieta, kur galės gyventi amžinai!