3 skyrius
Prieš mus — rojaus gyvenamoji vieta
1-3. (a) Kodėl nėra protinga tikėtis, kad Dievas daleis, kad žmonės taip ilgai piktnaudžiautų žeme, kol joje gyvenimas taps neįmanomas? (b) Ar gali žmogus, stebėdamas sutvėrimus ir mąstydamas sužinoti, kodėl viskas taip ir kokie Dievo ketinimai? (Jobo 28:12-14, 28) (c) Į ką mes galime kreiptis, norėdami gauti supratimą apie Dievą ir Jo ketinimus? (d) Ar protinga tikėti, kad Dievas mums davė Bibliją kaip Savo minčių ir kelių užrašus?
VIS dažniau pasaulyje girdimi skundai, kad žmogus pavertė žemę į didžiulę šiukšlių krūvą. Ar tikrai taip?
2 Nežiūrint į žalą, kurią atnešė žmogaus godumas ir prievarta, mūsų planeta vis dar nuostabiai graži: sodrios lygumos, snieguoti kalnai, ūžiantys kriokliai, apsodinti palmėmis pliažai ir didžiulė augmenijos ir gyvūnijos įvairovė. Ar mes galėtume numatyti, kad Sutvėrėjas daleis, kad žmonės išeikvotų žemės resursus ir piktnaudžiautų jais, kol šita nuostabi planeta taps dangaus kūnu be jokios gyvybės? Sveikas protas sako Ne. Koks gi Dievo ketinimas dėl žemės? Materialūs, matomi, sukurti daiktai gali kai ką paaiškinti apie žemės Sutvėrėją, bet jie negali papasakoti mums viską, ką mums reikia žinoti. Jie negali mums pasakyti, kokie Dievo sumanymai atžvilgiu ateities. Tačiau kas mums gali tai pasakyti?
3 Kad sužinoti tai, mums būtinas paties Sutvėrėjo apreiškimas. Todėl štai, kad žmonės nebūtų nežinojime atžvilgiu Jo ketinimų, visagalis Dievas, Jehova, atskleidė mums Pats Save rašytinėje formoje. Mes randame tai Biblijoje. Tiesa, kad šita knyga buvo parašyta žmonių. Tačiau rašiusieji ją pripažino, kad tai, ką jie užrašė, nebuvo jų nuosava išmintis. Vienas iš rašiusių Bibliją, karalius Dovydas pareiškė: „Dievo (Jehovos, NP) dvasia kalba manyje ir Jo žodis mano lūpose“ (2 Samuelio 23:2). Žmogaus smegenų Sutvėrėjui nebuvo sunku paveikti tam tikrų žmonių mąstymo procesą, kad jie galėtų užrašyti Jo mintis. Kadangi Biblija yra vienintelė senovės knyga, pretenduojanti būti įkvėpta Dievo Jehovos, žemės Sutvėrėjo, tada nėra jokio kito šaltinio, kuris galėtų duoti mums žinių, koks yra Dievo numatymas dėl žemės ir žmogaus (2 Timotiejui 3:16, 17).
JĖZUS ŽADA ROJŲ
4. Koks ypatingas Žmogus nurodė į nuostabią žmonijos ateitį ir kodėl mums reikėtų tikėti Jo žodžiais?
4 Žodžiai, pasakyti prieš devyniolika šimtmečių įkvėpto vyro vienam nusikaltėliui, aiškiai nurodė į nuostabią ateitį. Šituo įkvėptu žmogumi buvo Jėzus, Kuris buvo kaip Pranašas ir vienas iš didžiausių mokytojų, kada nors gyvenusių. Biblija nurodo į Jį kaip į pažadėtąjį Mesiją arba Kristų, Kuris egzistavo jau kaip dvasinis asmuo, kol dar nebuvo gimęs kaip žmogus (Mato 16:13-16; Luko 1:30-33; Filipiečiams 2:5-7). Minėtam piktadariui Jėzus Kristus pasakė: „Tu būsi su Manimi rojuje“ (Luko 23:43, NP).
5, 6. (a) Kuo paaiškinti, kad Jėzaus žodžiai Luko ev. 23:43 suprantami taip skirtingai? (b) Kas padeda mums suprasti Jėzaus žodžius piktadariui teisingai?
5 Šitas Jėzaus Kristaus pažadas Biblijos skaitytojų buvo suprantamas įvairiai. Daugelyje Biblijos vertimų Jėzaus žodžiai verčiami sekančiai: „Iš tikrųjų sakau tau: šiandieną būsi su Manimi rojuje“ (Sinodinis leidimas). Remiantis punktuacija kas nors gali padaryti išvadą, kad piktadarys būtų tą pačią dieną su Jėzumi rojuje. Tačiau būtina pažymėti, kad pradiniame graikų tekste mažai buvo arba visai nebuvo skyrybos ženklų. Taigi, vertėjas turi nuspręsti, kur būtina sudėti šiuos ženklus. Todėl punktuacija tarp šitų žodžių gali būti taip pat sudaryta sekančiai: „Iš tiesų, Aš sakau tau šiandieną: Tu būsi su Manimi rojuje“. Dėka to, perduodama mintis, kad piktadarys bus kada nors ateityje su Jėzumi rojuje.
6 Šitas žodžių supratimas, kuriuos pasakė Jėzus, sutinka su likusia Biblijos dalimi. Tą dieną, kada Jėzus numirė, Jis nepakliuvo nei į dangų, nei į kokią kitą tarpinę vietą. Jis buvo trijų dienų laikotarpyje miręs hadese, kape (Mato 27:62-66; Apaštalų darbų 2:24, 27).
7. (a) Kaip buvo suprantamas žodis „rojus“ tuo metu, kai Jėzus davė piktadariui tą pažadą? (b) Kaip mes galime įrodyti, kad vyriškis, su kuriuo kalbėjo Jėzus, neturėjo supratimo apie dangišką rojų?
7 Be to, piktadarys, be abejonės, suprato Kristaus nurodymą į „rojų“ taip, kaip tas žodis bendrai buvo suprantamas tuo metu. Būtent kaip? Rojus buvo įsivaizduojamas kaip sodas arba parkas. Tas vyriškis nebuvo Jėzaus mokiniu ir jis neturėjo jokio įsivaizdavimo apie dangišką rojų. Biblijos knygos, buvusios tuo metu, nestatė tikintiesiems perspektyvos gyventi pas Dievą dvasinėje sferoje. Tik pasirodžius Jėzui Kristui buvo atkreiptas dėmesys į viltį gauti gyvenimą nematomame danguje (2 Timotiejui 1:10). Nors Jėzaus mokiniai girdėjo Jo žodžius apie „Dangaus Karalystę“, tačiau ir jie nepilnai suprato, ką tai reiškė (Mato 13:24, 31, 33). Vėliau jie paklausė prisikėlusį Jėzų Kristų: „Ar ne šiuo laiku, Viešpatie, atkursi Tu Izraelio Karalystę?“ (Apaštalų darbų 1:6; sulygink su tuo ankstesnius apaštalų žodžius Jono 16:17, 18). Taigi, jie vis dar turėjo žemišką supratimą, laukdami, kad Jėzus atstatytų Savo Karalystę Jeruzalėje. Jeigu net nuosavi Jėzaus mokiniai nesuprato tada pilnai dangiškų dalykų, tai kaip galėtų tada suprasti piktadarys, kad Jėzus kalbėjo ne apie ką kitą, kaip apie žemišką rojų?
8. Kodėl pažadas, Jėzaus duotas piktadariui, sutiko su Žydų Raštais, su kuriais buvo pažįstami judėjai?
8 Jėzaus pažadas, duotas Jo piktadariui, sutinka su kitais Biblijos pareiškimais, iš kurių seka, kad žemė buvo sukurta dėl tam tikro tikslo. Dievas ne veltui sutvėrė ją: Jis sukūrė ją dėl gyvenimo (Izaijo 45:18; Psalmyno 103:5). Būtų neprotinga manyti, kad Dievas, po to kai Jis daugelio šimtmečių bėgyje su tokiu kruopštumu ruošė žemę dėl žmogaus, sunaikintų ją, arba paliktų tuščią tik todėl, kad kai kurie žmonės nevertina šito. Žemė tikrai turi visas galimybes, kad būti aukščiausiam laipsnyje nuostabia vieta dėl gyvenimo.
ROJAUS „NAUJA ŽEMĖ“ NUSAKYTA
9-11. (a) Ar buvo pas judėjus koks nors patyrimas su žemišku rojumi? Kada? (b) Kokiais žodžiais Mozė aprašė Palestinos žemę kaip nuostabią vietą?
9 Verta pastebėti, kad supratimas apie žemišką rojų buvo jau seniai žinomas Jėzaus žemiečiams, izraelitams. Kada jie įėjo į Pažadėtą žemę, ji jiems atrodė kaip rojus. Jehova aprašė ją per Mozę kaip gražesnę ir vaisingesnę, negu turtinga Nilo lyguma, kur jie anksčiau gyveno. Jis pasakė:
10 „Nes žemė, į kurią tu eini, kad užvaldyti ją, ne tokia, kaip Egipto žemė, iš kurios išėjote jūs, kur tu, pasėjęs sėklą, laistei ją savo rankomis, kaip alyvmedžių sodą. Bet žemė, į kurią jūs pereinate, kad užvaldyti ją, yra žemė kalnų ir slėnių, ir dangaus lietus ją girdo vandeniu, žemė, kurią Viešpats, tavo Dievas, globoja. Viešpaties, tavo Dievo, akys nepaliaujamai žiūri ant jos, nuo metų pradžios iki pabaigos“ (Pakartoto Įstatymo 11:10-12).
11 Aukščiau Mozė aprašė šitą žemę sekančiai:
„Nes Dievas tavo veda tave į žemę gerą, į žemę, kur vandenų srovės, šaltiniai ir ežerai išteka iš slėnių ir kalnų, į žemę, kur rugiai, kviečiai, miežiai, vynmedžiai, figmedžiai ir granatų medžiai, į žemę, kur alyvmedžiai ir medus, į žemę, kurioje be skurdo valgysi duoną savo ir niekam neturėsi trūkumo, į žemę, kurioje akmenys — geležis ir iš kalnų kasi varį“ (Pakartoto Įstatymo 8:7-9).
12. Kaip Dievas Judos žemėje sukūrė „naują dangų“ ir „naują žemę“, kai Izraelio tauta grįžo iš nelaisvės?
12 Per savo pranašą Izają Jehova iš anksto pranašavo, kad Izraelio tauta dėl savo nepaklusnumo bus išvesta priešų į ištrėmimą. Vieną kartą jų rojaus žemė bus nusiaubta. Tačiau nežiūrint į šitą pranašystę, Dievas nepaliko šitos tautos be vilties. Nes Jis pasakė: „Aš darau naują dangų ir naują žemę, ... Aš darau Jeruzalę linksma, ir tautą jos džiaugsmingą“ (Izaijo 65:17, 18). Šitais žodžiais Dievas nusakė, kad Izraelio tauta vėl sugrįš į Judos žemę ir kad Jeruzalė bus vėl jų sostinė. „Naujas dangus“ nebuvo suprantamas kaip naujas nematomas dangus, o valdymas Judos žemės rankose Zerubabelio iš Judos giminės, viešpatavimas virš žemės. Kaip „nauja žemė“ suprantama buvo atgailaujanti, švari, nubausta tauta, kuri turėjo būti sugrąžinta į savo nuniokotą žemę, kad vėl ją atstatyti ir paversti gražia. Tauta turėjo atstatyti ten teisingą Dievo Jehovos garbinimą ir vėl pastatyti šventyklą (Ezros 3:1, 2, 10).
13. Kas parodo, kad Dievas padėjo sugrįžusiems izraelitams paversti nuniokotą žemę į rojų?
13 Savo pastangose paversti Judos žemę gražia ir padaryti ją vėl panašią į rojų, izraelitai buvo tiesiogiai palaikomi Dievo, kaip tai seka iš Izajo pranašystės apie jų sugrįžimą. Dievas pažadėjo: „Linksminsis dykuma ir sausa žemė, ir džiaugsis žemė negyvenama ir sužydės kaip narcizas“ (Izaijo 35:1, 2). Panašiai išsireiškia psalmistas, kada jis sako, jeigu tauta klausys Dievo, tai Jehova „suteiks palaimų, ir žemė duos savo vaisių“ (Psalmyno 84:13).
PRIEŠ MUS NUOSTABI „NAUJA ŽEMĖ“
14. Kokį užtikrinimą mes turime, kad pranašystės apie „naują žemę“ šiandieną mums turi dar didesnę reikšmę?
14 Ar mus kaip nors liečia šiandieną pranašystė atžvilgiu „naujos žemės“? Taip, ji duoda mums vaizdą apie tai, ką padarys Dievas dėl visos žemės. Šimtmečius po to, kai pranašavo Izajas, apaštalas Petras rašė krikščionims, kurie buvo išblaškyti po visą tada žinomą žemę: „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė“ (2 Petro 3:13). Šita būsimoji „naujos žemės“ visuomenė apgyvendins žymiai didesnę vietovę, negu senovės Judos žemė.
15. Ką mes sužinome iš regėjimo, duoto apaštalui Jonui apie būsimą žemišką rojų?
15 Be to, iš apaštalo Jono regėjimo, užrašyto Apreiškimo knygoje, aiškiai seka, kad — galutiniame minėtos pranašystės išsipildyme — „naujos žemės“ visuomenė apgyvendins visą žemės rutulį. Apaštalas Jonas rašė: „Ir išvydau aš naują dangų ir naują žemę... štai Dievo padangtė tarp žmonių, Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta (Apreiškimo 21:1-3). Išsireiškimas „naujas dangus“ reiškia Dievo viešpatavimą iš dangaus, kur randasi ir Jo sostas (Mato 5:34). Savo laiku žmonija pildys išimtinai teisingą Dievo garbinimą, o Dievas parodys jai savo valią, padės jai ir apgins ją. „Naujas dangus“ vis labiau laimins žmoniją atstatytoje į gražią vietą žemėje (Psalmyno 113:24).
16, 17. (a) Kaip parodo Pradžios knyga, kad Dievas pradžioje numatė žmonėms amžiną gyvenimą rojuje? (b) Kaip parodo Dievo pranašystė Pradžios 3:15, kad Dievas neatsisakė Savo ketinimo, kai Adomas nusidėjo?
16 Kad Dievas tikrai numatė žemei šitą nuostabią paskirtį, išplaukia taip pat iš jo veiksmų ryšium su žmonių gimine. Pagal Bibliją pirmam žmogui, Adomui, buvo pasakyta, kad jis numirs tik tuo atveju, jeigu bus nepaklusnus. Jeigu Adomas būtų likęs paklusniu, jis niekada nebūtų numiręs (Pradžios 2:17; 3:19). Jis būtų gyvenęs toliau, o rojaus sodas, sukurtas Dievo, būtų pasilikęs tobulo žmogaus gyvenimo vieta. Adomo palikuonys Dievo vadovaujami būtų tada palaipsniui išplėtę rojų į aplink esančią žemę.
17 Po Adomo nusidėjimo Dievas jo palikuonims davė suprasti, kad Jis neatsisakė savo ketinimo atžvilgiu žemės. Jis davė pažadą, kad gims „sėkla“, palikuonis, kuris išgelbės žmoniją (Pradžios 3:15). Turėdamas tokį ketinimą atžvilgiu žmonių giminės, Dievas davė Adomui galimybę turėti vaikų. Pagal šitą pažadą jie galėjo gyventi su tam tikra viltimi.
18. (a) Koks vėlesnis apreiškimas parodė, kad „sėklos“ pažadas žmonijai yra svarbus čia žemėje? (b) Kas suprantama kaip „sėkla“ ir kokį autoritetą turėjo Ji turėti?
18 Vėliau šita viltis dėl būsimo rojaus buvo sustiprinta, kada Abraomui buvo pranešta, kad „sėkla“ ateis iš jo kilmės linijos ir kad „jame bus palaimintos visos žemės tautos“ (Pradžios 22:18). Maždaug po aštuonių šimtmečių Dievas pasakė karaliui Dovydui iš Jeruzalės, kad jo palikuonys amžinai sėdės soste (2 Samuelio 7:12, 13, 16). Viskas nurodė į vieną sūnų iš Dovydo linijos, kuris būtų aukščiau visų karalių iš šios linijos. Tai būtų Mesijas (kas reiškia „pateptasis“) ir Jis užimtų amžiams Dovydo sostą (Psalmyno 44:7, 8; Galatams 3:16). Apaštalas Povilas pritaikė šitą pranašystę Jėzui Kristui, Dievo Sūnui, gimusiam čia žemėje Dovydo linijoje. Povilas rašė apie Jį: „Tavo sostas, Dieve, amžinai“ (Hebrajams 1:8, 9, NP). Tai reiškia, kad Dievas yra visiems laikams Kristaus Sosto pagrindas ir atrama.
19. Kaip Psalmėse patvirtinama, kad rojus, kurį atstatys „sėkla“ Kristus, pasiliks visiems laikams?
19 Psalmėse, kurios buvo rašomos keleto amžių bėgyje, pakartotinai nurodoma į teisingą Dievo viešpatavimą ant žemės, kuris bus „amžinai“, „į amžius“, „visada“ (Psalmyno 9:7, 8; 10:16, 17; 28:10; 144:21). Visos šitos pranašystės pildosi per Jėzaus Kristaus viešpatavimą, Kuris buvo prikeltas Dievo ir pakeltas Jo į aukščiausią padėtį po savęs (Efeziečiams 1:20-22). Kad žmonės gyvens amžinai šitame rojuje, sakoma psalmėje 36:29: „Teisieji paveldės žemę, ir gyvens joje amžinai“.
PRIEŠ ATSTATANT ROJŲ IŠVALYTA ŽEMĖ
20. Koks pavyzdys mums duoda užtikrinimą, kad Dievas pašalins nuo žemės visus elementus, kurie drumsčia taiką?
20 Tačiau dabar kyla klausimas: Kaip gi Dievas pasirūpins, kad žemėje viešpataus tvirta taika, kad gyvenimo džiaugsmo niekas netemdys? Lygiai taip pat, kaip žmogus pradėtų valyti savo namus, išvesdamas pradžioje blogus nuomininkus, taip ir Dievas ketina išvalyti žemę nuo blogų elementų, kad sudaryti pagrindą tvirtai taikai atnaujintoje žemėje. Jis padarė tą patį dėl senovės Izraelio, kada išvijo ištvirkusias Hanaano tautas, valdžiusias šitą žemę, kad Jo tauta galėtų gyventi joje (Kunigų 18:24-27).
21. Kodėl dabartiniu metu neįmanoma laukti teisingų sąlygų, nors daugelis žmonių labai nori šito?
21 Šiandieną daugelis žmonių trokšta taikos ir teisingumo. Tačiau dabartinė daiktų sistema — kurioje viešpatauja stiprūs religiniai, politiniai ir komerciniai elementai — laiko žmones lyg geležiniuose varžtuose. Nelengva žmonėms šiandieną daryti tai, kas teisinga. O geroji žinia apie Dievo ketinimus atžvilgiu žemės sutinka pasipriešinimą iš viešpataujančių religinių sistemų pusės, taip pat iš besiplečiančio ateizmo, informacinių ir propagandinių kanalų pusės. Biblija sako, kad tautos elgiasi „pagal savo proto menkumą. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo“ (Efeziečiams 4:17, 18 sulygink Jono 3:19).
22. Ką žada Dievas visiems tiems, kas nori elgtis teisingai?
22 Šita daiktų sistema padengė žemę apakinančia danga. Tačiau Dievas pažadėjo nuplėšti šitą apdangalą. Jis pasakė pranašiškai, kad sunaikins „apdangalą, dengiantį visas tautas, apdangalą, gulintį ant visų giminių“ (Izaijo 25:7).
23. (a) Kodėl reikalinga „kova“, jeigu žemė turi būti išvalyta? (b) Kam nereikia bijotis šitos „kovos“ ir kodėl ne?
23 Jėzus Kristus, dangiškas Karalius, padarys galą dabartinei daiktų sistemai Biblijoje paminėtoje „didžiosios visagalio Dievo dienos kovoje“ (Apreiškimo 16:14). Asmenims, besistengiantiems elgtis teisingai, nereikia bijotis šitos kovos, nes šitame kare žus tik tie, kas daro skriaudą kitiems žmonėms, ir kas nenori tarnauti Dievui. Kadangi šitie pikti žmonės savo egoizmu ir godumu „naikina žemę“, tai ir jie patys turi būti „sunaikinti“ (Apreiškimo 11:18; 2 Petro 2:9).
24. Kodėl nėra kitos galimybės prieiti prie taikos ir laimės kaip tik pašalinant gobšius žmones, pastoviai kenkiančius kitiems?
24 Tokiu būdu, Dievas pažadėjo pašalinti daiktų sistemą, kuri spaudžia žmones. Be to, Jis ketina išvalyti visą žemę nuo tų, kas pastoviai klaidina, apgaudinėja ir engia supančius jį žmones (Psalmyno 71:4; 102:6). Kol Dievo žemiškuose „namuose“ gyvena tokie „nuomininkai“, negali būti taikos ir laimės tiems, kurie nuoširdžiai trokšta šito. Šitų godžių žmonių pašalinimas sudaro rojaus vertę. Čia galioja taisyklė: „Išpirkimu bus už teisųjį neteisus“. Kita patarlė sako: „Teisusis išsigelbės iš bėdos, o vietoje jo pateks į ją neteisus“. Tai reiškia, kad piktasis, už nusikaltimą gaus bausmę; teisusis dėka šito bus išlaisvintas iš bėdos (Patarlių 21:18; 11:8).
25, 26. (a) Su kuo sulygina Biblija žemės išvalymą? (b) Koks iškyla klausimas, ryšium su išvalytos žemės pastovumu?
25 Sunaikinus šitą dabartinę daiktų sistemą, kurioje klaidinga religija, politika, prekyba ir materializmas turi viešpataujantį vaidmenį, bus pašalintas neteisingumas ir priespauda. Priemonės, kurias Dievas panaudos dėl šito, sulyginamos Biblijoje su stipria audra: „Štai, ateina Viešpaties audra su įniršiu, baisi audra ir kris ant neteisiųjų galvų. Viešpaties rūstybė nesiliaus, kol Jis neužbaigs ir neišpildys Savo širdies sumanymų; paskutinėse dienose jūs aiškiai suprasite tai“ (Jeremijo 23:19, 20).
26 Tada bus neginčijamas Dievo viešpatavimas ant žemės. Bet ar atves jis į pastovią laimę, kad vėliau neatsinaujintų žmonių nepaklusnumas ir nebūtų vėl prarastas rojus? Priežastis, kodėl Dievo viešpatavimas žymiai viršija žmogaus viešpatavimą, bus tolimesnio mūsų svarstymo objektas.