5 skyrius
Kodėl prileidžia Dievas kentėjimus?
1, 2. Kaip atsirado žmonių giminė ir kokia buvo jos pradžia?
MOKSLINIAI faktai ir Biblija liudija, kad visi žmonės yra kilę iš vienos pirmosios žmonių poros. Paskui, po tvano, trys svarbiausios žmonių šeimos šakos susidarė iš Nojaus trijų sūnų palikuonių (Pradžios 3:20; 9:18, 19).
2 Apaštalas Povilas pasakė: „Iš vienos šaknies (vieno žmogaus, NP) Jis (Dievas) išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje“ (Apaštalų darbų 17:26). Žmogus Adomas ir jo žmona Ieva buvo, kaip ir visi Dievo darbai, sukurti tobulais (Pakartoto Įstatymo 32:4; Pradžios 2:18, 21-23).
3. Koks buvo Adomas sulyginus su angelais jo sutvėrimo metu?
3 Adomas buvo Dievo sūnumi, pilnaverčiu Dievo šeimos nariu, sukurtu nedaug žemesniu už angelus (Luko 3:38). Angelai — dvasiniai tvariniai, ir jie turi daug didesnę jėgą ir sugebėjimus, negu žmonės (2 Petro 2:11). Tačiau niekur Biblijoje nesakoma, kad pas angelus yra geresnis dorovės jausmas. Kada Jėzus Kristus, gimęs iš moters, gyveno žemėje kaip žmogus, jo nepriekaištinga moralė buvo tokia pat, kaip pas kiekvieną universalios Dievo šeimos narį danguje ir žemėje (Psalmyno 8:5, 6; Hebrajams 2:6-9; 7:26).
4, 5. Kaip užgriuvo ant visos žmonijos ligos, kentėjimai ir rūpesčiai?
4 Kaip gi atsitiko, kad žmonijai tenka kęsti netobulybę ir lydinčius ją sunkumus, ligas ir nesantaiką? Biblija paaiškina, kad visi žmonės po Adomo ir Ievos ne dėl savo kaltės gimė netobulybėje. Ji pareiškia: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi jame nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).
5 Pagal genetikos įstatymus, vaikai iš savo tėvų paveldi polinkius ir savybes, taip pat ir trūkumus. Bet kaipgi tobulas Adomas tapo nedoru nusidėjėliu? Kodėl nuo to laiko Dievas daleidžia sunkumus ir kentėjimus?
PUIKI ADOMO PADĖTIS
6. Kokiu atžvilgiu Adomas buvo sukurtas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“?
6 Adomas buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pradžios 1:26). Tai reiškia, kad jis turėjo dorovines savybes ir religingumo jausmą. Jis galėjo pažinti Dievą ir bendrauti su Juo, kaip sūnus su tėvu. Jis buvo apdovanotas protu ir sąžinės jausmu, t. y. supratimu, kas teisinga ir neteisinga. Adomas galėjo atstovauti Dievą žemėje ir atspindėti Jo šlovę — nuostabias kokybes — tų, kas būtų gimęs atžvilgiu.
7. (a) Kaip pasirūpino Dievas Adomo, kaip naujoko ant žemės, poreikiais? (b) Kaip turėjo Adomas reaguoti į tai?
7 Dievas bendravo su Adomu žodžiu, gal būt, net kiekvieną dieną. Sutinkamai su Pradžios 3:8, buvo „dienos metas, pavakarys, kai Adomas ir Ieva „išgirdo“ Viešpaties Dievo balsą“. Atitinkamo dienos laikotarpio paminėjimas leidžia galvoti, kad Dievas tuo laiku reguliariai kalbėjosi su žmogumi. Taip, Dievas skyrė laiką, kad pamokytų Adomą, kaip naujakurį ant žemės (Pradžios 1:28-30). Pirmajam žmogui buvo reikalinga Dievo pagalba ir vadovybė, kad jis galėtų teisingai viešpatauti ant žemesnių sutvėrimų. Adomas turėjo tobulą sugebėjimą vystyti savo religingumą ir mokytis parodyti meilę. Kuo daugiau jis būtų mokęsis, tuo labiau būtų vertinęs ir mylėjęs savo Sutvėrėją (1 Jono 4:7, 8). Jis galėjo vystyti vis didesnį bendradarbiavimą su Dievu.
8. Kodėl buvo svarbu, kad Adomas mokytųsi apie augalus ir gyvulius?
8 Biblija nepraneša, kiek laiko panaudojo Dievas Savo sūnaus mokymui. Kiekvienu atveju buvo būtina, kad Adomas pradžioje įsigytų žinių apie augalus ir gyvulius, nes jis turėjo būti prityręs žemdirbys, o taip pat savo vaikų mokytojas sodininkystės ir namų ūkio priežiūros srityje (Pradžios 2:15, 19). Tam reikėjo laiko.
9. Ką pavedė Dievas Adomui, sutinkamai su Pradžios 2:19, 20, ir kaip Adomas galėjo teisingai išpildyti šitą užduotį?
9 Adomas gyveno Edeno sode, kurį, kaip gyvenamą vietą paruošė jam Dievas. Tai buvo, matyt, plati sritis, kurioje Adomas galėjo nueiti dideles distancijas. Todėl Adomas galėjo stebėti gyvulius natūralioje aplinkoje, kiek tai jam leido Dievas. Po to (jis) sutinkamai su jų charakterio bruožais ir ypatybėmis jis galėjo duoti jiems vardus. Skubėti nebuvo pagrindo (Pradžios 2:8, 19, 20).
10. Ką sugebėjo daryti Adomas savo apmokymo pagrindu, bet į ką jis turėjo atkreipti dėmesį?
10 Tiesa, Adomas galėjo išspręsti iškilusias jo žinių sferoje problemas, tačiau visada jis turėjo kreiptis į Dievą, Tvėrėją ir Vadovą, kad žinotų, kaip jam reikės „valdyti žemę“. Neapgyventa žemė už Edeno sodo ribų turėjo tapti milijardų žmonių tėvyne. Taip, kaip statytojas laikosi architekto plano, žmogus turėjo tiksliai laikytis Dievo nurodymų, kad žemė taptų gražia gyvenimo vieta, kur žmonių giminė jaustųsi gerai ir būtų laiminga (Luko 16:10).
11. Kaip Adomas pradžioje vykdė savo atsakomybę ir kokios pareigos dar laukė jo?
11 Kaip gi elgėsi Adomas po to, kai Dievas apdovanojo jį visu tuo? Kurį laiką viskas buvo gerai ir jis informuodavo savo žmoną, ko išmokęs iš Dievo (Sulyg. Pradžios 2:16, 17 su Pradžios 3:2, 3). Būdamas jų Sutvėrėju, Jehova taip pat buvo jų Dievas. Kad pratęstų gerus santykius su Dievu, Adomas ir Ieva būtinai turėjo pasitikėti Juo ir klausyti kaip suverenaus Valdovo. Kuo didesnė būtų buvusi jų šeima ir vis labiau pripildžiusi žemę, tuo svarbiau būtų buvę, kad jie visi paklustų Dievo viešpatavimui ir išsaugotų tvarką ir santaiką. Adomas ir Ieva galėjo mokyti ir auklėti savo vaikus, kad jie vėliau galėtų garbinti Dievą.
„PAŽINIMO MEDIS“
12. Kokias perspektyvas turėjo Adomas ir Ieva, sutinkamai su Pradžios 2:17?
12 Dievas pasakė Adomui, kad jis gali valgyti nuo visokių sodo medžių, išskyrus medį pažinimo gero ir blogo (Pradžios 2:17). Pirmai žmonių porai ir jos palikuonims perspektyvoje buvo duotas amžinas gyvenimas, tačiau su sąlyga, kad jie liktų paklusnūs. Jeigu Adomas būtų toks nepagarbus ir neklausytų Dievo, jis užtrauktų gėdą visai (žmonių) Dievo šeimai danguje ir žemėje.
13, 14. (a) Kodėl būtų buvę teisinga, kad Adomas klausytų Dievo? (b) Ką padaryti praleido Adomas, nežiūrint visų tų gerų savybių, kurias jis turėjo ir kokią kryptį jis išvystė?
13 Dievas viską davė Adomui, ko jam reikėjo gyvenimui. Adomas pats nesukūrė žemės, duodančios tiek daug maisto. Ne jis sukūrė savo nuostabią palydovę Ieva. Savo organizmą, apdovanotą sugebėjimu gėrėtis gyvenimu, taip pat sukūrė ne jis. Tačiau, nežiūrint į tai, kad Adomas mylėjo Dievo duotą jam puikų gyvenimą ir gėrėjosi juo, jis nepasiliko paklusnus.
14 Laikui bėgant buvo prieita iki to, kad Adomas savo nuosavus interesus statė aukščiau savo Dangiškojo Tėvo interesų. Jis daugiau galvojo apie savo akimirkos norus, negu apie Dievo šeimą ir palikuonis, kurie dar turėjo ateiti. Netgi netobuli žmonės smerkia žmogų, išduodantį savo šeimą ir parduodantį savo vaikus į nelaisvę ir mirtį. Ir kaip tik taip pasielgė Adomas (Romiečiams 7:14).
15, 16. (a) Ar „gero ir blogo pažinimo medis“ buvo tikras? (b) Kokie kiti klausimai iškilo ryšium su šituo medžiu?
15 Kokia buvo Adomo nuodėmė? Jis buvo surištas su „gėrio ir blogio pažinimo medžiu“. Dėl šito medžio buvo įvairių spėliojimų. Ar tai iš tikro buvo medis? Kas buvo turima galvoje dėl žodžių „pažinimas“ ir „gėris ir blogis“? Kodėl Dievas Edeno sode pasodino tokį medį?
16 Iš Biblijos išplaukia, kad buvo kalbama apie tikrą medį, nes jis pažymėtas kaip duodantis vaisų (Pradžios 2:9). Koks buvo „pažinimas“? Katalikų Jerusalem Bible pastabose randamas tikslus komentaras prie Pradžios 2:17:
17. Kaip buvo suprantamas duoto medžio „pažinimas“ pagal katalikų Jerusalem Bible pastabas?
17 „Šitas pažinimas reiškia privilegiją, kurią turi Dievas ir kurią žmogus pasisavina nusidėdamas (Pradžios 3:5, 22). Tai nereiškia nei visažinystės, kurios neturi kritęs žmogus, nei moralinio sugebėjimo atskirti, kurį turėjo jau nekaltas žmogus ir kurio Dievas negalėjo neduoti Savo protingam sutvėrimui. Bet tai yra sugebėjimas spręsti pačiam, kas yra„gera ir bloga“, ir elgtis atitinkamai, t. y. pretenzija į pilną moralinę nepriklausomybę, per kurią žmogus, kaip sutverta būtybė, atsisako pripažinti savo padėtį. Pirma nuodėmė reiškė Dievo suvereniteto negerbimą, tai buvo išdidumo nuodėmė“
18. (a) Kieno simboliu buvo medis? (b) Kokį sprendimą pradžioje turėjo priimti tobulas žmogus, kol dar nebuvo paragavęs nuo „pažinimo medžio“?
18 Taigi, medis buvo žmogaus įstatymo sferoje pastatytas ribos arba demarkacinės linijos simbolis. Buvo teisinga ir net būtina, kad Dievas praneštų Adomui apie šitą ribą. Valgyti nuo šito medžio buvo reikalingas apgalvotas žmogaus valios sprendimas. Jam būtų reikėję iš anksto nuspręsti atsisakyti paklusti Dievo viešpatavimui, eiti savo keliais ir daryti tai, kas būtų „gera“ arba „bloga“ pagal jo nuosavą sprendimą.
IŠŠŪKIS DIEVO SUVERENITETUI
19. Ką Adomas savo apgalvota nuodėme užtraukė ant savęs ir savo vaikų sutinkamai su principu iš Romiečiams 1:28?
19 Žmogus nuėjo nepriklausomu nuo Dievo keliu. Dievas nekliudė Adomui naudotis savo laisva valia. Tačiau blogas Adomo pasirinkimas privedė jį patį ir jo vaikus į nemalonias ir sunkiai išsprendžiamas problemas (Romiečiams 1:28).
20. Kodėl dėl neteisingų Adomo veiksmų buvo iškeltas klausimas, liečiantis visą žmoniją?
20 Bet kalba ėjo apie kažką daugiau, negu tik apie Adomo ir jo žmonos maištą. Dėl Dievo žemiško sūnaus maišto iškilo klausimas: Ar kas nors iš Dievo žemiškos šeimos pasiliktų ištikimas Dievui savo laisva valia ir ar kas nors pasiliktų ištikimas Dievui darant spaudimą arba gundant nepaklusti? Dabar turėjo visų dangaus ir žemės sutvėrimų protuose kilti abejonės dėl kiekvieno gimusio žmogaus ištikimybės.
21. Koks ginčo klausimas, daug didesnis, negu klausimas žmogaus nekaltumo atžvilgiu, buvo iškeltas dėl Adomo nuodėmės?
21 Kaip kai kurie įvykiai parodė praėjus 2500 metų, šis klausimas turėjo antraeilę reikšmę, palyginus su žymiai svarbesniu klausimu — apie Dievo viešpatavimo arba suvereniteto teisėtumą. Ginčytino klausimo pavyzdį mes randame Biblijoje, kur užrašyta, kas atsitiko Jobo gyvenime.
22. Kaip išeina iš Jobo knygos, kad buvo pastatyti po klausimu kiekvieno žmogaus lojalumas ir teisingumas?
22 Jobo knyga praneša, kad Dievo angelas danguje iškėlė šitą ginčo klausimą. Jis pasirodė prieš Aukščiausiąjį ir įžūliai kaltino Dievo tarną Jobą, tvirtindamas, kad Jobo lojalumas Dievo atžvilgiu rėmėsi išimtinai egoistiniais motyvais. Dievas šitam dvasiniam sūnui leido užvesti ant Jobo sunkius išbandymus. Bet nežiūrint į tai, kad Jobas pasiliko ištikimas šitame bandyme, šis maištininkas vis dar kaltino jį, kad jo širdis pikta. Jehova paklausė jį: „Ar tu atkreipei dėmesį į Mano tarną Jobą? Nes nėra tokio, kaip jis, žemėje: žmogus doras, teisingas, bijosi Dievo ir šalinasi pikto, tvirtas savo ištikimybėje Dievui, o tu kurstei Mane prieš jį, kad pražudyčiau jį nekaltai“. Į tai angelas atsakė: „Už savo gyvybę žmogus atiduos viską, ką turi, bet ištiesk Savo ranką ir paliesk jo kūną, — ar laimins jis Tave (ar neprakeiks jis Tavęs, NP)?“ (Jobo 2:2-5).
23. Kaip atsiliepė Jobui faktas, kad jis laikėsi ištikimybės, nežiūrint į sunkius kentėjimus?
23 Dievas prileido išbandyti Jobą, žinodamas, kad jis liks ištikimas. Iš tikro, Jobas nieko neprarado, nors jam teko kurį laiką kentėti. Nes išbandymo gale Dievas Jobą apdovanojo daugiau, negu jis kada nors turėjo, įskaitant 140 tolesnių gyvenimo metų (Jobo 42:12-16; sulyg. Hebrajams 11:6).
24. (a) Kas iš tikrųjų buvo maišto prieš Dievą kurstytojas? (b) Ar tai atleistina Adomui ir Ievai?
24 Šitas trumpas susipažinimas su įvykiais nematomame danguje padeda mums suprasti tikrąjį ginčo klausimą, dėl kurio Dievas prileidžia pikta. Angelas, metęs Dievui iššūkį ir žinomas kaip šėtonas, velnias, faktiškai buvo maišto kurstytojas. Vis dėlto pirmoji žmogiška pora, stojusi šėtono pusėn, kai jis iškėlė ginčo klausimą, sąmoningai užtraukė sau kaltę.
25, 26. (a) Ar paliko Dievas Adomą be globos, kadangi juk šėtonas buvo tuo, kas mėgino Adomo lojalumą Dievo atžvilgiu? (b) Kokie buvo, gal būt, šėtono svarstymai, kai jis užpuolė Ievą?
25 Dievas davė Adomui visus būtinus nurodymus ir pilnai pasirūpino, kad jis galėtų lojaliai stovėti Dievo pusėje, nes Jis niekada neleis mėginti Savo sutvėrimų virš jų jėgų (1 Korintiečiams 10:13). Taigi, Adomas, laisvai naudodamasis savo valia, galėjo likti tvirtas ir parodyti lojalumą ir ištikimybę. Kitaip, kaip yra šiandieną pas netobulus žmones, tuo laiku nebuvo faktorių, kurių jis nebūtų galėjęs įveikti, kai nusidėjo. Jis nusidėjo apgalvotai ir sąmoningai.
26 Nežiūrint į tai, Dievo priešininkas, maištingas dvasinis sūnus, ieškojo progos, kad visatoje sukelti maištą. Jis norėjo Adomą ir Ievą panaudoti kaip įrankį, kad iškeltų klausimą Dievo viešpatavimui. Iš Biblijos pranešimo mes sužinome, kad pradžioje jis užpuolė moterį. Šėtonas buvo įsitikinęs, kad jis, įveikęs Ievą, galės padaryti didesnį spaudimą Adomui.
MAIŠTAS PRIEŠ DIEVĄ
27. Iš kur mes žinome, kad gyvatė, kuri kreipėsi į Ievą, iš tikro buvo tik šėtono įrankis?
27 Kaip buvo pradėtas maištas prieš Dievo viešpatavimą, kurį planavo šėtonas? Pagal Biblijos pranešimą, į Ievą kreipėsi vienas lauko gyvūnas, t. y. gyvatė. Joks gyvūnas, žinoma, pats kalbėti negali. Tikrumoje kalbėjo šėtonas, velnias, panaudodamas šitam gyvatę. Už šią apgaulę, ir kad panaudojo gyvatę, Dievas pavadino jį „senąją gyvate (apgaviku)“ (Apreiškimo 12:9). Jėzus pasakė, kad šėtonas buvo ginčo klausimo iniciatorius Dievo suvereniteto atžvilgiu, pažymėdamas šėtoną „melo tėvu“ ir pareiškęs, kad jis nuo pat pradžios Edene buvo galvažudys (Jono 8:44). Biblinis pranešimas apie pirmąjį melą ir maištą skamba šitaip:
28. Prie pranešimo Pradžios 3:1-5: (a) Kaip išsireiškė šėtonas savo klausime Ievai, kad Dievas atėmė iš jos ką tai, kam ji turėjo teisę? (b) Ar žinojo Ieva Dievo įstatymą „pažinimo medžio“ atžvilgiu?
28 „Žaltys buvo gudresnis už visus lauko žvėris, kuriuos sutvėrė Viešpats Dievas. Ir tarė žaltys žmonai: ar tikrai jums pasakė Dievas: nevalgykite nuo jokio medžio rojuje? Ir tarė žmona žalčiui: vaisius nuo medžių mes galime valgyti, tik medžio vaisių, kurs vidury rojaus, pasakė Dievas, nevalgykite ir nelieskite jų, kad nenumirtumėte. Ir pasakė žaltys žmonai: ne, nenumirsite; bet žino Dievas, kad tą dieną, kurią paragausite jų, atsivers jūsų akys, ir būsite, kaip dievai (kaip Dievas, NP), žinantys gera ir pikta“ (Pradžios 3:1-5).
29, 30. Kaip žiūrėjo Ieva į „pažinimo medžio“ vaisių, kol dar jos nebuvo apgavęs šėtonas, ir kaip žiūrėjo ji į vaisių po melo?
29 Iki to laiko moteris klausė įsakymo nevalgyti nuo „pažinimo“ medžio, į kurį nurodė žaltys. Ji turėjo visokios rūšies maisto ir nejautė trūkumo. Ji žinojo, kad valgyti nuo to medžio būtų reiškę blogas pasekmes. Ne todėl, kad vaisius būtų nuodingas, bet Dievas pasakė, kad jo valgymas atves į mirties nuosprendį. Jeigu kas nors vaikščioja miške ir mato natūralius augalus, pavyzdžiui, nuodingąjį žagrenį arba medžius, kurių vaisiai nuodingi, ar jis turės tada potraukį arba norą liesti šituos vaisius, imti juos ir valgyti? Žinoma, ne. Taip buvo ir su Ieva. Bet štai dėl šėtono melo, medis pasirodė patrauklus. Ji labiau patikėjo žalčio melui, o ne Sutvėrėjo žodžiams. Mes skaitome:
30 „Ir pamatė žmona, kad medis geras maistui ir malonus akiai, ... ėmė jo vaisių ir valgė“ (Pradžios 3:6).
IEVA APGAUTA
31. Ką, gal būt, galvojo Ieva, kai gyvatė kreipėsi į ją?
31 Kodėl Ieva nenustebo ir nepabėgo, kai žaltys netikėtai prakalbo į ją? Biblija nieko nesako apie tai. Gali būti, kad ji matė gyvatę medyje, ir jos judesiai atkreipė Ievos dėmesį. Ji žinojo, kad gyvatė buvo labai atsargus gyvūnas. Ji, gal būt, todėl pasirodė jai labai gudri ir išmintinga, o kai prakalbo, Ieva galėjo pagalvoti, kad gyvatė pasižymi ypatinga išmintim.
32, 33. (a) Kokią laisvę galvojo gauti Ieva, suvalgiusi vaisių? (b) Kodėl Ieva iš tikrųjų prarado savo laisvę, pralenkusi savo vyrą?
32 Kaip bebūtų, melas, išsakytas šito gyvūno, įtikino Ievą, kad vaisiaus valgymas nenuves jos į mirtį. Priešingai, ji galvojo, kad įsigys ypatingų jėgų — taps, kaip Dievas, laisva ir nepriklausoma, kad spręstų pati, kokiu keliu ji nori eiti. Ji nė nuo ko nepriklausytų ir niekam nepaklustų. Šitaip ji atsisakė paklusti savo vyrui, kuris paaiškino jai Dievo nurodymus. Ji nusprendė veikti ir valgyti vaisių, nepasitarusi su juo.
33 Dėl tos priežasties apaštalas Povilas teikia svarbią reikšmę tam, kad krikščioniška žmona paklustų savo vyrui. Jis pareiškė, kad Ieva, tikėdama įsigysianti absoliučią nepriklausomybę, iš tikrųjų pasiekė priešingų rezultatų ir pateko į didelius sunkumus. Ji bandė daryti tai, dėl ko nebuvo sukurta. Povilas rašė: „Ir ne Adomas buvo suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė (1 Timotiejui 2:11-14).
ADOMO TIKĖJIMO TRŪKUMAS
34, 35. (a) Kodėl Adomas, nebuvęs apgautas, prisidėjo prie maišto? (b) Kodėl problema, iškilusi dėl Ievos nuodėmės Adomui buvo didesnė, nego jo kasdieninės problemos ryšium su Edeno sodo priežiūra ir kuo jis parodė silpną tikėjimą?
34 Kadangi Adomas nebuvo apgautas arba „suviliotas“, kyla klausimas, kas paskatino jį prisijungti prie žmonos maišto. Jis prileido, kad jo noras valdyti savo žmoną, Ievą, buvo svarbesnis, negu jo santykiai su Dievu. Ir taip, kai jis pamatė savo žmoną, priėmė iš jos vaisių (Pradžios 3:6).
35 Biblija nepraneša apie ką kalbėjosi Adomas ir Ieva vienas su kitu, bet Adomui, matyt, staiga iškilo rimta problema. Jam, gal būt, jau teko spręsti problemas, ryšium su sodo tvarkymu ir gyvūnijos pasaulio užvaldymu, bet šita situacija su Ieva užgavo jo širdį ir jo lojalumas pateko išmėginimui. Jis, gal būt, paklausė savęs: „Kodėl taip staiga kažkas turėjo su manim atsitikti ir kaip tik mano laimingo gyvenimo metu? Kodėl Dievas tai prileido?“ Buvo išbandytas jo tikėjimas į Dievą. Jis turėjo parodyti didesnę meilę Dievui. Jis turėjo žinoti, kad Dievas būtų jį palaikęs (Psalmyno 33:16).
36, 37. (a) Kaip parodė Adomas, kad jam ne tik trūko tikėjimo, bet kad jis stengėsi dar išteisinti save? (b) Ar jis buvo pilnai atsakingas už savo maištą?
36 Dievas būtų pasirūpinęs Savo sūnumi Adomu, jeigu jis būtų pasilikęs ištikimas. Jis būtų nukreipęs dalykus palankia Adomui linkme (Sulyg. Psalmyno 21:5, 6). Tačiau Adomas neturėjo tokio tikėjimo. Priešingai, jis net bandė dar teisintis ir pasakė: „Žmona, kurią Tu man davei, ji man davė nuo medžio, ir aš valgiau“ (Pradžios 3:12).
37 Save teisindamas, Adomas suvertė kaltę savo žmonai. Tačiau jis nešė pilną atsakomybę, ir, kaip savo žmonos galva, jis buvo tas, su kuo Dievas betarpiškai bendravo. Adomas nusipelnė bausmės. Iš tikrųjų, jis nuėjo keliu, kurį aprašo Jokūbo 1:13-15:
38. Kaip aprašomas Jokūbo laiške 1:13-15 procesas, kurio dėka galėjo nusidėti tobuli žmonės Adomas ir Ieva?
38 „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“, Dievas negali būti gundomas į bloga ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas savo geismo suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį“.
VISA ŽMONIJA PATYRĖ NUOSTOLĮ
39. (a) Kokia prasme numirė Adomas „tą dieną“, kurią jis nusidėjo? (Pradžios 2:17) (b) Kaip atsiliepė santykių su Dievu nutraukimas Adomo organizmui ir jo palikuonims?
39 Taip Adomas tapo nuodėmingas. Jis daugiau nebebuvo tobulas. Tą dieną jis mirė dvasiniu atžvilgiu ir taip pat pradėjo mirti fiziškai. Dabar Adomas turėjo vieną trūkumą, moralinį silpnumą, kuris atsiliepė ir jo organizmui, nes „mirties geluonis — nuodėmė“ (1 Korintiečiams 15:56). Kadangi dabar Adomo santykiai su Dievu buvo pažeisti, tai jo mąstymo procesai prarado pusiausvyrą, o tai privedė prie to, kad ir jo organizmo funkcijos išėjo iš pusiausvyros ir jis ėmė degeneruoti. Adomas turėjo mirti (Pradžios 3:19). Jis pagal paveldėjimą nebegalėjo perduoti savo vaikams nei moralinio, nei kūniško tobulumo, nes pats jau neturėjo nei vieno, nei kito. Taigi, „visi nusidėjo ir neteko Dievo garbės“, kurią Adomas kartą atspindėjo, būdamas tobulas (Romiečiams 3:23).
40. (a) Kodėl Dievas Jehova išvarė Adomą iš Edeno sodo po nupuolimo? (b) Kokių panašių priemonių imasi šiandieną krikščionių susirinkimas, kaip tai aprašoma 1 Korintiečiams 5:11-13?
40 Kadangi Adomas dabar nusidėjo, jis jau nebeturėjo teisės bendrauti su Dievu. Jis jau nebegalėjo gyventi rojuje. Tada Dievas, matyt, kreipėsi į savo pirmgimį dangišką Sūnų. Šitą Sūnų Jehova panaudojo tvėrimo darbe (Kolosiečiams 1:13, 15, 17). Jehova pasakė: „Štai, Adomas pasidarė kaip vienas iš Mūsų, žinodamas gera ir pikta, ir dabar, kad neištiestų jis savo ranką ir neparagautų nuo gyvybės medžio ir negyventų amžinai, Viešpats Dievas ištrėmė jį iš Edeno sodo, kad dirbtų žemę, iš kurios buvo paimtas“ (Pradžios 3:22, 23). Sąryšyje su tuo, Šventasis Raštas liepia, kad blogas arba nedorovingas žmogus, neparodantis atgailos, nebendrautų su krikščionių susirinkimu (1 Korintiečiams 5:11-13).
41. Ar gali kas nors prirašyti visus savo blogus veiksmus paveldėtoms silpnybėms? (Romiečiams 3:23; 5:12)
41 Ką visa tai reiškė dėl žmonių giminės? Paveldėtą silpnybę. Ir vis dėlto niekas negali viso to blogio, ką jis daro, prirašyti šitai aplinkybei, nes tikrovėje visi galėtų nusidėti ir sąmoningai, o už tai jie patys tada neša atsakomybę. Nuodėmė taip plačiai paplito žmonių giminėje, kad visi skausmai ir kentėjimai, kuriuos ji atsinešė su savim, tapo aiškiai matomi. Nuodėmė kaip valdovas viešpatavo žmonijoje ir prasiskverbė į visas žmonių mintis ir darbus; visur viešpatauja įsišaknijęs egoizmas (Romiečiams 5:14).
DIEVO REAKCIJA Į IŠŠŪKĮ
42. (a) Kuo buvo pradėta abejoti, ryšium su Dievo viešpatavimu arba suverenitetu? (b) Ką tvirtino arba kaip argumentavo šito atžvilgiu šėtonas?
42 Laimei, remdamasis Savo neužtarnautu gerumu ir meile žmonijai Dievas nepaliko jos, kad ji amžinai išmirtų. Tačiau pagalvok apie tai, kokioje padėtyje atsidūrė Dievas: Jo viešpatavimu ir Suverenitetu buvo pradėta abejoti, t. y. Jo teisėtumu, teisingumu ir nuopelnais. Velnio nuomone, Jehova viešpatauja be meilės. Jis tvirtino, kad priežastis, kodėl inteligentiški Dievo tvariniai buvo paklusnūs, yra ne tame, kad jie myli Dievo viešpatavimą ir teikia jam pirmenybę. Ne, jis buvo tos nuomonės, kad Dievo suverenitetas palaikomas tik todėl, kad Jis apdovanoja paklusnius Jam žmones daugeliu gerų daiktų, t. y. kad Jo viešpatavimas paremtas kyšininkavimu (Jobo 1:9-11). Be to, velnias kaltino Dievą, kad Jis atima Savo sutvėrimams tai, kam jie turi teisę. Prie to priklauso, pavyzdžiui, pilna, individuali nepriklausomybė, teisė veikti, kaip jiems patinka (Pradžios 3:5).
43. Kodėl Dievas, Visagalis, tuoj pat nesunaikino šėtono, bet leido piktam kurį laiką egzistuoti?
43 Dievas žinojo, kad Jo viešpatavimas buvo teisėtas. Jis galėjo tuoj pat ir vietoje sunaikinti velnią. Tačiau dėl to ginčo klausimas nebūtų buvęs išspręstas. Nes šėtono iškelto ginčo klausimo pagrindu, buvo apšmeižti ne tik Dievo vardas ir Jo viešpatavimo būdas, bet taip pat krito šešėlis ant kiekvieno kito inteligentiško asmens visatoje. Dėl Savo nuosavo vardo kaip Karalius, o taip pat dėl visos Savo ištikimų asmenų šeimos, gyvenusios tada, arba kurie gyvens vėliau, Dievas prileido egzistuoti piktam nekurį laiką.
44. (a) Kas būtų buvę su mumis šiandieną, jeigu Dievas būtų nedelsiant padavęs mirčiai Adomą ir Ievą? (b) Kokį pasitikėjimą Dievas turėjo žmonėmis, kurie dar būtų gimę ir ar buvo pagrįstas tas pasitikėjimas?
44 Jeigu Dievas tada nedelsiant būtų nuteisęs Adomą ir Ievą mirčiai, niekas iš mūsų nebūtų gimęs. Nežiūrint į tai, kad Adomas ir Ieva nusikalto, Dievas vis dėlto žinojo, kad ne visi jų palikuonys elgsis taip pat, bet kad daugelis ištikimai tarnaus Jam, nežiūrint į visus bandymus, kurie teks jiems nuo šėtono. Todėl Dievas paliko šėtoną gyvą ir prileido, kad Adomas ir Ieva turėtų vaikų. Daugelis iš jų palikuonių parodė ištikimybę, kaip apie tai liudija biblinis pranešimas (Hebrajams 11 sk.).
45. (a) Kam teko tolimesnį laiką kentėti tuo metu, kai Dievas prileido pikta? (b) Kas iš tikrųjų turėjo naudos iš to, kad Dievas kurį laiką prileido pikta?
45 Nežiūrint į nepalankias sąlygas, dauguma žmonių galėjo gėrėtis gyvenimu. Tikrumoje tik nedaugeliui žmonių teko kentėti ilgą gyvenimo laikotarpį. Ir taip, nežiūrint visų sunkumų, dauguma žmonių džiaugiasi, kad gyvena. Dievas Jehova pakentė pikta 6000 metų ir matė visus kentėjimus ir nelaimes. Kaip Savo universalios šeimos Tėvas, dėl to Jis buvo labai nuliūdęs (Sulyg. Psalmyno 77:40). Jis visada galėjo padaryti galą piktam, tačiau susilaikė nuo šito, siekdamas tam tikro tikslo, ne Savo naudai, o visos visatos inteligentiškų sutvėrimų naudai, šiandieną ir ateityje (Luko 18:7, 8; Jobo 35:6-8). Pasaulio istorija ir Biblija parodo, kad ginčo klausimas dabar jau greitai bus pilnai išspręstas.
46. Kokia nauda iš to, kad ginčo klausimas Dievo viešpatavimo atžvilgiu bus pilnai išaiškintas, net jeigu tam reikia 6000 metų?
46 Dievas savo veiksmų būdui turėjo teisėtą pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu kokia nors teismo byla perduodama Aukščiausiam teismui ir ji ten išnagrinėjama ir paskelbiamas nuosprendis, tai aukščiausio teismo sprendimu susidaro precedentas, pagal kurį ateityje bus sprendžiami tokio pobūdžio klausimai kiekvienu atskiru atveju. Taip pat šis universalinis ginčo klausimas, kuris bus išspręstas Aukščiausio Dangiško teismo, tarnaus kaip precedentas. Daugiau niekada Dievas nedaleis, kad piktas ir kentėjimai drumstų visatoje taiką. Mes susipažįstame su Jehovos teismu Danieliaus 7:9, 10.
47. Ką dar numatė Dievas greta ginčo klausimo išsprendimo Jo suvereniteto teisėtumo atžvilgiu?
47 Taigi, Dievas prileido pikta ir kentėjimus todėl, kad būtų išspręstas ginčo klausimas Jo universalinio suvereniteto atžvilgiu. Sąryšyje su šito klausimo sprendimu Dievas ėmėsi priemonių, kad žmonių giminė būtų išlaisvinta iš liūdnos padėties. Dėka šitų priemonių bus atlyginta žala, kurią visai žmonijai atnešė nuodėmė. Kokiu būdu Dievas ėmėsi šitų priemonių, sužinosime sekančiame skyriuje.