Praktinė gerosios naujienos vertė visuomenei
DABAR dažnai girdime tokią nuomonę: „Krikščionybės principai nepraktiški. Jie tiesiog neveikia sudėtingoje nūdienos visuomenėje.“ Tačiau viename pokalbyje tarp indų vadovo Mohando Gandžio ir buvusio britų karaliaus vietininko Indijoje lordo Irvino buvo išreikštas visiškai kitoks požiūris. Teigiama, jog lordas Irvinas paklausė Gandžio, kas, šio manymu, galėtų išspręsti nesutarimus tarp Didžiosios Britanijos ir Indijos. Gandis paėmė Bibliją, atvertė joje Mato penktąjį skyrių ir pasakė: „Kai jūsų ir mano šalys susitars laikydamosi Kristaus Kalno pamoksle išdėstytų pamokymų, mes būsime išsprendę ne tik savo šalių, bet ir viso pasaulio problemas.“
Tas pamokslas moko dvasingumo, švelnumo, taikingumo, gailestingumo, meilės teisingumui. Jame smerkiamas ne tik žudymas, bet ir neapykanta kitiems, ne tik svetimavimas, bet ir geidulingos mintys. Smerkiamos ir lengvabūdiškos skyrybos, dėl kurių išyra šeimos ir kenčia vaikai. Tame pamoksle sakoma: ‛Mylėkite netgi tuos, kurie jūsų nekenčia, šelpkite vargšus, neteiskite žiauriai, elkitės su kitais taip, kaip patys norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi.’ Visi šie patarimai, jeigu būtų taikomi, duotų didžiulę naudą. Kuo daugiau žmonių laikosi jų, tuo geresnė mūsų visuomenė!
Jehovos liudytojai siekia tokio tikslo. Biblija moko juos gerbti santuoką. Jie auklėja savo vaikus pagal teisingus principus. Jie pabrėžia šeimos svarbą. Darnios šeimos yra visuomenės, netgi visos tautos palaima. Istorijoje gausu pavyzdžių, kaip susilpnėjus šeimos ryšiams bei smukus moralei žlugo pasaulinės valdžios. Kuo daugiau žmonių ir šeimų Jehovos liudytojai paskatins gyventi pagal krikščioniškus principus, tuo mažiau piktadarybių, amoralumo ir nusikaltimų bus jūsų visuomenėje.
Viena iš didelių problemų, varginančių visuomenę ir tautas, yra rasinė nesantaika. O apaštalas Petras pasakė: „Dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena.“ Ir Paulius rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Apaštalų darbų 10:34, 35, Brb; Galatams 3:28) Jehovos liudytojai tam pritaria. Jų pasauliniame biure, filialuose bei susirinkimuose kartu gyvena ir dirba įvairių rasių bei odos spalvų žmonės.
Afrikoje kai kurios gentys susiėjusios kartu neišvengia konfliktų. Tačiau ten pat Jehovos liudytojų kongresuose žmonės iš skirtingų genčių valgo ir miega po vienu stogu bei drauge darniai ir draugiškai garbina Dievą. Valdžios pareigūnai stebisi tai matydami. Kaip tikroji krikščionybė suvienija žmones, buvo rašoma Niujorko Amsterdam News 1958 m. rugpjūčio 2 d. numeryje. Ten apie jau minėtą tarptautinį kongresą Niujorke, į kurį susirinko daugiau nei ketvirtis milijono liudytojų, buvo sakoma:
„Juodaodžiai, baltieji ir rytiečiai iš įvairiausių visuomenės sluoksnių bei pasaulio kampelių bendravo džiugiai ir nevaržomai... Liudytojai iš 120 šalių taikiai ir vieningai garbino Dievą, parodydami amerikiečiams, kaip tai nesunku... Šis kongresas — puikus pavyzdys, kaip žmonės gali dirbti ir gyventi drauge.“
Daugelis sako, kad krikščionybės principai nepritaikomi šiuolaikiniame pasaulyje. Bet ar galima pasiūlyti ką geresnio už juos? Krikščioniški principai būtų tikra vertybė, jeigu juos taikytume mūsų visuomenėje dabar, ir jie bus pagrindas visoms „giminėms, gentims, tautoms“ susivienyti visoje žemėje valdant Dievo Karalystei (Apreiškimo 7:9, 10).
[Anotacija 23 puslapyje]
Visų rasių bei odos spalvų žmonės dirba kartu
[Anotacija 24 puslapyje]
Krikščionybės principai praktiški. Ar galima pasiūlyti ką geresnio už juos?